Gal ir yra tiesos dėl kai kurių žiaurokų stereotipų bei klijuojamų etikečių. Būtų nuteikę nemaloniai, jei Lewis būtų pvz. britas, o ne amerikietis. Šiuo atveju "amerikietis" supraskite kaip diagnozę, nors tikrai neteigiu, kad visi amerikiečiai yra pasipūtę ir apsirgę amnezija, kai kalbama apie pirmines Europos finansų krizės priežastis. Viskas gi prasidėjo nuo Wall Street'o bei hipertrofuotos "amerikietiškos svajonės" užkrato, išplitusio kone po visą pasaulį skolinimosi, "burbulų" ir iškrypėliškų vartojimo madų pavidalu. Bet knyga patiko. Atmetęs jau minėtas etiketes ir kai kuriuos iš nežinia kur nukabintus skaičius (negaliu teigti, kad tikrai iš lubų, bet sutinku su recenzijos autoriumi, kad graikų geležinkeliečių algų dydis kelia įtarimų, o jokie šaltiniai, deja, nenurodomi), perskaičiau lengvai, greitai ir daug prisijuokiau (kokybiško humoro pojūčio iš Lewis neatimsi). Žodžiu, turėjau spalvingą ir nuotaikingą guliverišką kelionę į finansų pasaulio Blefuską :-) Ir dar. Atrodo, pagaliau supratau, kodėl vokiečiams taip sekasi... Jei reikėtų vertinti, rašyčiau septynetą. Vien todėl, kad "Vienuolis, kuris pardavė "Ferrarį" šiame tinklaraštyje įvertintas šešetu (ką manau apie pastarąją, parašiau komentare po ja) :-) P. S. Būkite budrūs: "Bumerango sindromas" gali neaplenkti ir vienos "Šiaurės Albanija" vadinamos šalies, kurią fiskališkai disciplinavo vienas buvęs vyr. albanas, grasinęs "apie tai" rašyti vadovėlius (taip, beje, ir neparašęs bei neįkalbėjęs tuo užsiimti kitų rašytojų); jo vietą užėmę nauji dar albaniškesni vyr. albanai, panašu, stengiasi aplenkti savo pirmtaką ir valingai juda link kilnaus europinio tikslo – ne mažiau nei 50 proc. BVP siekiančios valstybės skolos (ką ten 50, kad ir viso 100 proc.!) bei super-madingos valiutos – Žeuro – įvedimo.