Knyga. Viktor Burcev - Deimantiniai nervai
Pasaulyje, kuriame žmonės tiesiogiai jungiasi prie virtualybės per specialus kontaktus vadinamus nervais, sužinoma apie deimantinių nervų egzistavimą. Deimantiniai nervai – tai kažkas stebuklingo, užtikrinantys dar geresnį prisijungimą. Niekas tiksliai nežino kas tai yra, bet visiems jų reikia.
Tokios šyžos jau senai nebuvau skaitęs. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu t. y. per pagrindinio veikėjo patiriamus įspūdžius bei jausmus. Vienintelė smulkmena, kad tokių veikėjų yra trys.
Pirmasis vadinamas „Aš“, turbūt tiksliausiai jį būtų vadinti dirbtiniu intelektu. Kam jis čia reikalingas sunku paaiškinti, tiesiog svaigsta apie kažkokius skaičius ir kažkokias koordinates.
Antrasis – programuotojas Artiomas Jakovlevas Ajaksas. Pirmą dieną jis prisilaka narkotikų ir nukabina pediką (knygos terminas, ne mano), antrą – laksto po kanalizaciją, trečią – stogais bėga nuo saugumo, ketvirtą – šaudo iš kulkosvaidžio. Kažko trūksta? Taip! Per visą knygą jis tik du kartus prisijungia prie virtualybės, tam kad pachatintu. Jūs pažįstate nors vieną programuotoją, kuris neprogramuoja? Aš ne.
Artiomas ieško deimantinių nervų, niekada neatspėsite kodėl. Todėl kad pralošė lažybas savo draugui. Jeigu jūs pralošiate lažybas ar dėl to metate darbą?
Trečiasis – nepriklausomas žurnalistas Konstantinas Tamanskis arba „ai džei“ kaip jį pavadino vertėjas, nors man kyla įtarimas, jog originale buvo IJ (independent journalist ?) .
Pačioje pradžioje Tamanskį užpuola baikerių gauja, po to sulaiko ir tris dienas uždaro kažkoks Karlas Jageris, toliau jį bando nušauti jo kolega kitas žurnalistas. Kodėl apskritai atsitiko šitie dalykai knygoje taip ir lieka nepaaiškinta. Maždaug „shit happens“.
Drąsiai iškentęs sunkius išbandymus Konstantinas atvyksta pas savo draugą, mafijozų kiberių gaujos vadą, kuris jo paprašo surasti deimantinius nervus. Žurnalistas iš karto sutinka, nes jo gyvenime nieko įdomesnio nevyksta.
Tokių nemotyvuotų veikėjų dar nesu matęs. Jie neturi jokių priežasčių kažko ieškoti bet vis tiek ieško. Be pagrindinių veikėjų deimantinių nervų taip pat ieško japonai, negrai, kiberiai. Kodėl? Koks skirtumas.
Knygoje visi iš eilės šaudo, sprogdina, mušasi, bėga, vagia mašinas, lenktyniauja. O kai visa tai nusibosta - gerai rusiškai geria.
Turbūt nieko keisto, jog rusų rašytojo knygos veiksmas vyksta Maskvoje. Tiesa, Naujoje Maskvoje, ne dabartinėje.
Knygos pabaiga yra visiškas pravalas. Maždaug visi bėga, bėga ir staiga nusibosta bėgti, todėl nusprendžia sustoti ir knyga baigiasi. Knygos pabaiga tokia pati nemotyvuota kaip ir jos pradžia.
Mano vertinimas:
– ši knyga nėra verta brangaus jūsų laiko, bet jeigu jis yra pigus...