Knygos. Sergej Lukjanenko - Žvaigždės - šalti žaislai

Šiandien ant mano operacinio stalo guli dar viena kosminė opera. Iš karto noriu pasakyti kai kurių žmonių džiaugsmui ar liūdesiui, kad ši istorija man labai priminė kitą nesenai skaityta trilogiją: Užkariautojo didybė.

Taigi, senai, senai stipriosios rasės pasidalino galaktiką į savo įtakos zonas. Naujai atrandamos civilizacijos priskiriamos kokios nors senosios rasės kontrolei. Tiesa, tik su sąlyga, kad jos gali kaip nors pasitarnauti bent vienai senajai rasei, priešingu atveju, naujokai tiesiog nušuoliuojami nuo galaktikos stalo. Žmonėms pasisekė, jie vienintelė rasė, kuri gali pakelti hyperskyrdžius. Jie gali atskirsti į bet kurią galaktikos vietą žymiai greičiau nei kiti. Taigi žmonės tapo galaktikos vežėjais. Tai vienintelė funkciją ir galima sakyti vienintelė teisė kurią turi žemiečiai. Jie net negali kolonizuoti kitos planetos, nes naujai atrastos planetos atitenka juos prižiūrinčiai rasei. Savaime suprantama, kad nevisi žmonės patenkinti tokia padėtimi. Taip pat nepatenkintų yra ir kitose jaunose rasėse. Taigi nepatenkintieji nusprendžia organizuoti maištą. Kaip jiems sekėsi pasiskaitykite patys.

Knygoje kaip ir visuose Lukjanenko knygose gausu humoro, aukštinami rusai. Deja, šitos knygos siužetas man pasirodė lengvai nuspėjamas.

Perskaitęs kuo baigėsi knyga iš karto nubėgau į Eridano puslapį pasižiūrėti ar nėra tęsinio ir labai apsidžiaugiau jį radęs. Apie antrąją istorijos dalį papasakosiu artimiausiu metu.

O dabar spoileris. Galite neskaityti prologo, vis tiek jo nesuprasite kol neperskaitysite visos knygos. Man labai nepatiko ir todėl buvo sunku skaityti trečią knygos skyrių, kuriame aiškinama ateivių filosofija. Pabandykit įsivaizduoti ar norėtumėte gyventi tokiame pasaulyje, kur maži vaikai atiduodami mokytojams. Mokytojai parenka vaikams profesiją, nusprendžia už juos, kuo jie turėtų būti kai užaugs. Kur nusprendžia, su kuo tu gali gyventi ir ką turi mylėti. Kur negalima liesti kito žmogaus. Kur parenkama viskas taip, kad kiekvienas žmogus galėtų maksimaliai tarnauti savo planetai. Man tokia filosofija nepriimtina.

Mano vertinimas:

– verta skaityti šią istoriją ar ne priklausys nuo antros dalies.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)