Mano dievas - Džonas Frumas

Skaitydamas Dievo iliuziją sužinojau apie – Dievą Džoną Frumą, jis man taip patiko, jog iš karto atsiverčiau į tikrąjį tikėjimą.

Šis tikėjimas sąlyginai yra jaunas, todėl yra labai tinkamas stebėti kaip kinta religija laikui bėgant, taip pat pastebėti kokiomis nesąmonėmis žmonės gali tikėti.

Vieta

Kalbėsime apie įvykius Tanos saloje, Vanuatu. Salos ilgis 40 km, plotis iki 19 km. Aukščiausia salos vieta - nebeveikiantis Tukosmeros ugnikalnis (1084 m), tačiau saloje taip pat yra labai aktyvus ugnikalnis - Jasuras. Tanos saloje gyvena ~20 tūkst. gyventojų.

Vanuatu – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje. Driekiasi maždaug 1750 km į rytus nuo Australijos, 500 km į šiaurės rytus nuo Naujosios Kaledonijos, į vakarus nuo Fidžio ir į pietus nuo Saliamono salų.

Dabar kai jau susiradote žemėlapyje tą taškelį galim pakalbėti apie įvykius.

Istorija

Vanuatu salas atrado portugalas Pedras Kirozas 1606 m.

1906 m. Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė sutartį dėl bendro Naujųjų Hebridų (taip Vanuatų pavadino atradėjas) salų valdymo. Tanos sala neturėjo jokios oficialios valdžios atstovų nei iš Didžiosios Britanijos, nei iš Prancūzijos. Vietiniai misionieriai skleidžiantys krikščionybę nusprendė sukurti savo tvarką. Jie uždraudė visas vietinių gyventojų tradicijas įskaitant ir narkotinio gėrimo kavakava (Piper methysticum) vartojimą, liepė griežtai lankyti bažnyčią šeštadieniais (Presbiterionai šventu laiko šeštadienį, o ne sekmadienį), vaikams lankyti mokyklą. Už taisyklių pažeidimus vietiniai buvo griežtai baudžiami.

Ironija, kad kovoje su viena religija atsirado kita.

Maždaug 1930 metais pirmą kartą apsireiškė Džonas Frumas. Ne, jis pats kaip asmuo nepasirodė ir kaip vaiduoklis nepasivaideno. Tiesiog vietiniai ėmė dažytis veidus baltai ir kitiems pasakoti, jog, jeigu gentis grįš prie savo protėvių tradicijų, atsisakys viso blogio, kurį suteikė britų kolonistai, tuomet vieną dieną pasirodys Džonas Frumas ir savo pasekėjus padovanos gausiomis vakariečių dovanomis: drabužiai, transporto priemonėmis, vaistais, maistu ir be abejonės coca cola.

Šitoje vietoje norėčiau padaryti nukrypimą ir atkreipti dėmesį, jog vietiniai pradėjo dažytis veidus baltai. Kodėl? Tikro atsakymo aš nežinau, tačiau galiu daryti prielaidą, jog baltieji žmonės įkūnijo valdžios simbolius tuo metu ir todėl norėdami atkreipti savo tautiečių dėmesį bei suteikti tą pačią galią savo žodžiams, jie turėjo būti panašūs į turinčius valdžią.

Kita prielaida – todėl, kad Džonas Frumas buvo baltasis. Įdomiausia, jog praėjus visai nedaug laiko, tik 80 metų nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog Džonas Frumas apskritai egzistavo. Jis taip pat vienodai, galėjo egzistuoti, kaip ir galėjo būti išgalvotas personažas. Nepraėjo nė šimtas, metų ir niekas negali atskleisti tiesos! Ir norėčiau atkreipti dėmesį, jog ta sala mokslininkai, religijų tyrinėtojai susidomėjo ne vakar, o gerokai (dešimtmečiais) anksčiau. O mes vis dar spėliojam ar Jėzus gyveno prieš 2000 metų ar tiesiog buvo išgalvotas.

Iš pradžių misionieriai į bruzdėjimą nekreipė jokio dėmesio, tačiau jam stiprėjant teko imtis griežtų priemonių: visi nors kaip nors paminėję Džoną Frumą suimami ir išsiunčiami į kalėjimą esantį kitoje saloje. Tačiau, net ir tokios griežtos priemonės 1940 metais nebepadėjo.

1941 metai gretimoje saloje įsikūrė amerikiečių armija, kuri turėjo drabužių, tankų, maisto, vaistų. Ne gana to, didžioji kareivių dalis buvo tamsiaodžiai. Saloje paskido gandas, kad kareiviai yra anksčiau pagrobtų vietinių gyventojų palikuonys palaiminti Džono Frumo.

Šitoje vietoje Džono Frumo religija padarė pirmą pasikeitimą. Džonas Frumas tapo tamsiaodžiu amerikiečiu seržantu.

Kariai pasamdė dalį vietinių statyti karo bazei. Amerikiečiai elgėsi su vietiniais daug geriau nei misionieriai ir mokėjo už atliktus darbus žymiai dosniau. Maištas tapo neišvengiamas.

Vieną sekmadienio rytą, vietiniai išleido visus turėtus savo pinigus, pasiėmė vaikus iš mokyklų ir atsisakė lankyti bažnyčią. Tanoje kilo krizė, kuri stipriai paveikė salos ekonomiką.

Nors Tanos salos gyventojai įvykdė visus Džono Frumo reikalavimus, tačiau jis taip ir neapsireiškė. Tačiau jų protestas turėjo įdomių pasekmių. Vietiniai daugiau niekada nebelankė bažnyčios ar misionierių mokyklos. Šventoji diena iš šeštadienio buvo perkelta į penktadienį (vietiniai atsisakydavo dirbti penktadieniai ir niekas negalėjo jų nuomonės pakeisti), vėl buvo prisimintos protėvių tradicijos bei kavakava gėrimo ritualas.

Galiausiai 1957 metais vasario 15 dieną, buvo pakelta Amerikos vėliava ir kultas pripažinta oficialia salos religija.

Vasario 15

Vasario 15 yra Džono Frumo diena. Šventiniai ritualai prasideda vos patekėjus saulei. Pirmiausiai sugiedamas Džono Frumo himnas. Tuomet prie Štabo susirenka vyresnieji pasipuošę senomis amerikiečių karių uniformomis bei nusikabinėję savo krūtines įvairiais medaliais. Iš štabo išnešamos dvi vėliavos: viena sena JAV, kita – Vanuatu. Kitoje pusėje lauko išsirikiuoja būrys jaunuolių vilkinčių džinsus, ant krūtinės užsirašę U.S.A. Kiekvienas vyras laiko ilgą baslį smailiu raudonu galu. Davus komandą būrys atžygiuoja prie štabo, ant specialių stiebų pakeliamos vėliavos. Paradas dar keletą kartų pražygiuoja pirmyn ir atgal lydimas audringų žiūrovų plojimų. Galiausiai būrys nužygiuoja į džiungles, tuo tarpu vyresnieji sukviečia visus susirinkusius į tradicinius šokius, dainavimus ir ritualinių patiekalų valgymus.

Pirmieji turistai tokį paradą stebėjo dar 1960 metais.

Čia reikia padaryti pastabą, jog pats tokio ritualo nesumatęs (norėčiau pamatyti) ir rašau remdamasis tik internetiniais šaltiniais, kurie daug dėmesio skiria būtent detaliam Džono Frumo dienos aprašymui, tačiau krikščionybė turi ne tik Kalėdas ir Velykas, bet ir daugybę kitų ritualų: pasninką, mišias, maldas, išpažintį. Man būtų labai įdomu sužinoti būtent apie tokius smulkus ritualus, deja, jokios informacijos rasti nepavyko.

Krovinių kultas

Džonas Frumas nėra išimtis, jis vienas iš daugelio Krovinių kultų dievų. Remiantis įvairiais šaltiniais pirmąjį krovinių kultą galima atsekti paminėtą dar 1871 metais.

Vykstant antram pasauliniam kariui įvairiose salose buvo įkurtos karinės bazės. Kareiviams prireikus maisto, vaistų ar drabužių jie pranešdavo per radiją ir atskridęs lėktuvas išmesdavo krovinį. Tuometinės technologijos čiabuviams atrodė tarsi magija.

Karui pasibaigus ir kareiviams pasitraukus, vietiniai užėmė karines bazes ir stengdamiesi atkartoti kareivių ritualus laukė, kada iš dangaus pradės kristi dėžės su kroviniais.

Krovinių kultas ypatingas tuo, jog, praktiškai vienu metu, suklestėjo daugybėje salų neturinčio ryšio tarpusavyje, esančių dideliais atstumais viena nuo kitos, gentyse kalbančiose skirtingomis kalbomis. Tačiau visi Krovinių kultai turi bendrų bruožų ir gyvavo vos keletą dešimtmečių. Džono Frumo kultas gerokai pergyveno savo kolegas.

Džonas Frumas šiandien

Šiandien Džonas Frumas yra baltasis gyvenantis Amerikoje ir vandenyno dugnu atkeliaujantis į Jasuro ugnikalnį pasikalbėti su vietiniu Didžiuoju Vadu, bei palaiminti savo išrinktąją tautą.

Džono Frumo simbolis – raudonas kryžius.

Jeigu vis dar neapsisprendėte ar norite skaityti Dievo Iliuziją, siūlau pasižiūrėti video apie Krovinių kultus: pirma dalis, antra dalis.

Visos nuotraukos paimtos iš žemiau nurodytų šaltinių.

Nuorodos

Melskime, kad Dievas atsiųstų mums krovinį...

Tana

Vanuatu

Cargo, Cult and Culture Critique

Cargo Cult origin on the Memory Palace Podcast

John Frum and the Cargo Cults

Cargo cult

Island's cargo cult celebrates 50 years worshipping the US

Cargo Cults of Tanna

Jon Frum Movement

Cargo cult lives on in South Pacific

John Frum

In John They Trust

The last cargo cult

Brukštelk žinutę