Mėnuo su stovimu stalu

Šis paveiksliukas vaizduoja ergonomiško stalo išmatavimus pagal mano ūgį. Principe, jei turi laptopą, tau šakės.

Amerikičiai perka stovimus stalus propaguodami sveiką gyvenseną. Mano atveju, tai buvo labiau gyvenimo primestas pasirinkimas, jei pačio kaprizas. Po operacijos, aš galėjau priimti tik dvi pozas: vertikalę ir horizontalę, o visos kitos buvo gana skausmingos. Kadangi gyvenimas be kompiuterio ne variantas ir sėdėjimas buvo taip pat ne variantas, tai galimybių liko ne tiek ir daug.

Aš vaikščiojau po parduotuves ieškodamas kažko kas atitiktų mano poreikius. Beveik kiekvienoje parduotuvėje (Senukai, Ikea, Jysk, Thomas Philips) rasite dviejų tipų stalus laptopams. Pirmasis – tai pagalvė su priklijuota medine lenta, atseit patogu pasidėti laptopą ant kelių. Kas nors gal naudojate? Pasidalinkite įspūdžiais.

Antrasis – pavadinčiau jį pusryčių staliuku. Jis turi maždaug 10-15cm kojytes, taigi, jį gali bent jau teoriškai kur nors pastatyti. Jis taip pat turi nedideles rankenėles, todėl jį patogu paimti už viršaus ir perkelti. Jis visas arba jo dalis gali pakeisti kampą ir nebūti tik horizontalus. Nesu tikras, kam to reikia. Kas nors tokį naudojate? Pasidalinkite įspūdžiais.

Kaip jau suprantate nei vienas, nei kitas variantas man netinka, tačiau didelėse parduotuvėse nieko kito nerasite. Jeigu ieškosite, tai ieškokite tik mažose. Pavyzdžiui skytech turi įdomių dalykų, bent jau taip galima manyti iš jų el. parduotuvės, bet kadangi nemačiau savo akimis, tai nesu tikras, ar tai atitiktų mano poreikį.

Iš kur pas mane atsirado stovimas stalas?

Jis neatsirado. Tiesiog ant savo rašomojo stalo sukroviau sovietinių enciklopedijų kolekciją (Pabandykite jūs padaryti su savo kolekcija, eknygų mylėtojai). Koks turi būti stalo aukštis, aš negaliu pasakyti, nes tai priklauso nuo kiekvieno ūgio. Galite pasižiūrėti pagal svetainę, iš kurios aš pasiskolinau paveiksliuką. Tačiau jeigu bandysite atitaikyti, tai patys pajausite kada jums patogu, o kada ne. Principe taisyklė yra labai paprasta: patogu dirbti prie stovimo stalo, kai rankos yra sulenktos 90 laipsnių kampu per alkūnes.

Mano stalas yra 75cm aukščio (jūsų turėtų būti irgi panašaus (+/-10cm)), todėl man ant stalo reikėjo užkelti maždaug dar 30-35cm, kad jausčiausi gerai.

Ar stovėti prie stalo yra lengva? Asmeniškai man – ne. Aš esu toks žmogus, kuris kišenėje nešiojasi saują skruzdėlių, todėl stovėti vietoje man iš tiesų yra labai sunku. Mane labai lengva pažinti stotelėje, aš esu vienintelis žmogus, kuris vaikšto ratais, kai visi kiti kantriai stovi laukdami autobuso. Jeigu aš negaliu ramiai, stovėti tokioje elementarioje vietoje, tai kaip man stovėti prie stalo? Atsakymas – aš nestoviu, aš trepsiu. Permetu svorį, nuo vienos kojos ant kitos, žengiu žingsnį į priekį ar atgal. Jeigu mane nufilmuotų per pagreitintą kamerą, tai pagalvotų, jog aš šoku.

Tačiau, tai mano problemos, žmonių vaikštančių ratais autobusų stotelėse yra labai nedaug, todėl jums jokių problemų neturėtų kilti.

Kokie stovimo stalo privalumai?

Tai yra grynai mano patirtis, jūsų patirtis gali skirtis.

Pirmiausiai nustojau žiūrėti serialus ir žaisti. Matot, stovėti prie stalo yra ir taip sunkus reikalas, todėl žaisti, atrodo absurdiška. Žaidi tuomet, kai nori pajusti malonumą ir stovint to malonumo lieka ne tiek ir daug. Nesupraskite manęs klaidingai, aš nenustojau švaistyti savo laiko, tiesiog aš to nedarau prie kompiuterio.

Antra, kas man atrodo keista, nustojau klausyti muzikos. Muzika man niekada netrukdė, kaip tik priešingai suteikdavo motyvacijos, tačiau dabar... Net nežinau kodėl, tiesiog neklausau.

Trečia – darau pertraukas. Seniau, kai atsisėsdavau prie kompiuterio iš ryto, tai atsistodavau tik tuomet, kai eidavau miegoti. Dabar tai būtų neįmanoma.

Iš pradžių, tik po operacijos prie kompiuterio galėdavau išstovėti vos pusvalandį, dabar išstoviu valandą, o po to būtinai darau pertrauką. Neilgą, kokią dešimt minučių. Pasivaikštau, pasėdžiu. Kad tą daryčiau nereikia jokios specialios programos, kojos pačios primena, jog reikia saugoti akis.

Dabar prie kompiuterio einu tik tuomet, kai tiksliai žinau ką reikia atlikti, noriu atlikti kiek galima greičiau ir, kai atlieku, pasitraukiu. Visokie svajojimai ir žiūrėjai juokingų paveiksliukų, kurie neteikia naudos yra didelis ne.

Kokie yra trūkumai?

Turbūt didžiausia problema, jog pas mane - laptopas. Ekranas yra žemiau, nei jis turėtų būti, todėl tenka stovėti, šiek tiek palenkus galvą žemyn. Galbūt dėl to ir šiek tiek kuprinuosi, nežinau, nematau savęs iš šono.

Gerai pakalbėkim apie rimtas problemas.

Rašydamas vieną iš savo ilgesnių tekstų taip įsijaučiau, kad be pertraukos išstovėjau dvi ar daugiau valandų. Kitą dieną negalėjau pastovėti. Tiesa pasakius, kitas tris dienas.

Kodėl taip atsitiko? Nežinau, galiu tik spekuliuoti. Galbūt po operacijos mano organizmas buvo nusilpęs. Galbūt trūksta kokių nors vitaminų. Galbūt įsijautęs net nesupratau, jog visą laiką stovėjau visiškai vienodai ir dėl to pertempiau raumenis/raiščius, kurie niekada anksčiau nebuvo patyrę būtent tokio didelio krūvio.

Kadangi negalėjau stovėti, grįžau prie sėdimo stalo. Ir negalėjau patikėti, jog dešimt metų prie stalo sėdėjau, o ne stovėjau. Kai stovi, tai per tavo kūną tarsi teka energijos lygis. Kai sėdi, tai skrandis užsispaudžia, pats susisuki, susikūprini... Prie to galima priprasti...

Apibendrinant: ar aš naudosiu stovimą ar sėdimą stalą? Nežinau. Stovimas stalas man patinka ir jis man patiktų dar labiau, jeigu turėčiau ne laptopą. Tačiau mano kojos nebūtinai gali norėti sutikti su mano širdimi. Matyt bandysiu stovėti iki tol kol vėl pasikartos problemos su kojomis.

Brukštelk žinutę