Metams prabėgus...

Universitete buvo tokia baimė, kad jį baigus, staiga dings visi universitetiniai draugai bei pažystami. Kaip jūs manote ar tai tiesa?

Mano grupėje buvo apie 40 žmonių, kurse apie 200. Sakyti, jog bendravau su visais, tai tas pats kas sakyti, jog turiu nuosavą troleibusą – vis tiek niekas nepatikės. Iš tiesų, kai kurie kolegos net ne visada vargindavosi ateiti į koliokviumus, jau nekalbant apie paskaitas... Taigi bendrauti su visais gana sudėtinga ir turbūt nieko nestebins pasakymas, jog beveik visi universitetiniai pažystami dingo savo gyvenimo keliuose.

O kaip su draugais?

Universitete turėjom tokį ritualą. Susitikdavau su vienu draugu eidavome papietauti, aptardavome dienos aktualijas ir po to eidavome pas antrą į baraką žiūrėti anime. Tai nebuvo kasdieninis ritualas. Sakyti, jog tai būdavo kartą per savaitę irgi turbūt būtų per drąsu. Nebuvo nustatyta jokios tvarkos ar laiko normų. Tiesiog kartais būdavo smagu susibėgti.

Praėjo daugiau nei metai, kaip manote ar kas nors pasikeitė?

Atsakymas, kurio jūs visi laukėte – taip. Nei vienas iš mūsų nebegyvena barake. O daugiau - nieko. Rimtai, kokio atsakymo jūs tikėjotės?

Susitikom. Už kandom Delano ir patraukėm pas antrąjį draugą. Pakeliui aptarėm, ne, ne universiteto, bet pasaulio ir Lietuvos aktualijas. O antrasis kolega mūsų jau laukė išskėstomis rankomis ir paruoštu anime serialu. Prabėgo metai, bet niekas nepasikeitė. Keista ar ne? Nežinau. Sakyti, kad po 5 metų irgi niekas nepasikeis, turbūt būtų per daug drąsu. Pagyvensim pamatysim.

Istorijos | Vienas namuose ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)