Nebaigtos istorijos Nr1

Nežinau kaip pradėti. Kartais nežinau kaip pabaigti.

Ar jums tai būna, kad rašai, rašai ir supranti, jog visai ne tai norėjai pasakyti? Tuomet viską ištrini ir rašai iš naujo? Vieną kartą aš nusprendžiau netrinti, o pateikti jūsų teismui dvi istorijas su vienoda pradžia ir be pabaigos.

Kartais taip sunku išreikšti žodžiais savo mintis ir jausmus...

Pirma istorija

Pabudau ir pagalvojau: Valio rytas, jaučiuosi gerai pailsėjęs, galėčiau ką nors stebuklingo nuveikti. Ir viduje tokia ramybė...

Prisipažinsiu ne kiekvieną ryta taip pagalvoju. Būna ir tamsesnių rytų kai galvoju: O Dieve, kodėl?! Jau... nu dar, dar tik kokias 10 minučių. Bet kaip sakoma net ir su Ieva, nebraidykim po pievą.

Aš norėjau pakalbėti apie stebuklingą pirmą jausmą. Apie taip smagu jaustis pailsėjus, atsigavus. Ir žinote ką? Tokį jausmą galima patirti ne tik miegant. Bet ir žiūrint filmą. Visai nesenai žiūrėjau pasaka. Galbūt kartais atrodo vaidyba prasta, galbūt čia nerasi grasių aktorių ir iš pat pradžių žinai, kad pasaka baigsis gerai, tačiau vis tik... Emocijos, tai tas dalykas, kuris yra svarbus. Pažiūrėjęs tą filmą atsikėliau gerai pailsėjęs, pilnas teigiamos energijos ką nors nuveikti. Ir tuomet pagalvojau, kad reikia paklausti jūsų kokius filmus žiūryte?

Tai nebus diskusija apie TV įtaką jūsų gyvenimui, tai tik mano nuomonės išsakymas.

Kai atsirado TV buvo labai daug diskusijų, ar televizija nekenkia žmogui, ar jinai nežaloja jaunimo. Tiesa, panašios diskusijos vyksta visais laikais, tačiau jos silpnesnės. Gi pirmosios net buvo užsimojusios uždrausti televizija, dabar ginčijamasi tik dėl to kokia raidę uždėti T ar S prie filmo.

Alfredas Hitchkokas yra pasakęs, kad televizija sugrąžino žmogžudystę, ten kur jinai ir priklauso - į miegamąjį. Įvairus šaltiniai tvirtina, jog vaikai iki 10 metų pamato 12 tūkstančių žmogžudysčių... Čia amerikoje, aš neesu mokslininkas ir nesiruošiu skaičiuoti kiek Lietuvoje, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad mes jų neaplenkėm.

Taigi grįžkime prie ginčų. Kaip sakydavo tie, kurie buvo už televiziją, dar niekas pažiūrėjęs porą filmų netapo žudiku, vadinasi televizija nekenksminga. Taip pat logiška būtų sakyti, kad jeigu jūs valgote morkas, tai jūs triušiai. Bet jūs ne triušiai(pataisykit, jeigu klystu). Tai ar televizija tikrai nekenksminga?

Pažiūrėkime ką ten rodo? Detektyvai, kriminalinės kronikos, mafijos gyvenimas... na ir dar meksikiečių muilo operos. Beje kalbant apie muilo operas, daugelis mano jog ten pagrindinė tema meilė, klystate brangieji, oj kaip klystate, pagrindinė tema tokiuose serialuose neištikimybė, kitaip būtų neįmanoma sukurti šimtų serijų.

Ar pažiūrėję „Kietą riešutėli“, kuris iš originalo kalbos pažodžiui verčiant gautųsi „sunki mirtis“ arba „mirk sunkiai“, galite pasijausti labiau laimingi? O koki nors kitą Sigalo tipo filmą, kur viskas paremta principu „aš išspardysiu visų veikėjų užpakalius nepakeldamas savo šikinės nuo taburetes“, jūs galite patirti teigiamas emocijas? O gal geriau žiaurėti filmą kur Chulijus Iglesijus dvi minutes myli Koncita, o po to trys Seviliją, toliau viskas kartojasi, kažkur tarpe įsiterpia penkiolikos minučių reklama. Tai štai ką jūs manote apie meilę?

Visi filmai sukelia kokias nors mums emocijas, vieni stipresnes, kiti silpnesnes, žmogus toks jau padaras, kad turi reaguoti į aplinką, bet deja jis ne visuomet atskiria kur realybė, o kur tik išmonė, visą tai ką matome interpretuojame...

Antra istorija

Pabudau ir pagalvojau: Valio rytas, jaučiuosi gerai pailsėjęs, galėčiau ką nors stebuklingo nuveikti. Ir viduje tokia ramybė...

Prisipažinsiu ne kiekvieną ryta taip pagalvoju. Būna ir tamsesnių rytų kai galvoju: O Dieve, kodėl?! Jau... nu dar, dar tik kokias 10 minučių. Bet kaip sakoma net ir su Ieva, nebraidykim po pievą.

Aš norėjau pakalbėti apie stebuklingą pirmą jausmą. Apie taip smagu jaustis pailsėjus, atsigavus. Ir žinote ką? Tokį jausmą galima patirti ne tik miegant. Bet ir žiūrint filmą. Visai nesenai žiūrėjau pasaka. Galbūt kartais atrodo vaidyba prasta, galbūt čia nerasi grasių aktorių ir iš pat pradžių žinai, kad pasaka baigsis gerai, tačiau vis tik... Emocijos, tai tas dalykas, kuris yra svarbus. Pažiūrėjęs tą filmą atsikėliau gerai pailsėjęs, pilnas teigiamos energijos ką nors nuveikti. Ir tuomet pagalvojau, kad reikia paklausti jūsų o kada jūs panašiai jautėtės? Kai pagalvojau, tai ne taip dažnai aplanko tokie jausmai. Nėra gerų filmų... Ne tie laikai... Ko jūs einate į kiną pažiūrėti specialiųjų efektų, pusnuogių gražuolių?

Kiekvienas filmas be abejonės suteikia kažkokių emocijų, klausimas tik kokios tos emocijos? Nemanau, kad filmas kurio pagrindinis moto yra „Šaudyk viską kas judą“ gali suteikti teigiamų emocijų... Tiesa, neesu matęs nei vienos serialo „Pjūklas“ dalies, todėl negaliu jo kritikuoti, tačiau toks populiarumas rodo tik vieną – mūsų visuomenė darosi vis žiauresnė.

Kodėl dabar toks populiarus smurtas? Kodėl jį taip sureikšmina televizijos? Pasaulyje milijardai bažnyčių, kuriuose vyksta pamaldos, kur žmonės meldžiasi už taiką pasaulyje. Pasaulyje milijonai žmonių, padeda vieni kitiems, daro gerus darbus. O televizija sugeba surasti vienintelį užkampį kur du broliai bando papjauti vienas kitą ir tą parodo visam pasauliui. Ir apie ką jūs tuomet mąstote? Koks žiaurus pasaulis?

Taigi...

Kuris pasakojimas jums patiko labiau? Ką jūs parašytumėte paėmę tokią pradžią, kuria aš pradėjau du pasakojimus? Kaip jūs užbaigtumėte pasakojimą?

Brukštelk žinutę