Neklausk - Nesakyk

Paskutiniu metu teko vaikščioti į darbo pokalbius. Kas man įstrigo tai, jog visi darbo pokalbiai daugiau mažiau vienodi. Viskas prasideda nuo to, kad atsakingas žmogus, priklausomo nuo firmos dydžio, tai gali būti direktorius arba personalo skyriaus atstovas, jaučia pareigą pasakoti visą firmos istoriją. Aš, aišku, einu darbintis ne valytoju, bet man įdomu, ar valytojus irgi priima tokia tvarka? Atvirai pasakius, mane domina, labai siaura sritis, kuri susijusi su mano konkrečiu darbu, ką jie daro toje srityje, kokias technologijas naudoja, ką aš turėsiu daryti. Viskas. Taškas. Visą kitą išėjęs aš užmiršiu, tai kam gaišti laiką?

Baigus pasakojimą apie firmą, vadovas paklausia, ar norėčiau kažką sužinoti daugiau apie firmą? Gal turiu kokiu nors klausimų? Hm... Iš kur tie klausimai, jeigu viskas pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Nors ne, vis tik turiu vieną klausimą: tai aš jau priimtas ar kaip? Šitą dalį aš vadinu neklausk.

Nusivylęs, jog negavo nei vieno klausimo vadovas pasiima CV ir numetęs skeptišką žvilgsnį, staiga, tarsi pabudęs iš miego, pakelia akis ir užduodą pirmą bei paskutinį klausimą: „ką galėtum papasakoti?“ Ir ką gi aš čia galėčiau papasakoti? Savo „firmos“ istoriją? Kaip aš darželį lankiau? Hm... Juk jis skaitė CV, tai negi jo visai nedomina, kas ten parašyta? Gal kitą kartą prirašyti juodo humoro arba pridėti nepadorių nuotraukų?

„Tai aš kaip ir neturiu jums klausimų“. Gerai. Kitos durys, kitos firmos istorija.

Antrąją dalį aš vadinu nesakyk.

Taigi susumuokim kas gaunasi. Ateinu, paspaudžiu ranką vadovui, išklausau firmos istoriją, vėl paspaudžių ranką, išeinu. Tai pagal ką šiais laikais priima naują darbuotoją taip ir nesupratau. Pagal tai kaip dėmesingai jis moka klausyti? Ar bus klusnus avinėlis?

Tai va tokia yra ta „Neklausk - Nesakyk“ priėmimo į darbą politika. Nors galbūt aš truputėli ironizuoju.

Istorijos | Tapatybės beieškant ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(6)