Paleisk žvirblį, išlaisvink save!
Jau anksčiau minėjau keletą patarlių: geriau žvirblis rankoj, nei briedis girioj; nebėk nuo vilko užbėgsi ant meškos. Dar norėčiau pridėti: nemesk kelio dėl takelio; kas tyli, tą visi myli, kas daug nori, mažai turi. Kas bendro tarp šitų penkių patarlių?
Turbūt lengvai pasakytumėte, kas bendro tarp pirmų dviejų, bet tarp visų... Na gerai, aš jums truputi padėsiu. Visos jos yra lietuvių liaudies. Kas dar bendro? Gerai, užtek vynioti žodžius į vatą, pasakysiu tiesiai šviesiai. Visos jos moko vieno: susitaikyti su tuo ką turi, nebandyti nieko naujo, neprieštarauti. Yra taip kaip yra ir kitaip būti negali. Neveltui jos vadinamos liaudies patarlėmis.
Kodėl aš akcentuoju liaudies? Todėl kad tauta, minia stengiasi apsaugoti savo narius nuo klystkelių ir nuo erezijų. Nenorėk daugiau nei turi, nes dar netyčia tau pasiseks ir tu nebebūsi vienas iš mūsų. Neik tuo keliu, juo niekas iš mūsų dar nėjo. Individas gali greitai apsispręsti ir ryžtis išbandyti naujus dalykus. Bet minia mąsto lėtai ir atsargiai, taip dabar yra blogai, bet gal neverta keisti, o kas jeigu ten bus meška? Pažiūrėkite į istoriją, daugelis išradėjo buvo laikomi ekscentriškais, nepritapo prie tų laikų normų, dėl savo nesugebėjimo pritapti jie net buvo išmesti iš mokyklų(universitetų). Tačiau jie sugebėjo pasiekti daugiau, nei daugelis baigusių mokyklas. Kodėl? Todėl, kad jie nebijojo pažvelgti į viską plačiau, nebijojo pasirinkti nebandyto kelio. Ne, aš nesakau, kad jūs turite išbandyti tai ko niekas nedaro ir tikėtis, jog jums iš karto pasiseks. Aš tiesiog siūlau jums mąstyti savo galva. Netikėkite senai nusistovėjusiomis tiesomis, netikėkite mano žodžiais, abejokite ir kelkite klausimus. Nevisi klausimai gaus atsakymus, bet jeigu nekelsite jokių klausimų, tai negausite jokių atsakymų. Klauskite, klauskite ir dar kartą klauskite.
Vaikai, kai auga, patenka į tokį laikotarpį vadinamą kodėlčiuko. Tėvai jo nemėgsta, jie tingi aiškinti, todėl dažnai atsakinėja į klausimus „nežinau“ arba „taip turi būti“. Galiausiai vaikui atsibosta klausinėti ir taip užmigdomas dar vienas potencialus genijus. Tačiau taip atsiranda dar vienas tautos narys, kuris klusniai seks paskui lėtai judančią minią.
Jūs galite pasakyti, jog vienas lauke ne karys. Ir aš jums atsakysiu: taip. Taip, bet pažiūrėkime, kas eina į mūšio lauką? Didžiulės minios. O kas iš tiesų kariauja? Kažkokie du žmonės, kurie sėdi sau bunkeryje ir diriguoja, tai miniai. Miniai karas nerūpi, ji eina pati nesuprasdama kur ir kodėl, tiesiog geras dirigentas stumtelėjo ją sau palankia kryptimi.
Mažas takelis, dideli norai, briedis, meška - tai galimybė. Žodis – tai revoliucija. Mąstykite savo galvą, matykite galimybes savo akimis. Kai daugelis jūsų nesupras ir nepalaikys, supraskite, jog pasirinkote kitokį kelią nei minia įpratusi, todėl jinai priešinasi. Nesustokite, eikite pirmyn, tai jūsų gyvenimas ir jūsų klaidos. Neleiskite miniai jūsų valdyti, nes jie jums tik garantuos saugų, bet nykų gyvenimą, tuo tarpu, kai jūs galite turėti žymiai daugiau. Gera gyventi minioje, smagu būti tarp jų, bet svarbu nebūti jos dalimi.