Paslėpkit mane

Praėjusį penktadienį parašiau įrašą, tuomet pagalvojau, kad tokių dalykų negaliu publikuoti ir parašiau kitą... 

Turbūt ne kartą teko girdėti, jog didžiausia baimė yra scenos baimė. Tačiau kas iš tiesų yra scenos baimė? Ar tai žmonių minios baimė? (Nauja lietuvių liaudies patarlė: bijai žmonių minios, neik į Akropolį.) Ne. Tikrai nėra daug žmonių bijančių atsidurti minioje. Ar tai kalbėjimo baimė? Ne. Turbūt galiu sakyti, kad visi draugų kompanijose drąsiai pasakoja anekdotus ir ne tik. Tai kas tuomet yra scenos baimė? Viešo kalbėjimo baimė? Iš tiesų - tai kritikos baimė. Žmogus labiausia bijo kritikos, bijo nepritapti prie minios.(O ką apie mane pagalvos? O jeigu blogai pagalvos?) Aišku, jūs galite pasakyti, jog pankai, gotai ar kitos žmonių grupės stengiasi kaip tik išsikirti iš minios. Ar tikrai? Tai kodėl tuomet jie vaikšto pakete po 10 (visai kaip alaus buteliai). Jiems nesvarbu tavo nuomonė, tačiau savo kolegų kritiką vargu ar jie pakeltų. 

Prieš daugiau nei metus laiko aš pasakiau Tai ką tu manai apie mane - ne mano reikalas, piktų nuomonių gavau daugiau nei gerų, bet visuomet cituoju vieną gerą: Elžbieta - Na aš vadovaujosi tokiu klausimu: "Nejaugi taip gerai galvoji apie kitus žmones, kad tau rupėtų, ką jie mano apie tave?"

Ką iš tiesų reiškia mano pasakymas - tai ką tu manai apie mane - ne mano reikalas? Tai, kad žmonės, kurie bijo kritikos ir reaguoja labai jautriai - nieko nepasiekia. Aš bandau, pakilti aukščiau, aš badau pramušti kritika galva. Sakau, bandau, nes ne visuomet pavyksta. Aš irgi bijau kritikos, paslėpkit mane. 

Ką reiškia pikti komentarai prie to įrašo? Pirmas variantas labai paprastas – tiesiog žmonės nesuprato ką norėjau pasakyti, galbūt blogai išsireiškiau. Antras variantas daug įdomesnis. Kritika galingas ginklas. Žmogus nori jausti, kad gali valdyti... Žmogus nori kontroliuoti kitą žmogų, kad ir kaip absurdiškai tai skamba... O toks mano pasakymas tarsi atima galimybę iš kitų žmonių valdyti mane. O kas norėtų prarasti savo ištikimą vergą? 

Visai neseniai kalbėjau apie atvirumą. Kas yra atvirumas, neatvirumas? Kas lemia tai kiek žmogus atskleidžia apie save ir kiek neatskleidžia? Atsakymas paprastas – kritikos baimė. Mažų puslapių savininkai kalba daug atviriau, nes nėra patyrę didžiulės kritikos, tačiau dažniausiai tokie krenta (ištrina viską) labai greitai, jau po pirmos kritikos. Dabar kažkaip susimąsčiau apie Gretos komentarą: Atskleidus per daug dingsta dalis laisvės, o ją aš per myliu, kad atsisakyčiau ar siūlyčiau atsisakyti.. Ką jis galėtų reikšti? Atskleidus daugiau, gausi daugiau kritikos? Minia į tave pradės žiūrėti kitaip? Tapsi balta varna? O juk taip nesinorėtų išsiskirt iš minios ar ne? Čia tik mano interpretacijos

Tame pačiame įraše apie atvirumą aš pabandžiau suskirstyti skaitytojus į grupes. Šiandien pateiksiu kitokį skirstymą. 

Vienadieniai skaitytojai, dažniausiai užklysta į puslapį vieną kartą ir išsakę piktą nuomonę, daugiau niekada neapsilanko. Savaime suprantama, kad į vienadienę kritiką niekas nėra linkęs reaguoti.

Etatiniai kritikai, tikiuosi manęs kolegos tokiu nelaiko. Turbūt pats pavadinimas sako, kad tai žmonės, kurie dažnai skaito ir visada nepatingi pakritikuoti, parodyti kas buvo negerai. Kartais nervai neišlaiko ir jie patenka į juodą sąrašą

Pastovūs skaitytojai – žmonės, kurie dažnai rašo komentarus, tačiau kritikuoja labai retai, todėl į jų kritiką visuomet įsiklausoma.

Draugai – manau etatiniai kritikai niekaip į draugų kategoriją negali įsipaišyti. Kas būtų toks mozachistas, kad galėtų pakelti nuolatinę kritiką ir toliau bendrauti su tokiais žmonėmis? Tiesa pasakius, čia ir prasideda įdomybės. Jeigu į pastovių skaitytojų kritiką įsiklausomą, tai į draugų reaguojama gana jautriai. Atsargiai neperlenkite lazdos. 

Artimieji.

Gerai dabar padarome reklaminę pertraukėlę, pasidarykit kavos, parūkykit, kaip sakoma kiekvienam pagal poreikius, kol aš prikaupsiu drąsos rašyti toliau. 

Baisiausias tėvų nusikaltimas – nuolatinėmis pastabomis bei kritika formuoti vaikui nevisavertiškumo kompleksą. Napoleon Hill

Vienas pažystamas prisipažino, kad kai tėvai sužino apie jo puslapį, jis iškarto jį ištrynė. Turbūt kai ką nustebins mano pasakymas, tačiau ir viešai lankomas internetinis puslapis yra mano privataus pasaulio dalis. Taigi, kodėl kolega ištrynė savo puslapį? Galbūt reiktų pradėti nuo klausimo: kodėl jį sukūrė? Visi mes pradedame kaip maži, pas kai kuriuos atsiranda ambicijos užaugti, kiti priešingai džiaugiasi būtent mažu pasauliu, nes tuomet gali artimiau, atviriau bendrauti su savo skaitytojais. Jeigu nori dalintis savo mintimis tik su savimi, pasiimi parkerį, sąsiuvinį ir rašai, tačiau jeigu nori dalintis su keliais draugais, kuriais labiausiai pasitiki, tuomet rašai internete. Galimybė likti anonimiška asmenybe, tiek autoriui, tiek skaitytojui, leidžia atviriau dėstyti mintis. Anonimiškumas tai dar vienas būdas apsisaugoti nuo tiesioginės kritikos. Juk internete niekas nežino, kad esi šuo. Problemos prasideda, kai sužino... Parašei internete kažką ne to, paskui tau visą dieną primena... Čia jau ne kritika, čia jau šantažas. Prieš rašydami, gerai pagalvokite: mažiau atviresni būsit, mažiau kritikos gausit, gyvenimas bus lengvesnis.

Čia galėčiau jau visą pasakojimą baigti, bet norėčiau pasakyti dar keletą dalykų.

Labas mama. Didžiausias sukrėtimas mano puslapio istorijoje buvo kai giminės pradėjo skaityti šį tinklapį. Iš pradžių pradėjo skaityti sesuo, bet kadangi jinai niekuomet nesakė savo nuomonės apie tai ką aš rašau (ačiū už tai), tai gana lengvai viską užmiršau. Vėliau pradėjo skaityti mama... Iš pradžių buvo kritikos... Daug... Aiškinimų kaip ir ką galima rašyti, o ko ne... Aišku, negali pykti ant tėvų, jiems visada vaikai lieka vaikais ir atrodo, kad jie turi visuomet rodyti jiems „teisingą“ kelią. Problema yra tame, kad aš nekenčiu, kai už mane priima sprendimus... Tiesa pasakius, niekam dar ir nepavyko, vis tiek finale aš darau, ką noriu. 

Draugus gali pasirinkti. Pasirinkdamas draugus pasirenki kaip jie įtakos tavo gyvenimą. Giminių – ne. Man labai nepatinka, kai giminės žino per daug apie mano asmeninį gyvenimą. Aš pilnai sutinku, kad jų patarimai ir patirtis padėtų pasiekti tai ko aš noriu žymiai greičiau, bet... Man PATINKA MANO NETEISINGAS KELIAS. Jeigu ne tos klaidos, kurias padariau, aš nebūčiau aš. BET aš noriu, kad klaidos mano būtų tik man, aš nenoriu, kad apie jas žinoti kiti (giminės). Internetinis puslapis taip pat yra dalis mano privataus gyvenimo, dalis mano klaidų, apie kurias aš nenoriu kalbėti, taigi... Iš tiesų aš dabar pagalvojau, jog nežinau ar turėčiau TAIP atvirauti ir neįsivaizduoju šio įrašo pasekmių. Aš velniškai bijau kritikos. 

Kažkada aš irgi galvojau, kad vertėtų ištrinti puslapį, kaip kad padarė mano kolega, bet turbūt per daug myliu jus brangieji skaitytojai.

Tikriausiai visi žinote posakį: žmogui duotos dvi ausis, ir tik vienas liežuvis, kad daugiau klausytų ir mažiau kalbėtų.

Kritika.

O kaip iš tiesų elgiasi žmonės? Jie skuba pareikšti savo nuomonę, net nemėgindami išklausyti. O tie kurie klauso, tai dažniausiai tyli iš mandagumo, tačiau nebado suprasti, o gavę progą kalba daug... Taip dažnai žmonės skuba pasakyti savo nuomonę, o nesuprasti kitą... Taip dažnai įvyksta nesusikalbėjimai.

Aš irgi buvau toks žmogus. Per dažnai. Atsiprašau [Įsirašyk savo vardą]. (Nepykit, gerbiamieji skaitytojai, savo klaidų aš kol kas neviešinsiu).

Apkabinkit mane

Brukštelk žinutę