Piktžolės
Pagal savybes, kurias aš turiu, galėčiau būti geras mokslininkas, bet nesu... Kai buvau moksleivis manęs niekas nenukreipė į tinkamą vagą. Nieko tokio. Jūsų greičiausiai irgi nenukreipė į tinkamą vagą ir jūs greičiausiai gyvenate visai neblogai.
Kai buvau moksleivis populiariausia profesija buvo – dantistas, nes gali daug uždirbti. Dabar žurnalistinė propaganda skleidžia kiek daug programuotojai uždirba. Ir žmonės susivilioję tokiais straipsniais tampa programuotojais. Ar tu turėtum būti programuotojas? Patikrinti tą labai lengva. Kiek kodo eilučių parašei dėl to kad tau buvo įdomu, o ne dėl to, jog tai buvo namų darbai ar kliento užsakymas?
Taip, greičiausiai Lietuvoje reikia daugiau programuotojų, nei jų yra, tačiau tai nereiškia, jog tu turėtum būti programuotojas. Rašyti kodą gali ir beždžionė. Rimtai, išmokai vieną karkasą ir žmogus programuotoja sau ramiai. Nesvarbu, kad nemokėjo matematikos ar iš viso baigė mokyklą dvejetais. Tol kol nesusidurs su sudėtinga problema ar neturės išmokti ko nors naujo jis atrodys visai neblogas darbuotojas. Rašyti kodą nereikia talento. Tačiau rašyti kodą ir būti geru programuotoju nėra tas pats.
Tau nereikia būti programuotoju, nes ne kiekvienas žmogus yra sutvertas būti programuotoju. Ir žodį programuotoju gali pakeisti bet kuria kita profesija.
Yra siuvėjų, kurie atlieka savo darbą, ir yra gerų siuvėjų. Kuo programuotojas skiriasi nuo siuvėjo? Tiek vienam, tiek kitam darbe reikia visą dieną sėdėti prie specifinės mašinos. Tiek vienoje, tiek kitoje profesijoje po darbo dar gali daryti ką nors savo malonumui arba freelancinti klientui.
Žmones, kurie dirba vienoje ar kitoje profesijoje tik todėl kad ten pateko per klaidą ir nesididžiuoja, nesidžiaugia savo darbu aš norėčiau pavadinti piktžolėmis. Taip jie atlieka savo darbą, tačiau jų rezultatai toli nuo to ką galėtų pasiekti geriausias tos srities specialistas ir jie niekada jam neprilygs. Jokie mokymai tam nepadės. Tu turi ugnelę arba ne.
Kai kurie žmonės neturi reikalingų savybių vienai ar kitai profesijai, tačiau jų noras, jų užsidegimas ir pastangos gali padėti pasiekti neįtikėtinų rezultatų. Tačiau jei neturi nei savybių nei noro, ką tu veiki toje profesijoje?
Yra žmonių, kurie sužibėtų dirbdami kasininkais, valytojais ar krovėjais, tačiau jie dirba teisininkais ar marketingistais, nes vienas profesijas mes laikome labiau prestižiškomis nei kitas. Prestižas - tai kaip povo uodega, jinai išskleidžiama tam, kad sužavėtų aplinkinius. Dirbdamas teisininku tą gali pasakyti didžiuodamasis. Dirbdamas krovėju, tyliai nuleidi galvą ir sumurmi: aš krovėjas, baigiau Riomeri, bet negavau teisininko darbo. Tačiau kiekviena profesija yra svarbi, reikalinga ir garbinga (Na, gal išskyrus marketingistus).
Jeigu visi būtų teisininkai, tai niekas nevyktų, nes visi lauktų apeliacinio teismo sprendimo...
Jeigu visi būtų programuotojai, kas dirbtų kasininkais? Na... turbūt visos kasos būtų savitarnos. O kas dirbtų valytojais? Na... turbūt robotai. O kas dirbtų vairuotojais? Na... turbūt važinėtume save vairuojančiais automobiliais. Gal jeigu visi būtų programuotojai, pasaulis nebūtų toks ir blogas?
Dar vienas svarbus klausimas: ar būti krovėju yra blogiau nei būti teisininku? Deja, reikia pripažinti, kad bent vienu aspektu tikrai yra blogiau. Galbūt esate girdėję posakį, jog tu esi penkių žmonių, su kuriais dažniausiai bendrauji vidurkis? Tikėkimės, jog mes visi turime draugų ne iš darbovietės, tačiau darbovietė yra vieta, kur mes praleidžiam daugiausiai laiko ir sakyti, jog bent vienas iš tų penkių mus įtakojančių žmonių nėra bendradarbis (ar visa bendradarbių suma) būtų melas. Kas jeigu tu esi išsilavinęs intelektualus krovikas, o visi tavo bendradarbiai yra latrai? Čia turbūt tas pats kaip pasodinti vieną rožę ir penkias usnis. Gėlė gali augti ir net gi sužydėti, tačiau piktžolės pavogs didelę dalį svarbių maistinių medžiagų. Ta prasme, neskatins žmogaus nei tobulėti, nei siekti ko nors daugiau.
O kas jeigu paimtume atvirkščią variantą? Tu esi per klaidą patekęs į penkių intelektualų būrelį? Tuomet bendradarbiai tems tave pasiekti daugiau, nei tu svajojai kada nors gyvenime. Tiesa pasakius, gali atsitikti taip, jog šioje situacijoje žmogus gali pasiekti daugiau nei intelektualas apsuptas piktžolių. Aišku, visuomet lieka klausimas ar draugai jo netems žemyn.
Aptarėme vieną ir kitą kraštą, pakalbėkime apie vidurį. O kas jeigu kompaniją sudaro keletas žinių siekiančių intelektualų, tačiau daugelis darbuotojų sėdi ne savo rogėse? Iš principo mes gauname Lietuvą, kur produktyvumo rodiklis yra mažesnis nei Europos. Kuo daugiau žmonių mes pasodinsime į tinkamas roges, tuo bus didesnis produktyvumo rodiklis.
Norėčiau grįžti prie intelektualo apsupto latrų. Dabar padėtis geresnė nei bet kada anksčiau istorijoje. Realūs draugai yra svarbu, tačiau jeigu realūs žmonės neskatina tave tobulėti, gali susirasti virtualių draugų, gali skaityti tinklaraščius, klausyti podcastus ar žiūrėti laidas. Knygos gali suteikti žinias, tačiau jos nesuteikia to žmogiškojo ryšio, internetas gali emuliuoti tą trūkstamą ryšį, tereikia nuspręsti, jog tu pats nori tobulėti labiau nei tavo aplinkiniai žmonės.
Galiausiai noriu pasakyti, jog kiekviena profesija yra svarbi, reikalinga ir garbinga, tik algos kol kas ne visuomet garbingos, bet tikėkimės ateityje tai pasikeis.