Rašalo dėmės laiškuose

Žinot, niekada nebuvau tas žmogus, kuris rašo daug laiškų. Dėl tos priežasties, kad jų nerašydavau, savaime suprantama, ir daug negaudavau. Bet vakar kažkaip susimąsčiau, kiek ranka rašytų laiškų siunčiama šiais technologijų laikais? Juk, dabar galima naudotis pokalbių programomis bei puslapiais ar el. paštu. Kam gali rūpėti ranka rašyti laiškai, kai laiškas keliauja geriausiu atveju dvi dienas, tuo tarpu el. paštas blogiausiu atveju per porą valandų? (Tiesa, laiškuose priešingai nei jų elektroniniuose ekvivalentuose beveik niekada nepasireiškia juodosios skylės efektas).

Buvo sukurta daugybė teorijų ir parašyta gausybė knygų, kaip pagal žmogaus raštą atspėti jo charakterį, nuotaiką ir dar velniai žino kokius dalykus. Ko dabar vertos tokios knygos? Ką su jomis daryti? Išmesti į šiukšlių dėžę?

Kai prisimenu, jog pirmose mokyklos klasėse tekdavo rašyti dailyraštį... O tiems, kurie rašydavo negražiai dar papildomai užduodavo daugiau rašymo... Dėl mano negražaus vištos kojos rašto sakydavo, jog užaugęs turbūt būsiu gydytojas...

Aišku, švietimas atsilieka nuo technologijų ir šiuolaikinio pasaulio visada mažiausiai dviem žingsniais, taip kad turbūt vis verčia vaikus rašyti dailyraštį. Galų gale, kaip jie nemokėdami gražiai rašyti, vėliau spręs matematinius uždavinius ar kurs poemų interpretacijas? Universitete vėl gi, visi dėstytojai labai nori diktuoti ir versti studentus užsirašinėti, nors realiai juk būtų galima naudotis esančiomis technologijomis... Bet aš juk ne apie tai...

Kada paskutinį kartą gimtadienio proga gavote sveikinimo atviruką su ranka užrašytų tekstu? Nebūtinai gimtadienio, juk, yra daugybė progų, tačiau kam vargintis ir eiti į parduotuvę ieškoti gražaus atviruko, kai yra internetas? Tiesiog užsikraunate kokį nors sveikinimų puslapį, išsirenkate gražų, be to, dar ir animuotą, bei su garsu atviruką ir nusiunčiate. Kiek laiko galima sutaupyti taip? Bet kas iš tokio el. atviruko? Pasižiūrėsite, pasakysite gražu ir ištrinsite. Kiek laiko reikės, jog visiškai užmirštumėt apie tokią dovaną? Savaitės? O gal tik dienos? O popierinį daiktą visada prisiminsite (kol neišmesite į šiukšlių dėžę). Tačiau ir patys atvirukai dabar ne tokie, išsirenkate gražų ir nesukate galvos ką užrašyti, nes tai jau padaryta už jus. Jeigu esantis užrašas nepatinka, galima išsirinkti kitą su gražesniu užrašu, kam varginti smegenis ir sukti galvą kokį čia eilėraštį būtų galima pacituoti? Bet juk esme ne popieriuje ir ne eilėraštyje, kuris užrašytas. Svarbiausia, kad jis būtų užrašytas ranka. Juk, svarbiausia ne dovanos kaina (pataisykit jeigu klystu), o meilė su kuria ji dovanojama, pastangos įdėtos sukurti kažką paprasto, bet mielo ir gražaus. Štai kodėl aš taip staiga pasigedau ranka rašytų laiškų. Kai rašote sveikinimą ranka - stengiatės parašyti gražiai, įskaitomai, nekreivomis raidėmis. Štai kas yra svarbiausia dovanoje!

Kaip jūs tikitės padovanoti meilę pirkdami fabrikinį atviruką su fabrikiniu užrašu? Mano žiniomis fabrikai kol kas meilės dar negamina...

Rašykit laiškus. Rašykit ranka. Spausdintas tekstas niekada nepakeis rankraščio. Juk taip miela gauti kažką parašyta rašalu, su dėmėmis, kreivomis raidėmis ir sunkiai įskaitoma...

Istorijos | Beždžioniškas mąstymas arba kaip kuriamas pasaulis ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(3)