Rašau, rašau istoriją

Let’s Talk Kaunas turi vieną žaidimą, kuris turėtų būti įdomus žmonėms norintiems tapti rašytojais. Žmonės yra padalinami į grupes ir gauna po tris žodžius. Su tais žodžiais grupė turi parašyti istoriją.

Jeigu turite bendramintį, tai jis gali sugalvoti tris-penkis žodžius jums ir jūs jam. Jeigu taip atsitiko, kad bendraminčių neturite, tuomet galite atsidaryti pirmą straipsnį facebook ar jūsų mėgstamiausioje svetainėje ir paimti dešimtą, dvidešimtą ir trisdešimtą žodžius.

Let’s Talk Kaunas tikslas yra paskatinti žmonių bendravimą, o ne gerinti jų literatūrinius įgūdžius, todėl jų sukurtų istorijų nevertėtų teisti per literatūrinę prizmę. Vis dėl to dalykai, kurie man užkliūna Let’s Talk Kaunas grupių kūryboje yra labai panašūs į tuos, kurie užkliūna man, kai žmonės paprašo paskaityti jų kūrybą (atsiunčia el.paštu) ir aš apie tai norėčiau pakalbėti.

Pradėkime nuo užduočių.

Pirma užduotis: Batas, kareivis, licenzija.

Prieš skaitydami toliau pabandykite parašyti savo istoriją ir palyginti kas gavosi. Aš neatpasakosiu visos istorijos tik pabandysiu perteikti pagrindinę mintį. Visa istorija paprastai užima nuo pusės puslapio iki lapo.

Grupės istorija: Kareivis atėjo į oro uostą. Patikrinimo metu suprato, jog paliko savo licenzija namie, bate.

Mano istorija: Batas: aš turiu licenziją žudyti.

Kareivis: Aš tavim netikiu.

Batas: pykšt.

Antra užduotis: Namas, durys, laimė.

Kaip ir pirmu atveju pabandykite parašyti savo versiją, prieš skaitydami toliau.

Grupės istorija: Aš stovėjau namuose ir žvelgiau pro langą. Kieme pasirodė vaikinas su didžiule puokšte rožių. Aš atidariau duris ir išbėgau į kiemą. Jis man įteikė rožes. Aš suradau savo gyvenimo laimę.

Mano istorija: Durys pasiskundė namui: Laimė niekada nepalanko manęs.

Namas atsakė: O tu pabandyk atsiverti.

Durys atsivėrė ir laimė praėjo pro jas.

Man turbūt reikėjo nusifotografuoti originalias istorijas, kad jūs geriau suprastumėte, bet tebūnie kaip yra.

Kurdamas komiksus aš supratau vieną dalyką: komiksas gali turėti maksimum šešias eilutes ir paskutinė turi būti punchline. Jeigu jums reikia savo kūrinį skaityti viešai, tai kurti ilgų istorijų tikrai neverta, nes įvarysite nuobodulį. Bet jeigu rašote tik sau, rašykite kiek tik norite.

Daugelis žmonių, niekada nepagalvos jog namas, batas, durys gali būti veikėjai. Jie tik statiniai daiktai kažkur fone, bet jeigu tai yra žodis, kurį reikia panaudoti istorijoje, kodėl jis turėtų būti paminėtas tik tarp kito, o ne kaip pagrindinis personažas?

Žmonės per daug įsikibę į realybę. Toks įsikibimas gali labai varžyti fantaziją. Jeigu jūs rašote ne biografiją ar memuarus, viskas yra fantazija, aišku, tik su kitokiomis pagrindinėmis taisyklėmis. Galbūt mano noras padaryti daiktus veikėjais kyla iš mano pomėgių žiūrėti multikus? Tačiau į visą šitą galima pažiūrėti ir kitaip: ar Batas negalėtų būti žmogaus vardas? Lietuvio, greičiausiai ne, nebent tėvai debilai, bet užsieniečiui tai gali atrodyti kaip labai normalus vardas.

Antra dažna klaida – yra įvykis be priežasties. Žmonės atlieka vienus ar kitus veiksmus turėdami kažkokią motyvaciją. Ta motyvacija gali būti neteisinga arba jums nesuvokiama, bet jinai visuomet egzistuoja. Ta motyvacija gali būti baimė (baimė prarasti, baimė konkretaus žmogaus ar įvykio) arba noras kažką gauti (turėti daugiau pinigų, automobilių nei kaimynai, noras būti pripažintam, noras atkreipti dėmesį). Niekas tiesiog neina į darbą kiekvieną dieną. Vieni eina į darbą, nes nori gauti pinigų, kiti nes bijo gyventi kaip bomžai. Aišku, visuomet atsiras žmonių, kuriems patinka dirbti (noras patirti malonumą).

Trečia klaida – veikėjas nėra pristatomas. Jeigu rašote labai trumpa istoriją, tuomet nėra kada pristatyti veikėją, tačiau visais kitais atvejais veikėją reiktų pristatyti. Jeigu mes nepažįstame veikėjo, jis mums nerūpi. Jeigu veikėjas mums nerūpi, tuomet mums nesvarbu kas jam atsitinka ir istorija pasidaro nuobodi. Filmuose (ypač) veiksmo, pirmiausiai atsitinka koks nors mini veiksmas, veikėjas sulaiko teroristus ar atlieka kokį nors kitą žygdarbį prieš pradėdamas imtis tikrosios misijos. Jums nebūtina daryti taip tiesmukiškai kaip filmuose, tačiau jeigu veikėjas bijo tamsių kambarių neužtenka tiesiog pasakyti, reikia parodyti visą istoriją, kada/kodėl atsirado ta baimė.

Ketvirta klaida – nėra vientisos siužeto linijos. Veikėjas pasodino bananus ir nuėmė apelsinų derlių. Jums taip neatsitinka? Geriausias pavyzdys kaip daryti teisingai turbūt būtų su detektyvais. Pavyzdžiui Puaro. Serialo gale detektyvas pasikviečia visus gyvus įvykių dalyvius ir atskleisdamas kiekvieno mažas nuodėmes, galiausiai pasako kas yra tikrasis žudikas. Kai pergalvoji visas pateiktas smulkmenas suprati, jog Puaro teisus. Visos smulkmenos buvo išdėstytos istorijos eigoje. Žudikas nenukrito iš mėnulio tiesiog filmo pabaigoje.

Jei neturi pasirašęs išankstinio istorijos plano, nežinai kur eina istorija, tuomet jai labai lengva kur nors pabėgti. Kita vertus, kas sakė, jog turėtumėte viešai dalintis savo pirmuoju rankraščiu? Kai istorija jau parašyta, žinote kur jinai eina, todėl lengvai galite išmesti dalis, kurios neatitinka bendros linijos arba jas perrašyti taip, kad tiktų.

Tai tiek minčių šį kartą.

Jūs galite rasti ir daugiau mano tekstų apie rašymą:

Tu nebūsi rašytojas

Tai nori būti rašytojas?

Rašymo mitai

Istorijų tipai

Tai nori būti rašytojas 2

Brukštelk žinutę