Rašytojo kelias

Išleisti knygą turbūt yra didžiausia daugelio žmonių svajonė po numesti svorio ir pradėti mankštintis. Kaip daugelis nuolatinių skaitytojų žino, aš išleidau knygą. Norėčiau pasidalinti savo kelione, patirtimi, mąstymo būdu, priežastimis ir įžvalgomis. Tačiau prieš pradėdamas tai daryti, turiu prašymą:

Nupirkite mano knygą ir padovanokite artimiausiai mokyklai ar bibliotekai.

Rašyti aš pradėjau tuomet, kai išmokau rašyti. Aš tikrai neatsimenu kiek man buvo metų, gal trečioje klasėje? Gal ketvirtoje? Tuo metu aš perskaičiau Jono Avyžiaus „Bardo nuotykiai ir žygiai“ knygą ir jinai mane taip stipriai sužavėjo, kad turėjau parašyti savo istorijas apie šuniuką. Iš viso prirašau du dvylikos lapų sąsiuvinius. Viena istorija užimdavo maždaug vieną lapą t. y. Mažiau nei pusę word.doc puslapio.

Antrą kartą rimtai rašyti prisėdau maždaug keturiolikos metų. Tuo metu perskaičiau „Stiklinis katinas“, tai apysaka, kuri būdavo publikuojama, jei gerai atsimenu, šeštadieniais Kauno dienoje. Pagrindiniai veikėjai gyvūnai, kurie bandė išgelbėti savo draugą, taigi, mano antroji istorija buvo su gyvūnais: vilku ir lokiu. Jie dalyvavo automobilių lenktynėse. Iš viso prirašiau du keturiasdešimt aštuonių lapų sąsiuvinius.

Paskutinis mano bandymas rašyti ranka buvo nebaigtas, už tai pasiekė net du devyniasdešimt šešių puslapių sąsiuvinius. Tai istorija apie kosmoso užkariavimą, jinai buvo įtakota įvairių filmų ir žaidimų, bet labiausiai turbūt serialo „Babilonas 5“.

Kai kurie iš jūsų galbūt stebisi, kodėl aš rašiau ranka? Todėl kad tuo metu kompiuteriai užimdavo maždaug kambario vietą, o duomenys buvo saugomi perfokortose ir perfojuostose.

Kiti galbūt mąsto, kokia jiems nauda iš to, kad sužinojo mano pirmuosius žingsnius? Kai pradedame rašyti, mes neturime originalių idėjų, mes kopijuojame tai ką randame iš savo aplinkos. Tokiuose kūriniuose būna skurdus žodynas, pilna logikos spragų ir tai yra gerai. Tačiau parašius patį pirmą kūrinį nereikia tuoj pat skubėti leisti. Jis yra pirmas žingsnis, visai kaip mokykla, diplomą gauni ne po pirmos klasės, o po dvylikos. Parašei, pasidėjai į stalčių savo atsiminimui.

Tuo pačiu nereiktų manyti, jog aš parašiau tik tris kūrinius, jų buvo gerokai daugiau įvairios apimties, daug nebaigtų.

Antras etapas prasidėjo tuomet, kai įsigijau kompiuterį. Kai turi kompiuterį, rašyti ranka atrodo labai keista. Jei nori pridėti kokį sakinį ar pastraipą, kompiuteriu labai lengva, o jeigu rašai ranka kas tuomet?

Kompiuteris taip pat suteikė naujų galimybių. Įdomiausia iš jų man - turėti bendraautorių. Buvo daugybė bandymų ir visi jie - nesėkmingi, todėl negaliu pasakyti ką reikia daryti, kad pasisektų, už tai galiu papasakoti kaip sulaukti garantuotos nesėkmės.

Paprastai laikydavomės tokios taisyklės: vieną puslapį parašo vienas žmogus, kitą puslapį parašo kitas žmogus. Kartais rašydavome tą pačią siužeto liniją, kartais dvi skirtingas. Neturėdavome jokio plano, tiesiog rašydavome tai kas nuo metu užeidavo ant liežuvio galo. Paprastai paprašius dešimt puslapių vienam iš rašytojų atsibosdavo ir jis mesdavo. Nenoriu meluoti, bet man rodos visuomet mesdavo tas kitas žmogus, o ne aš.

Asmeniškai man, tai buvo labai įdomi patirtis, nes pamatai kaip žmogus mąsto, kaip dėlioja mintis, kokį žodyną vartoja. Ar gali būti geresnis būdas plėsti savo išprusimą, nei šis?

Studijuodamas universitete, tikrai nepirmuosius metus, o jau gerokai vėliau, sugalvojau originalią idėją: prietaisas, kuris įrašo sapnus. Kas nenorėtų tokio prietaiso turėti?

Siužetas turėjo suktis apie tai, kad prietaisas ne tik įrašo sapnus, bet ir sukuria juos, užprogramuoja į ateitį, taip įtakodamas ir žmogaus gyvenimą.

Greičiausiai kas nors iš jūsų galėtų parodyti filmą ar romaną su tokia idėja. Jeigu žinote, būtinai pasidalinkite komentaruose, aš tikrai norėčiau pamatyti. O kol kas turiu pasakyti, jog iki šios dienos nesu matęs ir skaitęs nieko panašaus.

Sugalvojau gerą idėją, sėdau, ėmiau rašyti. Galutinis produktas užėmė apie šimtą puslapių. Ką daryti toliau? Susirinkau iš interneto visų leidyklų el.pašto adresus ir ėmiau siuntinėti. Kaip manote kiek atsakė?

Jūs klystate, vis dėl to viena atsakė. Iš kiek tiksliai? Neatsimenu. Dešimt? Daugiau. Neatsimenu kokia leidykla atsakė. Negaliu pakartoti žodis žodin ką tiksliai atsakė, bet atsakymas buvo trumpas ir skambėjo labai keistai: tai panašiau į scenarijų filmui, o ne į knygą. Nesistebėkite, jog atsimenu apytikslį atsakymą, traumos į galvą įstringa ilgam.

Ką man daryti su tokiu atsakymu? Aš galiu suprati, jog su mano kūriniu kažkas yra negerai, bet kaip man tai pataisyti? (Pastaba: viskas yra negerai, neverta taisyti.)

Šitoje vietoje turėčiau pasakyti, jog, mano nuomone, didelę žalą daro visos tos istorijos, kai autorius X turėjo kreiptis į šimtą leidyklų ir niekas nenorėjo jo leisti, tačiau jis nepasidavė ir galiausiai jo knyga tapo bestseleriu. Žinote, kaip dabar interneto svetainės filtruoja turinį „suaugusiems“ paklausdamos ar tau yra aštuoniolika?. Panašus filtras turėtų būti uždėtas ir šiuo atveju: Ar tu svajoji išleisti knygą? ir jeigu žmogus atsako taip, tai jam tokių istorijų apie autorių atkaklumą nerodai, nes jos padaro daugiau žalos nei naudos. Svajoji būti bėgiku? Nuostabu, imk paklausyk pasakojimą apie autorių, kuris niekada nepasiduoda.

Jeigu svajoji išleisti savo knygą, tai turi tobulinti savo rašymo įgūdžius, o ne atkaklumo. Atkaklumas, aišku, reikalingas, bet tai turi būti atkaklumas nenustoti rašyti, o ne atkaklumas trukdyti kitų žmonių naudingą darbą su savo lėvu kūriniu.

Taigi, aš įkvėpiau truputi narkotiko istorijų apie rašytojų atkaklumą formatu. Ir jeigu nepriimate manęs elektroniniu formatu, tuomet aš galiu ateiti popieriniu. Atspausdinau savo darbą ir nunešiau į vieną leidyklą. Prisipažinsiu, jog man labai gėda už tokį elgesį. Bet, kai esi girtas nuo savo idėjų, tu nematai realybės. Dabar, kai esu su patirtimi, tai labai lengva pastebėti kitus apsvaigusius nuo savo idėjų. Man gaila tokių žmonių. Jeigu žmogus sako, kad į kūrinį sudėjo visą savo sielą ir širdį, tai garantuotai reiškia, jog jis nesugeba objektyviai vertinti realybės. Ir dažnai (bet ne visada!) tai gali reikšti, jog kūrinys yra visiškas šūdas.

Tu gali įdėti visą širdį tik tuomet, kai turi vieną kūrinį. Jeigu turi du, tai tą širdį reikia padalinti per pusę, nes priešingu atveju vienas kūrinys bus beširdis. Tiek tos, čia toks lyrinis nukrypimas.

Žmogus, kuris nesugeba objektyviai vertinti realybės, nemoka priimti kritikos. Į kiekvieną, net ir mažiausią kritiką jis reaguoja kaip į asmeninį įžeidimą. Žmogus nėra jo kūrinys.

Mokykloje mus mokino, jog lyrinis aš nėra rašytojas. Tuo metu man toks teiginys atrodė absurdiškas, bet dabar man, tai atrodo net gi labai protinga. Autorius privalo mokėti atskirti save nuo savo kūrinio. Taip kol rašai, tu gyveni tuo pasauliu, tuo veikėju, bet kaip aktorius nėra Hamletas (nebent mama jį taip pavadino), taip ir autorius nėra lyrinis aš.

Iš tiesų lietuviai (o gal ir viso pasaulio žmonės?) nemoka diskutuoti ir kritikuoti. Dažnai kritika skamba kaip autoriaus įžeidimas. Aš irgi ne šventasis, galiu tik pažadėti, jog nuo šio momento stengiuosi būti objektyvesnis. Bet kuriuo atveju, tokią kritiką reikia ignoruoti. Tačiau kritika, kuri priverčia susimąstyti arba dar geriau - pasako kaip patobulinti vieną ir kitą kūrinio vietą neturėtų įžeisti. Ją reikėtų pasverti, įvertinti ir galbūt savo kūrinį pataisyti.

Grįžtant prie kūrinio, kurio niekas nenorėjo leisti, aš ir šiandien manau, jog pagrindinė idėja buvo tikrai šauni. Aišku, realizacija, būkim kuklūs – šūdina.

Nusivylęs, jog niekas nenorėjo leisti mano kūrinio, aš maždaug du metus nerašiau. Tačiau kaip jau galite suprasti iš mano ankstesnio kelio, vėliau ar anksčiau aš vėl grįžtu prie to pačio. Šį kartą idėja buvo labai paprasta ir visai neoriginali. Atėjo jinai žiūrint multiką Star Wars: Clone wars. Atsiprašiau už žiauriai supaprastintą multiko atpasakojimą, bet istorija maždaug tokia. Geriečių pusėje armiją sudaro klonai ir jiems vadovauja džedajai, blogiečių pusėje armiją sudaro droidai (Lucas Films patentuotas žodis vadinti robotus) ir jiems vadovauja įvairūs atskalūnai. Man kilo toks elementarus klausimas: o kas būtų jeigu klonai ir droidai gyventu kartu?

Paprastai knygos užima du šimtus puslapių ar daugiau ir aš supratau, jog man parašyti tiek daug bus sunku. Taigi nutariau pasinaudoti serialų išmintimi: kiekviena serija yra atskiras nuotykis, tačiau visą sezoną jungia viena istorija. Parašyti daug istorijų viename pasaulyje nėra sunku, kitas klausimas ar tą įdomu skaityti?

Kadangi aš tuo metu buvau labai baisus gykas (dabar tik vidutiniškai baisus), tai istoriją pavadinau install.exe. Tai turėjo būti trilogija ir kitos dalys turėjo būti debug.exe ir uninstall.exe. Planuoti trilogiją neparašius net pirmos dalies yra garantuotas nusileidimas Nusivylimo kalnu į mėšlo krūvą.

Rašymas užtruko metus laiko. Apskritai kalbant, visų mano knygų rašymas užtruko metus laiko, todėl leiskite papasakoti ką tai reiškia tiksliau. Ne, tai nereiškia, jog praėjo lygiai dvylika mėnesių nuo knyga.doc sukūrimo iki pasakymo: viskas baigiau. Paprastai tai užtrunka nuo devynių iki vienuolikos mėnesiu, bet aš nerašau kiekvieną darbo dieną po aštuonias valandas per dieną. Kartais aš rašau keturiolika valandų per dieną. Kartais aš neprisėdu dvi savaites. Dėl labai objektyvių ir rimtų priežasčių, tokių kaip tingiu ar nėra nuotaikos. Būkim visiškai sąžiningi. Paprastai žmonės sako, kad neturi laiko, bet kai pamėgini aiškintis paaiškėja, jog jie neturi laiko, nes žiūri „Moterys meluoja blogiau“ ar... Koks dabar populiarus serialas?

Taigi, nors aš sakau, jog knygos parašymas užtrunka metus laiko, tačiau aš negaliu pasakyti kiek tiksliai darbo įdedu. Paprastai stengiuosi skirti po valandą – tris per dieną, bet kartais tingiu.

Grįžkim prie kūrinio, daugiau-mažiau savo puslapių tikslą pasiekiau, knygą sudarė septynios mini istorijos. Šį kartą kūrinį nusiunčiau pažįstamui susijusiam su leidyba. Esu labai dėkingas už tai, kad jis paaukojo savo laiką ir perskaitė mano kūrybą. Pirmą kartą gavau naudingą feedbacką. Tačiau visa esmė buvo trumpa ir aiški: trūksta kulminacijos, knygą reikia tobulinti. Kadangi sugaišęs metus laiko sudėjau viską, ką sugalvojau ir neįsivaizdavau kaip patobulinti istoriją, tai knygą atidėjau geresniems laikams.

Kai buvau vaikas žiūrėjau detektyvinį serialą „Tetulė Flecher“ ir ten buvo epizodas su rašytoju, kuris dalino „naudingus“ patarimus, kitiems norintiems tapti rašytojais. Rašytojas pasakė: rašyk apie tai ką geriausiai žinai. Tuo momentu aš supratau, jog rašysiu tik fantastiką.

Tačiau kaip matote rašyti fantastiką man nesisekė (Ar reiktų sakyti: vis dar nesiseka?). Taigi, aš atsisėdau ir pradėjau mąstyti: ką daryti? Ar aš noriu parašyti fantastinį romaną? Žinoma, Nebula premija gauti irgi būtų neblogai. Kas man yra svarbiau parašyti romaną ar išleisti knygą? Ir tuomet man trenkė, iš tiesų netrenkė, bet nušvito protas. Aš noriu išleisti knygą, bet tai nebūtinai turi būti fantastinė. Ir trečias klausimas: ką man reiškia išleisti knygą? Ar įkelti PDF į internetą man jau užtenka? Ar užtektų įkelti PDF ir prašyti už jį pinigus? Mano atveju atsakymas buvo – ne. Aš noriu popierinės knygos, kurią būtų galima rasti knygyne ar bibliotekoje.

Apie ką rašyti? Apie tai ką geriausiai žinai. Daugelis žmonių nesupranta kiek daug žinių jie turi ir kad, kai kuriuos dalykus, išmano geriau nei kiti. Pavyzdžiui: Marytė dirba kasininke, tačiau po darbo jinai visą laiką skiria kapstytis darže ir, tarkim, auginti rožes. Apie rožes jinai žino tikrai daugiau nei aš, ir daugiau nei 80% pasaulio žmonių. Taip tie, kurie visą dieną užsiima rožių auginimu žino daugiau nei Marytė. Bet jeigu Marytė nori parašyti knygą, jinai turėtų rašyti apie rožes.

Kiekvienas žmogus, kuris praleido šiek tiek daugiau metų ant žemės turi bent vieną sritį, kurią išmano geriau nei jo draugai ar kaimynai, tai sritis apie kurią jie galėtų rašyti.

Mano atveju, mano darbas ir mano laisvalaikis buvo programavimas. Iš tiesu, aš svajojau prašyti PHP knygą, bet kol aš svajojau kitas lietuvis paėmė ir parašė, todėl kažkaip neatrodė prasminga rašyti apie tai kas jau parašyta (nepriklausomai nuo kokybės). CSS pasirinkimas buvo visiškai atsitiktinis.

Aš užtrukau kažkur apie penkis mėnesius, turėjau apie 90 puslapių. Padariau internetinę svetainę ir pagalvojau: leisiu visiems naudotis nemokamai ir tai bus labai geras ir naudingas lietuviškas žinynas panašus į w3school. Tačiau sukurtos svetainės nuorodą parodžiau tik vienam žmogui – leidyklos redaktoriai, kuri pakvietė pasikalbėti dėl galimybės išleisti knygą.

Mano kelnės pilnos laimės.

Nuvykus pasikalbėti paaiškėjo, jog 90 puslapių yra per mažai, minimalus kiekis turi būti 200. Tačiau leidykla savo ruoštu davė visas lietuviškas ir angliškas knygas, kurias turėjo ta tematika, kad padėtų pasiekti reikiamą puslapių skaičių ir iš karto paklausė ar nenorėčiau prašyti dviejų knygų.

Padaryti iš 90 puslapių dvigubai daugiau nėra lengva, ypač kai aš nekenčiu blevyzgų apie nieką, kurios nesuteikia jokios naudos (šitas nusistatymas liečia tik vadovėlius). Aš stengiausi sudėti maksimaliai naudos kiek galima, bet, būkim sąžiningi, paveiksliukus dėjau didelius, dažniausiai ne todėl kad didesnis suteikia daugiau naudos.

Galiausiai po dar keturių mėnesių, tuomet buvo rugsėjis, baigiau knygą atvykau su rankraščiu į leidyklą ir mes pasirašėme sutartį.

Mano tikslas pasiektas! Valio! Jeigu pati prezidentė būtų atvažiavusi ir išvyniojusi raudoną kilimą aš nebūčiau dėl to laimingesnis.

Grįžau namo ir ėmiau laukti. Praėjo du mėnesiai. Nieko neatsitiko. Aš į leidyklą aiškintis: tai nori leisti jie mano knygą ar ne? Jie: mes turime būtinai išleisti svarbesnių knygų, bet kai tik redaktorė baigs darbą imsis jūsų knygos.

Praėjo dar du mėnesiai. Nieko neatsitiko. Aš vėl aiškintis. Jie: jau tuoj redaktorė imsis tavo knygos.

Praėjo dar du mėnesiai, ir jeigu kas nemoka skaičiuoti viso – šeši, redaktorė atsiuntė mano knygos pirmą pataisymą. Atsidariau word.doc ir visas puslapis buvo raudonas. Man tai labai priminė, kai mokykloje gražindavo mano sąsiuvinį po diktanto: raudonu tušinuku būdavo prirašyta daugiau nei mėlynu.

Turbūt yra puiki proga prisipažinti, jog aš neišlaikiau lietuvių kalbos valstybinio egzamino. Ir jeigu kam nors dar kilo klausimas: kodėl? Aš nemoku lietuvių kalbos gramatikos. Aš tuo nesididžiuoju ir manau, jog žmogus turėtų mokėti savo gimtąją kalbą, bet aš nemoku ir viskas. Tiesa pasakius, man tai išėjo į gerą. Tuo metu mokinys iš valstybinio egzamino gavęs 1%, gaudavo 5.01 stojimo balą. Aš išlaikęs mokyklinį 8-tui, gavau 8 stojimo balus. O juk mes visi puikiai žinome, kaip tikrinami mokykliniai egzaminai, ar ne?

Čia reikia pasakyti dar vieną dalyką. Kiek teko skaityti internete, užsienyje leidykla gali laikyti knygą du metus ir nieko su ja nedaryti. Taigi, šeši mėnesiai čia yra nieko baisaus.

Darbas su redaktore mane varė iš proto.

Aš turiu tam tikrą bendravimo su skaitytojais stilių, kurį ilgus metus tobulinau šitoje svetainėje. Aš noriu, kad tai būtų šiltas, draugiškas, įdomus bendravimas, net jeigu tai popierius ir skaitytojas negali man atsakyti. (Mano kritiški tekstai greičiausiai neatrodo nei šilti, nei draugiški) Tačiau redaktorė paėmė ir nuasmenino visą tekstą, tarsi, tai būtų nuobodus fizikos vadovėlis. Galbūt fizikos vadovėlį ir reikia taip rašyti, tačiau IT knygos turėtų būti priskirtos meninėms, o ne nuobodžioms.

Redaktorė ištrynė pusę mano pokštų. Taip, kai kurie iš jų buvo įžeidžiantys ir tikrai verti ištrynimo, bet... vėl gi, grįžtam atgal prie knygos stiliaus.

Lietuviški IT terminai, kurie turi patikti Lietuvos kalbainiams, dar viena priežastis pražilti anksčiau laiko.

Nesupraskit manęs klaidingai, redaktorė dirbo sąžiningai ir aš neturiu priekaištų jos darbui, išskyrus tai, kad pačiame pirmame mano knygos žodyje yra klaida. UPS!

Aš neatsimenu kiek tiksliai versijų man atsiuntė redaktorė, tris ar keturias, prieš atiduodamas knygą į leidyklą aš pats dar mažiausiai dešimtį kartų perskaičiau tikrindamas ar kode klaidų nėra, ar viską parašiau ką reikėjo ir t.t. Kai buvo baigtas redagavimo procesas man buvo bloga nuo knygos, aš nenorėjau nieko girdėti nei apie CSS, nei apie rašymą.

Suredagavus knygą dar vienas laukimo procesas, kuris palyginus su visu kitu laiku yra labai trumpas, dabar aš neatsimenu kiek jis truko mėnesį ar du iki popierinės knygos pasirodymo. Kad knyga pasirodė pirmiausiai man pranešė ne leidyklą, o kažkas pamatęs knygyne. Atsiprašau, bet tikrai neatsimenu, kas buvo tas žmogus.

Apibendrinus galima sakyti, jog knygos leidyba nuo idėjos iki produkto užtruko du metus. Tai yra absurdiškas laikas, kai kalbame apie IT knygas. Vienas dalykas, kurio aš bijojau, kad knyga tik išleista jau bus pasenusi. Ar taip atsitiko? Ne.

Rašydamas knygą priėmiau keletą sprendimų, kurie, kaip parodė laikas, pasiteisino. Tuo metu beveik pusė knygų turinio sudarė visokie hackai ir bugfixai skirti IE6 ir visai tai šeimai (apie kurią developeriai kalba tik tamsoje, prie laužo, susirinkę į siaubingų istorijų pasakojimo klubą). Aš sąmoningai priėmiau sprendimą nerašyti nei vieno bugfixo. Žiūrint iš anų laikų, turbūt daugelis būtų pasakęs, jog tai nėra protingas sprendimas, tačiau dabar dominuoja chrome bei FF - taškas mano naudai. CSS3 vis dar nėra oficialiai patvirtintas, nors naršyklių palaikymas nepalyginamai geresnis nei tuo metu, tačiau daugeliui savybių vis dar reikia rašyti naršyklės priešdėlį.

Tačiau yra dalykų, kurie pasikeitė. Pagrindinis – mados, dabar visi kalba apie 'flat design' apie kurį aš tuo metu nieko žinoti negalėjau. Jeigu rašyčiau dabar, ar rašyčiau apie 'flat desing'? Ne, mados keičiasi, principai lieka.

Gerai, galiausiai prisipažinsiu, jog kai kuriuos knygos skyrius tikrai reiktų perrašyti ar papildyti.

Aš pagaliau tapau rašytoju. Ar pasikeitė mano gyvenimas?

Užsienyje tapi senoviškai atspausdintu autoriumi yra didelis reikalas. Tampi pripažintu srities ekspertu, tave kviečia į konferencijas skaityti pranešimus, vesti dirbtuves, kalbėti per telikus ir t.t. Kaip sekėsi man?

Tiesa pasakius, knygos išleidimo niekas nepastebėjo. Ir tas nepastebėjimas yra iki absurdo lygio. Aš negavau, nei vieno pakvietimo į konferenciją ar dar kur nors. Mano buvę klasiokai tuo metu organizavo klasės susitikimą ir manęs nepakvietė (jei būtų pakvietę vis tiek būčiau nėjęs, bet tai kita istorija), nes nežinojo kaip mane rasti. El. pašto adresas yra mano knygoje! Aš nesu gavęs nei vieno laiško, knygos adresu, bet turiu pripažinti, jog spam folder niekada netikrinau.

Mano knygą nusipirko tik mano mama, kuri nesugeba pasileisti Word, jeigu nėra ikonos ant darbastalio ir senelė, kuri net neturi kompiuterio. NEĮTIKĖTINA SĖKMĖ!!!

Na gerai, iš tiesų pirmus metus už knygą aš gavau 500lt, antrus – 400lt, trečius – 300lt. Sekant tokia tendencija ateinančiais metais, aš turėčiau gauti dar keletą centų, nebent jūs padarysite ko aš prašiau: nupirksite mano knygą ir padovanosite ją mokyklai ar bibliotekai.

Blogas dalykas su leidykla yra tas, kad aš neturiu supratimo kiek egzemplioriu yra parduota. Aš tik galiu spėti, jog kažkur tarp 60-80% tiražo. Aš nuoširdžiai norėčiau, jog tas skaičius būtų kuo didesnis, bet slapta bijau, kad jis yra labai mažas. Idealiame pasaulyje, aš galėčiau matyti pardavimus realiu laiku, bet ar idealiame pasaulyje mes vis dar turėtume popierines knygas?

Knygos kaina varo mane iš proto. Priklausomai nuo to kur pirksite knygos kaina svyruoja nuo trisdešimt iki keturiasdešimt litų. Mano nuomone knyga turėtų kainuoti apie dvidešimt, bet aš nieko negaliu padaryti. Pakalbėjus su vienu žmogumi, kuris šiek tiek išmano visą reikalą, susidariau nuomonę, jog knygyno antkainis yra dvidešimt litų. Aš suprasčiau, jeigu jie padėtų knygą į vitriną, ar pagamintų plakatą, surengtų pristatymą ar dar kažką, tačiau jie nugrūda mano knygą į tolimiausią lentyną, kur žmonės niekada neužeina ir užsideda 20 litų antkainį?

Jums aišku įdomu, kiek už knygą gaunu aš? Maždaug apie du litus. Aš padariau didžiausią darbą ir suteikiu darbo vietas leidyklai, spaustuvei, knygų išvežiotojui bei knygynui ir aš gaunu mažiausiai pinigų?! Nesąžininga ar ne?

Manote, jog taip blogai yra tik knygų industrijoje? Klystate. Pavyzdžiui ūkininkas, kuris augina kavos pupeles, visuomet turi būti lauke, kad medeliai nenušaltu, kad nebūtų jiems per sausa, kad derlių nuimtų laiku. Jis gauna kelis centus už kilogramą. Startbucks prašo 10$ už puodelį, kiek puodelių galima išvirti iš vieno kilogramo?

Pasakykite nors vieną priežastį, kodėl aš turėčiau reklamuoti savo knygą, kai aš gaunu tik du litus, o knygynas dešimt kartų daugiau?

Ačiū už priežastis, aš pats nesugalvojau nei vienos, todėl knygos marketingu neužsiėmiau. Apie savo knygos pasirodymą, paskelbiau savo Facebook puslapyje, Twitter ir šitame tinklaraštyje, tai buvo viskas.

Mano nuostabai, leidykla taip pat neužsiėmė jokiu marketingu, o jeigu tiksliau padarė lygiai tą patį ką ir aš. Ar reiktų sakyti mažiau? Nes jie neturi twitter...

Vienintelis mano knygos marketingas buvo, kai Povilas ją nusipirko už savo pinigus ir padovanojo nemokamai puslapio (kuris nebeegzistuoja) skaitytojui. Ačiū.

Tai kokios pamokos iš to?

Pirma, knygos parašymas ir išleidimas reikalauja labai daug darbo ir kantrybės. Net jeigu jūs esate supertalentingas ir sugebėsite parašyti knygą per du mėnesius (ko aš nesugebu padaryti), leidyba gali užsitęsti iki metų.

Antra, užsidegimą dėl knygos turite tik jūs vienas. Visi kiti žmonės, kurie dirba leidykloje, spaustuvėje, knygyne ir t.t. Visi kiti žmonės, kurie prisilies prie jūsų knygos neturi to užsidegimo, jiems taip tik jų dienos darbas, o kai kurie iš jų greičiausiai savo darbo net nekenčia. Ir jūs negalite nieko dėl to padaryti. Būtent nuo tų žmonių priklausys jūsų knygos išleidimo greitis, kokybė, kaina... Ir jūs negalite jų niekaip įtakoti.

Trečia, pačioje pradžioje jūs turėsite labai didelį entuziazmą ir užsidegimą, bet kuo ilgiau projektas truks, tuo mažiau jo liks. Net žodinis susitarimas su leidykla labai padeda. Turėjimas galutinės datos, kai trūkt-plyšt turi pristatyti baigtą darbą, labai padeda.

Ketvirta, uždirbti padoriai iš knygų rašymo Lietuvoje (o gal ir visame pasaulyje) gali tik žvaigždės. Tai nereiškia, kad jie rašo geriau už jus. Kaip amerikiečiai mėgsta sakyti: New York Times neturi geriausiai parašytų knygų sąrašo, jie turi geriausiai parduodamų knygų sąrašą. Ir tame sąraše galite rasti Snooki, Justin Bieber (manau šitam nuorodos nereikia ar ne?). Be abejonės, tame sąraše yra daugybė gerų knygų, bet kai kurių ten būti neturėtų...

Penkta, knygos marketingu turi užsiimti tik tu pats, jei to nepadarysi pats, niekas nepadarys.

Šešta, visa leidybos industrija yra supuvusi ir visiškai nemotyvuoja, neskatina ir net nesistengia sukurti talentų. Jiems visiems nusispjaut. Susidaro įspūdis, jog po šimto metų mes vis dar skaitysim Žemaitę kaip geriausią visų laikų lietuvių rašytoją...

Ar dar ką nors pamiršau?

Tie keli atkakliausi, kurie daskaitė iki čia (ir žino, kad 'da' yra nevartotinas lietuvių kalboje, nes tai rusiškas priešdėlis) gali paklausti: o kodėl aš nebandžiau savilaidos? Todėl leiskite trumpai paaiškinti skirtumus tarp tradicinės leidybos ir savilaidos.

Savilaida susideda iš trijų dalių. Pirma – skiri laiko parašyti knygai. Antra – skiri pinigų knygai išleisti. Trečia – skiri laiko knygai pardavinėti. Aš nenorėjau daryti antro ir trečio žingsnio, aš jų ir nedariau. Mano tikslas buvo pasiektas, kai knyga virto popieriumi. Kaip autorius, aš to sakyti neturėčiau ir esu blogas autorius, nes nedariau trečio žingsnio.

Ką aš daryčiau kitaip, po visos tos patirties?

Pirma, aš užsiimčiau marketingu. Aš nežinau ar šiuo metu yra svetainė, kur renkasi IT specialistai, kad būtų galima pranešti apie tokią knygą, bet tikrai vyksta įvairios IT konferencijos, kuriose galima pakalbėti. Ir kalbėti pradėti reikia ne po to kai tavo knyga išleista, bet prieš tai, kad žmonės tave pažintų, kad susiformuotų pagarbos ir autoriteto statusas. Tuo pačiu galima ir paminėti, jog greitai pasirodys tavo knyga.

Antra, aš parodyčiau knygą bent keliems specialistams, kad jie pasiūlytų kokius dar skyrius pridėti, patikrintų ar nepalikau žioplų klaidų. Leisdamas savo pirmą knygą, kaip ir visi naujokai bijojau, jog kas nors pavogs mano idėjas ar padarys viešai prieinama piratinę kopiją. Tai visų naujokų baimė. Kodėl aš to nebijau dabar? Atsakymas labai paprastas: žmonės, kurie vagia nesugeba nieko padaryti patys. Aš tą padariau vieną kartą, vadinasi sugebėsiu ir antrą.

Trečia, išankstinis užsakymas arba 'pre-order' yra privalomas dalykas. Tai parodys leidyklai kokia reikalinga (arba ne) yra tavo knyga, tai leis skaitytojams sutaupyti pinigų, nes internetinėse parduotuvėse paprastai knygos būna ženkliai pigesnės nei fizinėse.

Važiuojam toliau, turiu suktą klausimą: jeigu programuotojas tris metus neparašo, nei vienos kodo eilutės ar jis vis dar yra programuotojas? Jeigu gydytojas tris metus nepriima nei vieno paciento ar jis vis dar yra gydytojas?

Jeigu rašytojas tris metus neparašo nei vienos knygos ar jis vis dar yra rašytojas? Taip. Nežinau kodėl tačiau visuomenė rašytojus priima ne kaip darbuotojo pareigas bet kaip kokį titulą, kaip koks bajoras, kuris titulą ir kartu baudžiauninkus gauna už nuopelnus karaliui.

Tu gali rašyti ir nebūti rašytojas, yra daugybė profesijų, spėsiu, jog jūs pirmiausiai pagalvojote apie žurnalistus. Tačiau nesvarbu kokią profesiją pasirinksi, visi rašo, daugiau ar mažiau, bet visi...

Paradoksas, bet rašytojas nėra tas žmogus, kuris rašo, o tas kuris nueina visą leidybos procesą iki galo, kuris, kaip mes jau aptarėme, užtrunka gana ilgai. Jeigu tu nekartoji to proceso daugiau gyvenime, tu neturėtum vadintis rašytoju. Taip, aš tikras hipokritas.

Ar aš esu CSS specialistas? Ne. Paklauskit manęs bet kokio klausimo ir aš neatsakysiu. Kai rašiau knygą, aš būčiau atsakęs į bet kokį klausimą, net pažadintas vidury nakties. Bet kaip jau minėjau, man buvo bloga nuo viso to darbo ir aš nenorėjau turėti nieko bendro su CSS. Ko nenaudoji užsimiršta.

Šitoje vietoje tekstas galėtų ir baigtis. Bet man taip ir nepavyko išleisti fantastinio romano, taigi, kelionė dar nesibaigė.

Aš vėl padariau maždaug dviejų metų pertrauką nuo rašymo, per tą laiką prisikaupė įvairių minčių, idėjų. Taigi, aš vėl sėdau rašyti. Tačiau šį kartą ne naują kūrinį, o perrašinėti seną. Ten kažkur keletą pastraipų aukščiau minėjau „Install.exe“. Aš pasiėmiau tą kūrinį, iš jo paėmiau pirmą bei trečią dalis, visas kitas išmečiau. Ir tų dviejų dalių pagrindu ėmiau rašyti „Install.exe“ istoriją iš naujo. Ką pakeičiau? Visų pirma įvedžiau naujų personažų. Vieniems jau esamiems daviau daugiau laiko, iš kitų kaip tik jį atėmiau. Pasistengiau visiems personažams pridėti motyvaciją: Aš taip elgiuosi ne todėl kad aš esu kietas, bet todėl, kad aš noriu to ar ano ir t.t.

Kadangi, tai buvo perrašymas, tai daugelis personažų, aplinkų, įvykių buvo jau sugalvoti iš anksto. Visą tai turėdamas aš pasirašiau gana detalų planą, kas, kada, kaip, kur ir kokia tvarka turi vykti. Rašymo metu planas be abejonės keitėsi, tačiau to plano aš laikiausi gana griežtai

Kas man gavosi galite pamatyti čia.

Jeigu atsirastų koks nors draugiškai nusiteikęs leidėjas, aš mielai jam nusiunčiau rankraštį, tačiau dabar, priešingai nei anksčiau, nesiruošiu jo siuntinėti pats visoms leidykloms ir trukdyti jų darbą. Jokio atsakymo neduoda jokios naudos ir nepadeda man tobulėti.

Ar tai ką jūs galite matyti yra galutinė kūrinio versija? Sąžiningas atsakymas – aš nežinau. Aš sudėjau viską ką galėjau sugalvoti dabar. Tačiau tai nereiškia, jog po poros metų nesugalvosiu ko nors naujo ir neperrašysiu kūrinio dar kartą. Tol kol jis nėra išleistas, darbas nebaigtas.

Ir paskutinis dalykas apie kurį aš noriu pakalbėti: kodėl mes turime startup weekendus, bet neturime rašytojų dirbtuvių? Taip, būna renginiai pradedantiesiems žurnalistams, bet žurnalistas ne rašytojas.

Vienas dalykas, ko man trūko, tai geros profesionalios kritikos. Jeigu jūs rašote, jeigu jūs norite tobulėti, aš esu pasiryžęs paaukoti savo laiką, perskaityti jūsų tekstus ir surašyti maksimaliai objektyvią ir naudingą kritiką. Tiesiog brūkštelkite man laišką el.paštu.

Brukštelk žinutę