Rašytojo kelias

Laba diena, tikriausiai dažnai sulaukiate panašių laiškų ir tikriai atsibodo jau tokius skaityti, bet jūsų straipsnis padėjo man nesustoti, nes jau beprarandu viltį išleisti knygą... Išleisti... Hmm... Tikriausiai šiais laikais tai tikrai nėra taip jau lengva. Esmė tame, kad man septyniolika. Esu parašiusi istorijas susijusias tarpusavy ir jos sudarytų panašią knygą kaip japonų rašytojo Haruki Murakami " Visi Dievo vaikai šoka ". Kodėl paėmiau šį pavyzdį? Nes tik jis atėjo man į galvą. Bet čia ne į temą jau. Tikriausiai gaištu jūsų laiką, todėl jeigu dar skaitote pereisiu prie klausimo... Gal jūs galėtumėte suteikti šiek tiek kritikos bent vienai iš mano istorijų? Tikrai būčiau dėkinga. Ką gi, tikriausiai nebekvaršinsiu jums galvos savo problemomis, nes žinau, kad suaugę jų turi daugiau negu mes įsivaizduojame ir tik palinkėsiu gerai praleisti savo laiką pensijos metu nes tik tą akimirką yra galimybė tiesiog nieko nedaryti ir užsiimti tuo kas patinka. Geros dienos.

Pripažinsiu, yra čia teisingų minčių, tačiau vieno dalyko taip ir nepaminėjot - rašytojai be gramatikos ir stiliaus dar turi turėti pojūtį, kas yra "gera" idėja kūriniui - t.y. - tokia, kuri gali sudominti skaitytoją. Toks pojūtis dažniausiai yra "uždirbamas" skaitant daug knygų, o ne rašant savas. Tamstos duoti idėjų pavyzdžiai (pvz. instal.exe) yra labai suprimityvinti ir greičiausiai suvokiami tik jums, nes man, kaip skaitytojui, jie nedaro jokio įspūdžio. Be to, minėtos idėjos (kartu su sapnų mašina) gali būti laikomos netgi ne kūrinio idėjomis, o šiaip faktais, kurie GALĖTŲ būti panaudoti kūrinyje.
Daugybė mano pažįstamų, rašančių prozą, generuoja labai primityvias idėjas, arba sugeba jas sugadinti berašydami. Žinoma, visi jie tikisi, kad jų idėjos patiks skaitytojams. Aš irgi to tikiuosi, kai rašau savo. Tik iš atsiliepimų galima spręsti, kurie yra teisūs ir kurie apsišauna. "Geros idėjos" suvokimas rašytojui turėtų būti viena iš pagrindinių savybių. Jei to nėra, turėk kokį tik nori pasakojimo stilių, mokėk gramatiką kuo puikiausiai, bet jokia leidykla nesusidomės - taškas. Mokomoji literatūra yra apskritai kitas kosmosas, todėl aš nesistebiu, jog leidykla apsiėmė leisti - žvelgiant iš komercinės pusės, tai beveik garantuotas mažas pelnas. Ar fantastinė knyga bus pelninga - čia jau kitokio lygio klausimas. Aš pats esu bendravęs su daugeliu leidyklų, todėl žinau, kokiais kriterijais jos vertina. Ar rašytojui reiktų sekti tuos kriterijus? Iš dalies, juos reikia bent išmanyti. Antraip apie knygų "biznį" nėr net ko galvoti.

Aurimaz, dėkui už komentarą, man jis labai patiko.

Aš nesutinku, kad "pojūtis" gaunamas skaitant knygas, kaip gali matyti iš svetainės aš perskaičiau labai daug knygų. Šiuo metu skaitau gerokai rečiau nei anksčiau, bet prieš porą metų perskaitydavau 50 knygų per metus ir to "pojūčio" aš kažkaip neįgijau.
Tuo pačiu norėčiau pasakyti, jog nei viena mano perskaityta knyga neįkvėpė manęs rašyti. Įkvėpimas dažniausiai ateina iš filmų, žaidimų ar tiesiog nuostabių iliustracijų.

Nesakau, kad mano idėjos geros, taip pat aš nenorėjau labai plėstis, todėl norėjau pristatyti tik pačią pamatinę idėją.

Gal galėtum pasidalinti su visais žmonėmis, tais kriterijais, pagal kuriuos leidyklos vertina kūryba? Kad žmonės paskaitę galėtų juos sekti.

Leidyklos šiuo metu vertina labai sistematizuotu požiūriu - kiek idėja yra originali/nematyta, kaip autorius išnaudoja savo istoriją skaitytojui nuo pat pradžios įtraukti ir kokio stiprumo pojūtis lieka po kulminacijos.
Jei tektų tiesiogiai bendrauti su redaktoriumi, iš autoriaus būtų pareikalauta tikrai daug išbraukti bei pakeisti - į efektyviąją (komercinę) pusę. Reikalaujamas yra maksimalus žodžio efektas. Kūrinyje nėra erotinių momentų? Turi būti - kitaip niekaip. Niekas per visą istoriją nenumirė kraupia mirtimi? Tai nužudyk. Ir kaip nors netradiciškai.

Nesakau, jog tokio pat požiūrio yra laikomasi su kiekvienu autoriumi - šis požiūris vyrauja, kai autorius nėra dar nieko išleidęs ir turi kažkokį (abejotiną) talentą. Mūsų leidyklos nėra suinteresuotos talentais. Jos suinteresuotos maksimaliu pelnu ir kuo mažesne rizika. Todėl pradžioje visada siūloma už leidybą apsimokėti patiems. Jei leidėjas yra nors truputį tikras, jog knyga pavyks, tada jie rizikuos savo lėšomis, bet tą darys tikrai atsargiai - didelių tiražų tikėtis neverta. Galbūt net ieškos paramos iš kito šaltinio (investuotojo, kuris sutiktų perimti riziką).

Kai autorius yra žinomas (nebūtinai iš knygų leidybos), jau gaunasi šiek tiek kitokia situacija. Paimkime kad ir A. Tapiną su "Vilko valanda". Tai jo pirmoji knyga, bet ar ji gera? Ne įtin. Joje pilna akivaizdžių klišių, pernelyg kinematografinio vaizdavimo, veikėjai kartoniniai ir situaciją gelbsti tik itin sparčiai vystomas veiksmas. Jei tą knygą leidyklai būtų parodęs bet kuris pradedantysis rašytojas, jam būtų atkišta špyga, arba paprašyta sumokėti už išleidimą. Tapinui sutikimas buvo duotas todėl, kad jam už nugaros stovėjo iš televizijos uždirbtas žinomumas ir marketingo komanda, pasiruošusi iš šūdo išspausti auksą. Bet šioje vietoje pasiklausyti reiktų ne paties Tapino, o jo redaktorės, kuri įvertino jo raštus kaip š...

Jei mes dabar parašytume kažką panašaus į "Vilko valandą" (bet totaliai pagal kitą idėją), ką mums pasakytų leidykla? Pasiūlytų patobulinti tam tikras kūrinio vietas, plačiau išvystyti personažus, įžanginę sceną, išpūsti finalines scenas iki maksimalaus BUM. Žodžiu, mes privalėtume savo darbą pritempti prie komercinės sėkmės standartų ir po viso to vis tiek liktų klaustukas - išleis ar neišleis?

Yra kita medalio pusė. Skaitytojai ir pats autorius, kurio kūrinys yra maitojamas redaktorių. Suprantu, kai taisomos stiliaus, logikos ar gramatikos klaidos. Bet ar galima redaktoriui, besivadovaujančiam pelno suformuotais standartais, leisti koreguoti kūrinio viziją? Tai klausimas autoriui, svyruojančiam tarp savigarbos ir noro turėti knygą. Aš asmeniškai su redaktoriais kariaučiau iki paskutinio lašo, nes gerbiu savo skaitytojus ir jų norą patirti autoriaus, o ne redaktoriaus kuriamą pasaulį. Toks požiūris nėra labai priimtinas - turbūt todėl iki šiol nesu išleidęs nė vienos popierinės knygos - tik kelias elektronines.

- - -

Dėl pojūčio ir knygų skaitymo... Savo teiginį parėmiau tuo, jog mano paties gerų/blogų idėjų pajautimas yra suformuotas knygų, kurių vidutiniškai perskaitau apie 200-300 per metus (jei kyla abejonių dėl dienų skaičiaus metuose ir knygų skaičiaus santykio - aš esu siaubingai greitai skaitantis padaras). Didžioji dauguma mane dominančių knygų yra parašytos anglų kalba ir didžioji dauguma jų neturi vertimo.
Kodėl skaitau angliškai? Todėl, kad lietuviai gerokai atsilieka idėjomis ir kiekiais nuo angliškai kalbančių rašytojų. Jei laukčiau, kol tautiečiai mane idėjiškai praturtins, tikriausiai dar teberašyčiau mokyklinio lygio rašinėlius. Ir tai nėra savo tautiečių nuvertinimas - mes tiesiog per lėtai šliaužiame paskui visą likusį pasaulį, kad galėtume sau leisti virti savo sultyse.

Tamsta minėjai, jog programavimas yra nedėkingas užsiėmimas dėl per greitai kintančios programinės aplinkos. Ką gi - rašytojo kelias iš dalies irgi panašus. Turi suspėti su visu likusiu pasauliu ir kaskart vis kilstelėti savo kartelę aukštėliau.

O kaip vyksta tas kulminacijos stiprinimas?

Laba diena. Ačiū už informatyvią istoriją, buvo įdomu, kadangi ir pati rašau. Būtų įdomu sužinoti kokia Jūsų nuomonė apie mano fantastinį kūrinį. Rašau maždaug nuo 13 metų. Pradžioje dar neturėjau nei aiškių planų, nei aiškių idėjų, bet einant laikui kūrinį vis papildžiau naujomis idėjomis, veikėjais. Rašiau tik vieną istoriją ir dar dabar ją teberašau. Seniai svajoju išleisti knygą, bet visą laiką bijojau, kad niekam nepatiks, netgi niekam nerodžiau. Aišku, dabar ne vienas žino, kad rašau. Kurį laiką mano kūrinys buvo labai vaikiškas, po to išplėtojau į rimtą. Turiu vieną labai didelį gerbėją. Jis sako, kad jei panorėčiau, lengvai išleisčiau knygą. Pasak to gerbėjo, mano kūrinio stipriausia vieta - dialogai ir kautynės. Ir šiaip mano kūrinys labai apgalvotas, informatyvus, svarbios gali būti net smulkmenos. Rašybos ar skyrybos klaidų nedarau, nebent netyčia. Kartais pasitaiko stiliaus klaidų, bet tas gerbėjas padeda man jas ištaisyti.

Atsiprašau, rašau per telefoną, netelpa į vieną laišką.

Noriu truputį papasakoti apie savo kūrinį, gal ką sudomins. Pasakoti labai daug, kūrinys ilgas, tad parašysiu svarbiausius dalykus. Mano sukurtame pasaulyje gyvena žmonės, turintys ypatingų gebėjimų, kaip telepatija, telekinezė, teleportacija. Gal skamba kvailai, bet tai ne viskas. Yra dvi visatos, daugybė pasaulių, karalysčių, dimensijų ir kitokių vietų, bet apie jas žino tik Ypatingieji, žmonės su gebėjimais. Visatas sukūrė Dangiškieji Sargybiniai. Tai angelai, kuriuos išvydę žmonės iškart mirtų. Bet apie sargybinius ne iškart. Svarbiausia kūrinyje ne jie. Yra nemažai personažų, bet svarbiausi iš jų tik šeši. Pagrindinė - mergaitė, kurios tėvas - demonas. Ji perėmė iš jo daugybę gebėjimų ir yra pusiau demonė. Jos tėvas nori viešpatauti visatoje esančiose devyniose karalystėse ir dėl to prasideda karas.

Loreta,
Išleisti knygą lengva - pasiruošti tūkstantį eurų ir turi knygą.
Tapti skaitoma rašytoja, va šita dalis yra sunki.

Gerbėjai paprastai būna subjektyvus ir nenori užgauti tavo jausmų.

Rašybos klaidos yra nesvarbu. Aš nesugebu parašyti sakinio be klaidų, bet išleidau knygą. Klaidas ištaiso redaktorė.

Jeigu atsiųstum savo kūrinį ritas@nepo.lt aš mielai paskaityčiau ir parašyčiau savo kritiką.

Jeigu tikrai galėtumėte ir pasisiūlymas nuoširdus, galėčiau atsiųsti. Bet dabar noriu daug ką pataisyti, o pataisiau dar tik prologą ir tris skyrius. Turiu daug darbo su kūriniu, jis labai ilgas. Nebent kol kas atsiųsčiau ne viską.

Esu parašius knygą, bet nežinau kaip galėčiau ją išleisti. Kur patartumėt man tai padaryti?

1 | 2 |