Reikia tik vieno žmogaus

Noriu papasakoti dvi istorijas iš savo praeities, kurias sieja viena tema.

Mes visuomet matome fasadus, kurie dažniausiai yra iškalti marmure ir papuošti auksu. Man asmeniškai daug įdomiau užkulisiai, tuomet neretai pamatai, jog viskas pastatyta iš supuvusių lentų sukabintų kreivais surudijusiais vinukais. Tai pasakojimas apie tai kas lieka už kadro.

Pirma istorija yra apie patį kiečiausią IT puslapį Lietuvos istorijoje.

Viskas įvyko, senai, senai, labai senai, prieš daugiau nei penkis metus, jau beveik dešimt.

Viena iš pirmųjų vietų kur rinkosi lietuviška programuotojų bendruomenė buvo php.lt. Deja, tuo metu, kai aš pradėjau mokytis programuoti, tai jau buvo tik lavonas, kurį kas nors kartas nuo karto pabandydavo pagaliuku: O žiūrėk, jis juda, jis dar nemiręs.

Mano galvoje sukosi idėja, jog reikia vietos, kur programuotojai galėtų rinktis, vietoj to, kad slėptųsi savo sandėliukuose, ir dalintis savo patirtimi. Tai grynai altruistiška idėja, be jokios asmeninės naudos. Aš maniau, jog tokią bendruomenę geriausiai būtų suburti po tinklaraščio formatu, aš pats buvau pradėjęs nesenai rašyti asmeninį tinklaraštį ir man tai patiko. Žvelgiant pasauliniu mastu, tinklaraščiai buvo kaip tik ant savo pirmos pakilimo bangos. Žvelgiant Lietuvos mastu, tai buvo neatrastas dalykas ir išpopuliarėjo maždaug porą metų vėliau.

Mano galvoje sukosi šita nereali idėja, kaip bus viskas šaunu, kaip programuotojai galės viską surasti vienoje vietoje. Nesvarbu kokia kalba programuoji, nesvarbu kokio lygio esi. Tą idėją aš pasakojau visiems iš eilės ir kaip manote kokia buvo jų reakcija?

Ne, niekas tikrai tokio dalyko neskaitys. Ne, niekas tikrai nenorės rašyti tau ir dar už dyką. Kam to reikia?

Taip reaguodavo kiekvienas žmogus, kuriam papasakodavau idėją. Paskutinis žmogus, kuriam pristačiau šią idėją buvo Aurelijus, tačiau jo reakcija visiškai skyrėsi nuo ankstesnių: Skamba neblogai. Darom.

Tuo metu aš nebuvau nei karto sutikęs Aurelijaus gyvai ir net negalėjau įsivaizduoti kas jis yra per vienas. Aš neatsimenu kaip mes su juo pradėjom bendrauti, bet greičiausiai per kokio nors MMO žaidimo IRC kanalą (Taip, tai buvo taip senai). Tačiau jis buvo pats kiečiausias programuotojas, kokį aš pažinojau, o tuo metu aš jų pažinojau labai daug.

Tuo metu Aurelijus turėjo prisipirkęs labai daug interneto adresų ir jis išvardino neatsimenu kiek, galbūt net dvidešimt: rinkis, koks nori, kad būtų projekto pavadinimas. Aš peržiūrėjau visus ir pagalvojau Pixel.lt – gražiai skamba, prie nieko nepririša ir yra visiškai neįpareigojantis. Taip mes startavome.

Kartais reikia tik vieno žmogaus, kad tavim patikėtų, jog padarytum neįtikėtinus dalykus.

Turėti bendramintį, bendraautorių yra labai geras dalykas. Aurelijus pasirūpino, interneto adresu, serveriu, wordpress, paštu ir daugeliu kitų dalykų, kurie man buvo visiškai neįdomūs. Mano rankos buvo laisvos daryti vienintelį dalyką, kuris man buvo įdomus: eksperimentuoti su kodu ir rašyti.

Kaip mums sekėsi? Mūsų lankomumas išėjo per stogą. Arba kitaip sakant buvo gerokai didesnis nei aš tikėjausi. Aš tikėjausi, kad galbūt mus skaitys koks dešimt, dvidešimt žmonių, juk visi sakė, kad tokio dalyko niekam nereikia, tačiau mus skaitė šimtai.

Tačiau, jeigu noriu būti sąžiningas, turiu pasakyti, jog mums sekėsi šūdinai. 50% straipsnių parašiau aš. Beveik dėl kiekvieno straipsnio, kurio neparašiau aš ar Aurelijus, autorių reikėdavo įkalbinėti asmeniškai po savaitę, po mėnesį... Žmonės nenorėjo dalintis savo patirtimi ir tam buvo labai rimta priežastis. Ta priežastis – hienos.

Aš nežinau kokia programuotojų bendruomenė yra dabar, labai nuoširdžiai tikiuosi, jog jinai yra draugiška, tačiau tuomet tai buvo hienų būrys. Jeigu parašydavai kokį nors naudingą straipsnį, tai tave norėdavo suvalgyti gyvą. O jeigu įveldavai klaidą... O klaidų tikrai buvo...

Vienintelis būdas išgyventi apsuptam hienų, tai būti raganosiu: oda stora, kad nejaustum įkandimų ir regėjimas toks prastas, kad nematytum jų egzistavimo. Žmonės, kurie rašė mūsų svetainėje straipsnius, nepamatė daugelio komentarų, mes juos stengėmės apsaugoti, tačiau mes patys matėm juos visus ir jie buvo siaubingi.

Kaip išgyventi, kai kiekvienas linki tau nesėkmės? Sąžiningas atsakymas – aš nežinau. Nors komentarai buvo pikti, tačiau lankomumas buvo didelis, kas rodė, jog toks projektas iš tiesų reikalingas. Prie to prisideda dar ir noras įrodyti, jog jie visi klysta ir galiausiai nuoširdus tikėjimas tuo ką darai.

Tuo metu prasidėjo dar vienas įdomus reiškinys. Arnoldas organizavo Login konferencijos pirmtaką ir kartu pirmuosius interneto apdovanojimus. Ir netampant katinui už ūsų – mes laimėjom geriausio IT tinklaraščio apdovanojimą.

Ar mes norėjom laimėti? Taip, žinoma, mes norėjom laimėti visose kategorijos. Ar kas nors tikėjo, jog mes laimėsim? Turbūt ne. Net žmonės, kurie sėdėjo konferencijoje už manęs (ir buvo didžiausi Pixel.lt troliai) manė, jog laimės zilionis.net. Ar aš pats tikėjau, kad laimėsim? Aš labai norėjau laimėti, tačiau aš nebuvau tam pasiruošęs. O Aurelijus apskritai nedalyvavo renginyje...

Prizas, kurį mes laimėjom buvo xBox, tuo metu jis turbūt kainavo dvi karves, tačiau dėžę net neišpakavęs atidaviau Aurelijui ir niekada dėl to nesigailėjau. Jis nusipelnė to prizo dėl mažiausiai vienos priežasties: todėl kad patikėjo manim. Šiai dienai aš vis dar nesu nei karto savo gyvenime žaidęs su xBox.

Jūs dabar manote: apdovanojimas turėjo būti labai geras dalykas, turėjo užčiaupti visus kritikus. Apdovanojimas buvo labai malonus dalykas, tačiau iš principo, tai buvo blogas dalykas. Tai buvo momentas, kai visas pasaulis po tavo kojomis: ko dar galima siekti? Mes tą pasiekėm per metus laiko. Aš asmeniškai jaučiausi taip lyg būčiau įrodęs, jog visi tie kas netikėjo manim klydo ir nereikėjo nieko daugiau įrodinėti. Tai ką veikti toliau?

Mes nežinojome ką daryti, mes neišsikėlėme naujų tikslų, tiesiog judėjome iš inercijos pirmyn.

Tuo pačiu mano (ir kolegos) gyvenime atsitiko pokyčiai, kalbant konkrečiau, aš baigiau universitetą ir pradėjau dirbti. Darbe visiškai nebuvo laiko ar priežasties kodo eksperimentams, todėl daryti eksperimentus ir rašyti straipsnius galėjau tik savaitgaliais. Tuo pačiu mums taip ir nepavyko suburti bendruomenės, todėl jeigu straipsnių nerašydavome mes patys, dažniausiai reikšdavo, jog jų nebūdavo iš viso.

Kai esi kalno viršūnėje tėra vienas kelias – žemyn, tačiau nusprendėme dar pasispardyti.

Vienas įdomiausių dalykų antrais puslapio gyvenimo metais buvo straipsnių rašymo konkursas su Microsoft. Kaip prizus mes turėjome du xBox, tris ar keturias klaviatūras ir pusę tonos pelių. Ta prasme rimtai, pelių buvo tiek daug, kad ją galėjai gauti už garsesnį pirstelėjimą. Mes gavome ne tik prizus, tačiau ir vakarą boulinge organizuoti apdovanojimų ceremoniją. O geriausia, kad mums patiems tai nekainavo nei cento. Juokingiausia tai, kad įtikinti Microsoft, jog verta organizuoti tokį dalyką buvo milijoną kartų lengviau, nei įtikinti žmogų parašyti straipsnį. Aš manau, kad jeigu svetainė būtų gyvavusi toliau, tai tokie konkursai būtų vykę kiekvienais metais, bet kas būtų, jeigu būtų...

Aišku, jums turbūt labai rūpi, kaip mes sugebėjom įtikinti Microsoft išleisti ant mūsų kelis tūkstančius? Būsiu sąžiningas, tai buvo visiškai akla sėkmė, aš atsidūriau geroje vietoje geru laiku ir dėl visko kaltas yra per ilgas mano liežuvis. Tuo metu aš dalyvavau, kitame Microsoft remiamame konkurse ir laimėjau... Dėmesio... Ne pirmą, ne antrą ir net ne trečią, bet paguodos prizą... Įteikimo ceremonija vyko Microsoft būstinėje ir mano paguodos prizas buvo maždaug tokio lygio, kaip kitų konkursų pagrindinis prizas, dabar aš neatsimenu kas tiksliai, galbūt klaviatūra, galbūt Windows Vista, o gal viskas kartu... Po oficialių apdovanojimų vyko diskusijos ir aš pasakiau kažką panašaus į konkurso organizatoriai yra luzeriai, aš galiu geriau, mane, aišku, pagavo už liežuvio ir aš turėjau atsakyti už bazarą. Savaime suprantama, aš nepavartojau konkrečiai tokios frazės, bet mintis buvo tokia...

Trumpai tariant man nerealiai pasisekė: aš atsidūriau ten kur iš principo būti neturėjau, aš pasakiau tai ko pasakyti neturėjau. Tačiau kita vertus ar tikrai tai buvo akla sėkmė? Juk patalpoje be manęs dar buvo gal kokie penki kiti žmonės pagrindinių prizų laimėtojai, jie irgi turėjo tokius pat gerus šansus susitarti dėl konkurso organizavimo ir galbūt kai kurie iš jų net gi turėjo svetaines ar forumus, tačiau nieko neįvyko. Ko gi jiems tuomet pritrūko?

Aš jau minėjau, anksčiau kaip buvo sunku įtikinti žmones rašyti straipsnius, pagalvotum, jog prizai – atlygis tikrai paskatins žmones rašyti. Šūdo į kairę akį! Jeigu žmonės nedaro kažko nemokamai, tai nereikia galvoti, jog jie tą darys už atlygį. Microsoft duodami prizus primetė ir savo sąlygų, konkrečiai tai buvo, kad specialiai bus apdovanoti žmonės rašantys apie Microsoft technologijas. Sąžiningai sakant, tai buvo vienintelė kategorija, kuri iš tiesų sužibėjo. Visus kitus straipsnių autorius, kaip ir anksčiau turėjome įkalbinėti.

Tiesa pasakius, man įdomu kodėl taip yra? Ar web technologijų programuotojai jaučia kokį nors nepilnavertiškumo kompleksą? Ar jie jaučiasi kaip žiurkės vienas kito atžvilgiu? Ar Microsoft technologijų programuotojai jaučiasi draugiškesni, labiau išsilavinę, platesnių pažiūrų?

Jeigu skaitydamas ankstesnę pastraipą įsižeidei, pats kaltas, o visiems kitiems primenu, jog pasakoju apie situaciją prieš daugiau nei prieš penkis metus, praktiškai prieš dešimt.

Kalbant apie konkursą yra vienas dalykas, kurio nepadariau ir gailiuosi. Man buvo kilusi mintis prašyti skelbimą ir pakabinti jį informatikų katedros skelbimų lentoje. Mes galėjome pakalbėti su studentų laikraščiais ir paprašyti, kad parašytų apie mus. Tačiau mes to nepadarėme. Pagrindinė priežastis – man pritrūko drąsos. Aš jau buvau ne studentas, o eiti į universitetą, kuriame niekada nesi buvęs ir ieškoti informatikos katedros.... Br... Iš principo per visą svetainės laiką mes neinvestavome jokio laiko į marketingą (apie pinigus net nekalbu), tačiau beveik visą laiką lankomumas kažkaip natūraliai augo.

Prabėgo metai, per kuriuos mūsų lankomumas augo, nors realiai darbo įdėdavome vis mažiau. Atėjo laikas antriems interneto apdovanojimams. Tačiau interneto pasaulis jau buvo pasikeitęs. Antrais mūsų projekto gyvenimo metais startavo nezinau.lt puslapis, kuris rašė IT temomis, bet iš kitos pusės nei mes. Jie rašė programų apžvalgas ir visokius tipsus, naujienas ir daugybę kitų dalykų. IT yra plati sritis, deja, apdovanojimuose jie buvo pagrindiniai mūsų konkurentai. Mes nugalėjome. Jūs to neatsimenate? Leiskit papasakoti kaip buvo iš tiesų.

Matot, interneto apdovanojimuose gali balsuoti visi kas nori, tačiau vienų balsai yra balsesni už kitus. Mes visą laiką pirmavome labai nedideliu skirtumu, porą balsų, niekada nebuvome aplenkę daugiau nei dešimt procentų ir galiausiai teoriškai laimėjome. Tačiau to apdovanojimo Džiugas norėjo kaip mažas vaikas ir stengėsi laimėti absurdiškais, amoraliais, neetiškais būdais. Aš netgi apie tai sukūriau komiksą. Tiems kas nežinojo noriu pasakyti, jog visi mano komiksai remiasi realaus gyvenimo istorijomis ir nėra išgalvoti.

Galiausiai, kai baigėsi laikas balsavimui, Arnoldas privačiai mums pranešė, jog mes diskvalifikuoti, nes už mus balsavo spambotai ir apdovanojimas atiteks Džiugui.

Čia reikia pasakyti du dalykus. Pirma, sąžiningumas yra didžiausia mano vertybė ir aš niekada nedaryčiau nieko kas ją pažeistų. Aš niekada nenaudojau jokių nesąžiningų, neetiškų būdų, kad surinkčiau daugiau balsų. Aišku, kaip ir kiekvienas autorius, kuris didžiuojasi savo projektu, paprašiau skaitytojų balsuoti ir tai viskas. Daugiau nieko nedariau.

Antra, aš netikiu, jog „blogų balsų“ buvo tik prie mūsų projekto, o prie nei vieno kito nebuvo, tačiau galiausiai mes vieninteliai, kurie buvom nubausti. Kita vertus, tais pačiais metais aš laimėjai kitoje kategorijoje. Paguodos prizas?

Ar kas nors galėjo sukurti tokį spambotą? Tai buvo ne melžėjų, ne šlavėjų ir ne siuvėjų bendruomenė, o programuotojų. Būtų daug labiau keista, jei niekas to nemokėtų. Tokį dalyką sukurti yra gerokai lengviau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ar mes iš tiesų galėjom nugalėti nežinau.lt? Tie kas prisimena tokį projektą, tai jį prisimena kaip didžiulį mamutą, lietuvišką dinozaurą, kuris padarė daug gero blogsferai ir prieš tokį mamutą, niekas neturėjo šansų. Tačiau mes kovojome ne su juo, mes kovojome su mažyliu, kuris dar nespėjo išlipti iš pampersų. Taip, aišku, mažylis mažyliui nelygus. Kačiukas ir dramblys net ir būdami maži, skiriasi keliasdešimt kartų.

Taip pat noriu jūsų dėmesį atkreipti į dar vieną dalyką. Delfi yra lankomiausias puslapis Lietuvoje, dėl to niekas turbūt nesiginčija. Tačiau kaip manote ar labai aktyvi delfi bendruomenė? Daugeliui jūsų greičiausiai net neapsiverstų liežuvis delfi ir bendruomenė vartoti viename sakinyje. Lankomumas parodo tik vieną dalyką – kiek duomenų išnaudojama per mėnesį, tačiau visiškai neparodo, kokios kokybės tie skaitytojai, kiek jie aktyviai komentuoja, kiek jie myli svetainę ir t.t.

Galiausiai manau, jog visa šita istorija atskleidė kiekvieno iš mūsų veidą. Aš buvau piktas, labai piktas. Todėl sekančius porą metų stūmiau ant Džiugo kiekvieną pasitaikiusia proga. Net ir po to kai laimėjau knygą dovanų iš nežinau.lt (Po velnių, kaip aš tai sugebėjau padaryti? Turbūt buvau girtas). Nenoriu meluoti, nes tikrai neatsimenu, bet aš greičiausiai šokau, kaip buvo paskelbta, kad nežinau.lt užsidaro. Smerkiate mane? Pasižiūrėkit į veidrodį.

Aš manau, kad žmonės, kurie elgiasi taip kaip Džiugas toje situacijoje nenusipelno pagarbos. Bet tai buvo senai, žmonės keičiasi. Būkim sąžiningi, kai aš buvau jaunas piemuo panašioje situacijoje pasielgiau labai panašiai. Tuomet supratau, jog daugiau taip nesielgsiu ir negerbsiu nei vieno žmogaus, kuris taip elgiasi. Vertybės formuojasi per patirtį. Aš, aišku, meluoju, nes tuomet aš džiaugiausi savo „pelnyta“ pergale, o supratimas atėjo daug vėliau.

Visą tai galima pavadinti lietuviška pergalės strategija: pats apsimeti auka ir tuomet prašai įtakingų savo draugų apginti tave nuo laiminčio žmogaus, kurį apkaltini sukčiavimu. Žmonės, kurie žino ką daro (kaip aš) yra tikri niekšai, o kurie nuoširdžiai tiki, kad yra aukos irgi nenusipelno pagarbos.

Blogiausia, jog šią strategiją gyvenime pritaikytą mačiau ne vieną kartą. Pavyzdžiui buvo surengtas Tele2 Poko konkursas. Mokytojas sužinojo apie konkursą ir nusprendė jį laimėti. Studentas sužinojo apie konkursą ir nusprendė jį laimėti. Studentas buvo gudrus ir radęs spragą taisyklėse nusprendė ja pasinaudoti. Mokytojas tai supratęs pradėjo myžti į batą, o jo įtakingi draugai grasino fiziniu susidorojimu studentui. Tele2 nusprendė įteikti prizus abiem ir greičiau užmiršti šitą nesėkmę. Taigi, visi laimingi? Ne, myžantis mokytojas yra nelaimingas, nes jis turėjo būti vienintelis teisuoliškas nugalėtojas. Tokie žmonės nenusipelnė pagarbos.

Iš pasakojimo būdo labai akivaizdu, kurią pusę aš palaikau. Nors techniškai studentas nepažeidė jokios taisyklės, tačiau jo poelgis buvo neetiškas. Aš asmeniškai niekada taip nedaryčiau, nes man niekada nereikėjo naujo daikto vien dėl to kad jis gražiau blizga už seną. Tačiau verkti katino ašaromis dėl daikto... Tai jau žema, labai žema.

Apskritai visą šitą istoriją galima pateikti kaip metaforą visai švietimo sistemai, kur studentai ieško naujų kelių pasiekti tikslą, o mokytojai tik verkia ir nori juos bausti.

Dabar, kai supykdžiau 90% lietuviško interneto, manau, jog pirmą istoriją galima baigti. Ar norėtumėte išklausyti antrą istoriją?

Ši istorija įvyko maždaug porą metų vėliau, bet irgi maždaug prieš penkis metus ar daugiau...

Aš du kartus dalyvavau Verslauk konkurse, du kartus nuėjau iki finalo ir nei karto nelaimėjau. Aš visiems (18-29metų jaunuoliams, tokios konkurso sąlygos) rekomenduoju sudalyvauti: pažintys, patirtis ir informaciją, kurią gauni tikrai vertinga.

O šiandien norėčiau papasakoti apie savo antrą kartą. Šiame konkurse aš dalyvavau su savo bendraminčiu Pauliumi ir mūsų idėja buvo „Programuotojų mokykla“. Leiskit juos abu trumpai pristatyti.

Su Paulium susipažinau, man rodos, per verslauk google group. Jis parašė savo idėją ir pareiškė, kad ieško jos įgyvendinimui partnerio su patirtimi. Neatsimenu kokia tai buvo idėja, tačiau man pasirodė įdomi ir aš atsiliepiau. Iš viso atsiliepė apie penkis žmones ir Paulius susitiko su kiekvienu atskirai pasėdėti, pabendrauti. Galiausiai ta jo idėja nebuvo įgyvendinta, tačiau mes tapome draugais. Mes kartu eidavome į visus verslumo renginius, kurių net tais laikais Vilniuje būdavo po vieną kas dvi savaitės, o kartais ir dažniau. Po renginio eidavome į Mcdonalds ir kimšdami bulvytes aptardavome ką naujo sužinojome ar išgirdome.

Paulius buvo žmogus, kuris sugalvodavo beprotiškiausias, absurdiškiausias verslo idėjas, mano smegenys tiesiog sproginėdavo jas klausant, tačiau gale aš pasakydavau: ne, tai neveiks. Po savaitės Paulius sakydavo: atsimeni, tą idėją, kur tu sakei kad neveiks? Ją įgyvendino JAV arba dar blogiau: prieš mėnesį, ją pradėjo įgyvendinti Lietuvoje.

Programuotojų mokykla, tai buvo tarsi Pixel.lt evoliucija ar sekantis žingsnis. Pati idėja gana paprasta: nuomoti fizines patalpas ir mokyti žmones programuoti. Galvojau pradėti nuo to ką aš moku geriausiai – PHP, tačiau vėliau apimti visas kalbas, kurioms yra poreikis Lietuvoje.

Dalyvauti verslauk konkurse yra gana paprasta (Arba bent jau buvo anksčiau). Pradžiai reikia prašyti paragrafą apie savo idėją, jeigu parašai, kad tai padės Vilniaus miestui kokiu nors lygiu, jau esi antrame etape. Antrame etape reikia paruošti verslo planą, kuriame skaičiai turi atrodyti logiškai, parodai kad turėsi biški pelno, parašai, kad sukursi darbo vietų, kad padėsi kitiems žmonėms susirasti darbą ir tu jau finale.

Aš negaliu pasakyti tikslių skaičių, bet pirmame etape užregistruojama maždaug keturi šimtai idėjų ir kai kurios iš jų būna tokios absurdiškos kaip statyti naują aerouostą Vilniuje. Kam to reikia? Antrame etape priklausomai nuo idėjų kokybės dalyvauja apie šimtas idėjų. Finaliniame etape atrenkama apie dvidešimt – trisdešimt idėjų ir galiausiai, priklausomai nuo metų, rodos tais metais Vilniaus savivaldybė buvo ypač dosni ir buvo pasiryžusi turėti net dešimt nugalėtojų.

Įdomiausia dalis, jog finaliniame etape kiekvieną idėją reikia pristatyti komisijai gyvai. Tais metais komisiją sudarė įvairūs savivaldybės klerkai, jokių verslininkų, jokių politikų. Galbūt dar buvo žmonės iš dukterinių savivaldybės įmonių, všį ar kitokių keistų įstaigų, tačiau visi jie buvo vidutinio lygio biurokratai. Šitą visą aš jums pasakoju, nes noriu paruošti finalinei scenai.

Pristatymas vyksta konferencijų salėje, jokių skaidrių, jokių maketų, tiesiog tu sėdi vienoje pusėje konferencinio stalo, o jie penki kitoje ir užduoda atsitiktinius klausimus, kurie ateina į galvą.

Jau pirmas klerkų klausimas mane nukautavo negyvai: Kodėl jūs norite ruošti konkurentus sau? Aš paaiškinau, jog iš tiesų mes ruošiame ne konkurentus, o pamainą sau. Mes darom karjerą, o jie užima mūsų vietą. Tačiau savivaldybės eruditai norėjo parodyti visą savo neišprusimą ir, jeigu pirmas klausimas mane nukautavo, tai sekantis tiesiog ištaškė smegenis po visą patalpą: O kam tie programuotojai reikalingi? Aš pavyzdžiui žinau tik vieną įmonę, kuriai reikia programuotojų – Gauminą. Aš net negalvodamas išvardinau dešimt įmonių. Tačiau savivaldybės klerkai bet kokį faktą interpretuoja tik savo suvokimo ribose, aš praradau bet kokį tikėjimą geresne ateitimi, kol dirbs tokie darbuotojai: Dešimt įmonių? Tai jiems reikės maximum trisdešimt darbuotojų. Šitoje vietoje aš taip stipriai feispalminau, kad iškritau pro langą iš konferencijų salės, kuri buvo dvyliktam, ar kokiam ten aukšte. Apie ką galima su tokiais žmonėmis kalbėtis?

Taip, mes nelaimėjom. Iš dalies, aišku, kaltas savivaldybės darbuotojų neišmanymas, tačiau pagrindinė priežastis buvo mūsų nepasirengimas. Kas galėjo pagalvoti, jog teks susidurti su tokiu tupizmu?

Kai baigėsi konkursas, mes niekada nebandėme realiai įgyvendinti tos idėjos. Aš nebuvau pasirengęs pradėti verslą, o Pauliui ši idėja buvo pakankamai gera, kad dalyvauti konkurse, tačiau ne pakankamai gera, jog imtis kokių nors realių veiksmų. Galiausiai reikia pripažinti: kad ir kaip smagu yra verslauk, bet tai toli yra nuo realios verslo patirties.

Nuo tos idėjos sugalvojimo praėjo daug laiko, kas atsitiko? Į Lietuvą atėjo Barcley, Western Union, Wix ir dar daugybė kompanijų, kurios programuotojus įdarbina šimtais. Ar aš buvau aiškiaregys ir numačiau tokius dalykus? Ne, aš tiesiog bandžiau daryti tai kas man įdomu ir jeigu būčiau pradėjęs, galbūt būtų gavęsi kas nors nuostabaus.

Tai kad savivaldybės biurokratai netiki, nereiškia, jog idėja yra bloga. Kažką panašaus daro NFQ, galbūt jie daro ne visai taip kaip aš daryčiau, tačiau jie nusipelno mano visokeriopos pagarbos. Geri programuotojai neatsiranda iš niekur, juos turi paruošti geri mentoriai.

Apibendrinant turbūt reikia pasakyti, jog tik gulinčių niekas nemuša. Jeigu jau žengei žingsnį, tai nusiteik sulaukti daugiau kritikos, nei pagyrimų, o atsitikus priešingai būsi maloniai nustebintas.

Aš dabar beveik neprogramuoju, tačiau vis dar manau, jog vieta tinklaraščio formatu, kur programuotojai galėtų rinktis būtų labai šaunu. Dabar yra daugybė mažų grupelių, apie vienas gali sužinoti Facebook, apie kitas Twitter, apie trečias dar kokioje nors keistoje vietoje, tačiau nėra vienos vietos, kuri surinktų visą tą informaciją ir pateiktų patogiu formatu plačiai auditorijai. Galbūt kada nors...

Istorijos | Vienodi žmonės ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)