Startup: auksinė idėja

Šiandien noriu padiskutuoti apie tobulą idėją. Jinai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė tobula, tačiau pradėjus analizuoti atidžiau pasimatė problemos. Problemos, aišku, nėra didelės ar neįveikiamos, bet ar kiekvienas žmogus pasiryžęs jas įveikti?

Trumpai sakant, tai idėjos analizė iš visų pusių.

Tai kokia ta auksinė idėja? KET testai. Taip, tai svetainė, kuri padeda pasiruošti Regitros teorijos egzaminams. Taip, tokių jau yra ne viena. Ir galbūt kam nors kils klausimas: kam reikia dar vienos? Tačiau tai nėra šito teksto tikslas, taip kad šyš.

Visai nesenai man teko bendrauti su tokios svetainės autoriumi ir pamatęs produktą aš buvau pilnas entuziazmo: produktas yra gražus, atlieka savo funkciją, yra reikalingas, iš jo galima padaryti padorų verslą.

Klausimas smegenų mankštai: kaip privilioti mokius klientus prie tokio projekto?

Atsakymas sekančioje pastraipoje.

Kai aš ruošiausi laikyti teises, tuomet principe turėjau du pasirinkimus. Pirmasis: eiti į mokyklą ir spręsti testus jų kompiuterių klasėse. Antrasis: nusipirkti kodą ir spręsti testus internetu. Tuo metu tai buvo 10lt už 6 valandas, kokios kainos yra dabar aš nežinau.

Norit pasakyti tiksliai, reikia padaryti analizę, kurios aš neatlikau, todėl skaičiai iš palubinsko.

Verslo planas. Sukuri tris planus. Pirmasis: vienas euras – viena valanda. Antrasis: trys eurai – šešios valandos. Trečiasis penki eurai penkiolika valandų. Tuomet nueini į mokyklą ir pasiūlai sandėrį: 40% nuo pardavimo lieka mokyklai, 60% produkto savininkui. Geras sandėris ar ne?

Galbūt aš per daug pelno atiduodu pardavėjui, tačiau tai yra tobulas verslas. Žmonės, kurie neperka testų iš mokyklos, greičiausiai vis tiek nebus tavo klientai. Mokykla nuolatos pritraukia naujų klientų, nes tai yra jų verslo esmė.

Kodėl turėtum vaikytis po vieną klientą, jei gali paimti juos urmu? Tai tas pats kaip žvejoti meškere, kai visi žvejoja tinklais. Kiekviena idėja, kur galima paimti klientus masiškai yra tobulo verslo idėja.

Taigi, tereikia surasti kas žmogų pamokytų pardavimų ir važiuojam!

Tačiau tuomet aš pradėjau mąstyti giliau, atidžiau ir mane apniko abejonės: ar iš viso turėčiau sakyti ką nors tam žmogui? Ar turėčiau duoti kokį nors patarimą?

Kai pradedi žvelgti giliau, tai nėra toks jau tobulas planas.

Nuo kurio galo norėtumėte pradėti?

Pirmiausia tokiame projekte dizainas yra nulis. Tu negali sakyti, jog tavo produktas yra geresnis, nes turi gražesnį dizainą. Dizainas turi būti ne gražesnis, o kiek galima panašesnis į Regitros oficialių testų programą. Paskutinį kartą, kai mačiau, jis vis dar atrodė kaip iš akmens amžiaus.

Tas pats galioja ir klausimams. Egzamino tikslas nėra patikrinti ar tu moki gerai kelių eismo taisykles, o tave sukirsti ant kvailų klausimų. Vadinasi, klausimai turi būti kiek galima artimesni Regitros pateikiamiems klausimams. Sąžiningai, aš neįsivaizduoju kaip tą užtikrinti, be vokelių, jei pats nesi pagrindinės programinės įrangos kūrėjas.

Tačiau visa tai yra vandenukas, pati pagrindinė problema – motyvacija.

Duok programuotojui problemą ir jis tau sukurs interneto svetainę.

Šis žmogus sukūrė būtent tokią svetainę, nes ruošėsi teorijos egzaminui. Dalykas apie kurį jūs niekada nepagalvojate – kelių eismo taisyklės keičiasi. Pasiūlyčiau padaryti beveik neįmanomą dalyką: palyginti kelių eismo taisyklių knygutę išleistą prieš dešimt metų su išleista šiais metais. 80% turėtų sutapti ir vis dėl to dalis skiriasi... Prieš dešimt metų nebuvo žalių klevo lapų, autobuso juostų, dviratininkai neturėjo vilkėti liemenių...

Ką tai reiškia? O gi, kad tai nėra vienkartinis darbas, tokį projektą reikia nuolatos prižiūrėti ir atnaujinti. Daugelis internete esančių KET egzaminų svetainių neatitinka naujausių kelių eismo taisyklių. Kitaip sakant, jeigu naudosite jomis, jūs galite neišlaikyti egzamino.

Tarkim, kad žmogus, kuris dabar užsidegęs savo šauniu produktu įvykdo mano aukščiau minėtą verslo planą, penkiais metais vėliau jis turi verslą, kurio nekenčia visu kūnų, nes teises reikėjo laikyti tik vieną kartą, o verslu rūpintis kiekvieną dieną. Taigi, ar verta to imtis?

Grįžtant prie mano minėto verslo plano, kad ir koks saldus tas pasiūlymas būtų, mokyklos gali atsisakyti bendradarbiauti dėl vienos priežasties – patikimumo. Kas gali garantuoti, jog tu rūpinsiesi ateinantį dešimtmetį šitu projektu? Jeigu mokykla neturi tokio sandėrio su kitu tiekėju, tai jiems šis eksperimentas nepadarytų didelės žalos, tačiau jeigu turi, kodėl jie turėtų keisti savo patikimą partnerį į kažkokį studentą?

Tačiau nesikoncentruokime į šitą idėją, mąstykim globaliau. Tu turi kažkokią idėją, kuri tave juodai veža, nes nori išspręsti dabar tau iškilusią problemą. Programuotojai turi posakį: jeigu tau negėda dėl kodo, kurį parašei prieš metus, vadinasi tu netobulėji. Mano nuomone šitą taisyklę reiktų taikyti visoms gyvenimo sritims. Kas kitais žodžiais sakant: tai kas yra tavo problema šiandien, neturėtų būti tavo problema po metų. Atitinkamai tavo aistra tam dalykui gali sumažėti, gali išblėsti arba net virsti neapykanta.

Jeigu tu nori pradėti rašyti tinklaraštį ir po metų mesi, nieko tokio. Galbūt jo pasiges vienas, kitas žmogus, tačiau, būkim sąžiningi, daugelis to dingimo net nepastebės.

Visai kas kita, jeigu tu nori sukurti kažką ir už tai imti pinigus. Tuomet tu turi įsipareigojimus prieš savo klientus. Tuomet negali vieną rytą pabudęs nuspręsti: man nusibodo ir dėjau aš ant jūsų visų, nors jūs sumokėjote metinį mokestį. Tu negali tiesiog mesti reikalo. Tiesiog užmiršti ir netobulinti, tai taip pat būtų nesąžininga, nes žmonės sumokėjo, todėl kad tavim tikėjo. Todėl kad produktas, padėjo išspręsti kokią nors jų problemą.

Tai ką daryti? Nedaryti nieko? Neimti pinigų?

Ne, ne, ne. Aš to nesakau.

Paprasčiausias dalykas turbūt būtų spręsti kitų žmonių, o ne savo problemas. Savo problemą tu išspręsi vieną kartą ir, kai turėsi sprendimą, aistra išgaruos. Kitų problemas, galbūt spręsi ne su tokia didele aistra ar iš viso be jos, tačiau emocinis požiūris bėgant metams neturėtų stipriai keistis.

Istorijos | Praradimai ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)