Sveiki, vidutiniokai

Daugelis iš jūsų yra vidutiniokai. Vienas kitas – nugalėtojas, vienas kitas nevykėlis. Teoriškai kiekvienas žmogus galėtų būti vienoje, dviejuose srityse lyderis, nugalėtojas, dešimtyje – vidutiniokas ir likusiose nevykėlis. Tačiau taip dažniausiai nėra. Dažniausiai žmogus yra vidutiniokas dvylikoje sričių ir nevykėlis likusiose.

Šita mintis man stuktelėjo žiūrint xFaktorių. Jei netyčia nesate susipažinę, xFaktorius – tai tokia laida, kur visi manantys, jog moka dainuoti eina pademonstruoti savo talentą. Kai kuriems realybė smogia į snukį, teisėjai pasiūlo jiems daugiau niekada nedainuoti ir gyvenimas tęsiasi.

Į xFaktorių ateina tūkstančiai (vargšai teisėjai), tačiau per televiziją parodo kokius kelis šimtus. Kaip manote, ką parodo per televiziją? Jeigu manote, kad parodo nevykėlius – klystate.

Nevykėliai būna dviejų rūšių: juokingi ir apgailėtini. Jeigu rodytų tik žmones iš antros kategorijos - niekas laidos nežiūrėtų. Nevykėlių parodytų per televiziją skaičius sudaro kokią dešimt procentų visų parodytų dalyvių ir daugelis iš jų yra iš pirmosios kategorijos.

Tai kas sudaro likusius pasirodymus? Nugalėtojai? Ne, vidutiniokai. Bet xFaktoriaus laimėtojas tikrai yra nugalėtojas? Ne. Nebūtinai. Geriausias vidutiniokas vis tiek yra vidutiniokas. Blogiausias nugalėtojas vis tiek yra nugalėtojas.

Jums turbūt kilo klausimas: o kas tuomet yra nugalėtojas? Su muzika viskas labai paprasta. Jeigu žmogus dešimt metų į savo koncertus sugeba pritraukti minias žmonių, greičiausiai jis žino kažką, ko nežino vidutiniokai. Greičiausiai jis daro kažką, ko nedaro vidutiniokai.

Nesupraskite manęs klaidingai, vidutinioku būti nėra blogai. Gal pragyventi iš to reikalo gali būti problematiška, bet tai nereiškia, jog neturėsi koncertų. Įsivaizduokite Nepriklausomybės dieną. Paprastai tokią dieną ir panašiomis progomis yra rengiami koncertai. Tuose koncertuose grupės atlieka po vieną – dvi dainas. Taigi, reikia bent dešimt grupių kad užpildytų renginio programą. Įsivaizduokite, jog tokie koncertai vyksta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje… Kad užpildyti visas scenas mums praktiškai reikia trijų xFaktoriaus sezonų…

Prie viso to įvairūs barai ir bareliai mėgsta pasikviesti grupes „gyviems“ koncertams. Dažniausiai nugalėtojų tokios vietos prisikviesti negali, ne dėl to kad jie pasikėlę, bet jeigu nugalėtojai gali užpildyti vieną krepšinio areną, tai jie atlikę vieną koncertą per mėnesį uždirba daugiau nei tie kurie koncertuoja kiekvieną dieną baruose. Elementari matematika.

Kas nors gali paklausti: kuo man užkliuvo xFaktorius? Aš manau, jog tai nuostabi laida ir reikėtų turėti po vieną tokią atranką kiekvienai profesijai. Jeigu stojimas į teisę būtų panašus į xFaktorių, mes neturėtume dešrų kimšėjų su teisininkų diplomais. Iš karto reikia pripažinti, jog xFaktorius daugeliui profesijų nebūtų įdomus pašaliniam stebėtojui…

Ar jums kada nors kilo klausimas: kur dingsta visi tie dalyviai xFaktoriui pasibaigus? Televizijos žvaigždžių darbas yra būti televizijoje, todėl pasibaigus vienai laidai, jie nueina į kitą. O ką daro paprasti žmonės? Grįžta atgal į savo urvelius iš kurių išlindo. Na gal nevisai. Kai kurie pasirodo kitame xFaktoriaus sezone, dalyvauja televizijos sezono atidaryme bei mano minėtuose koncertuose, tačiau daugelis iš jų išnyksta iš vaizdo. Net ir nugalėtojai dažniausiai pradingsta…

Kitų šalių xFaktoriai yra sukūrę pasaulinių žvaigždžių, ar tą gali padaryti ir lietuviškas? Aš manau, kad ne. Ar mes turite talentų? Aš manau, kad turime puikių talentų, bet talentas dar ne viskas.

Talentas yra panašus į deimantą. Rastas deimantas gali būti parduodamas, gali būti demonstruojamas, bet jis nėra naudojamas. Prieš paverčiant jį į papuošalą reikia apdoroti. Tas pats ir su talentu.

Jūs galite pasakyti, jog scenoje dainuoja vienas žmogus, tačiau kad toje scenoje jis atsidurtų, jam reikia mažiausiai dviejų žmonių pagalbos: dainavimo mokytojo ir vadybininko.

Labai sunku pažvelgti į save iš šono, o jeigu negali savęs girdėti, tai kaip žinosi, kuriose vietose reikia tobulėti? Mokytojas yra tas žmogus, kuris gali įžvelgti iš šono, pastebėti, patarti ir nurodyti teisingą tobulėjimo kryptį. Nugalėtojui dainininkui reikia nugalėto mokytojo.

Vadybininkas tas žmogus, kuris užtikrina, jog dainininkas atsidurtų ant geriausių pasaulio scenų. Kaip minėjau pradžioje vienas žmogus gali būti nugalėtojas keliose srityse, tačiau labai retai nugalėtojas dainininkas taip pat yra ir nugalėtojas vadybininkas.

Aš bandau sugalvoti, kokia profesija yra vienišo žmogaus reikalas ir niekas neateina į galvą. Pasiūlykite komentaruose.

Jūs pagalvotumėte, jog knygos rašymas yra vienišiausias darbas kokį galima sugalvoti. Taip, tai tiesa, bet knygos parašymu kelionė nesibaigia. Kažkas turi suorganizuoti knygos pristatymus ir pasirašymus įvairiuose knygynuose. Kažkas turi sukurti ir prižiūrėti facebook, google reklamas bei fanų puslapius. Kažkas turi sukurti knygos reklaminį puslapį bei video… Ar galima apsieiti be viso šito? Žinoma, jeigu nori parduoti knygas vienetais, o ne tūkstančiais. Ar gali viską daryti pats autorius? Žinoma, bet nugalėtojai galėtų pasiekti žymiai geresnių rezultatų.

Rašytojui taip pat reikalingas mokytojas. Daugelis iš jūsų turbūt pagalvojo: kam tas mokytojas, rašyti aš išmokau pirmoje klasėje ir dar po to mokiausi dvylika metų. Rašyti be gramatinių klaidų yra privalumas, tačiau platus žodynas yra svarbiau. Ir nors platus žodynas yra svarbu, bet yra vienas dalykas dar svarbesnis.

Pats svarbiausias dalykas rašytojui yra žodžiais perteikti tiksliai tą mintį, kurią jis sugalvojo. Jeigu rašytojo darbas žmonėms patinka – puiku, nepatinka – nieko tokio. Bet jeigu skaitytojai nesupranta ką rašytojas norėjo pasakyti, tai… pasaulio pabaiga. Pats rašytojas niekada negalės pastebėti, jog jo mintys išdėliotos painiai, tą gali pastebėti tik kitas žmogus. Ir taip, galbūt jūs tą žmogų norėtumėte vadinti ne mokytoju, o asistentu ar redaktoriumi, bet toks žmogus yra būtinas.

Turbūt visi esate girdėję ką daryti norit iš vidutinioko tapti nugalėtoju: nueiti viena mylia daugiau nei kiti. Tačiau ar jums kas nors sakė, jog viena mylia nueita ne į tą pusę jokios naudos neprideda? Mylia į kairę, mylia į dešinę, mylia ratu, mylia kubu, mylia aštuoniuke… Nesvarbu. Televizijos bokštas Vilniuje yra nuostabus dalykas, jį galima matyti iš daugybės vietų. Jeigu jūs galite taip matyti savo tikslą, tai bent jau žinote kur norite patekti.

Žinojimas kur nori eiti dar nereiškia, jog žinai kaip ten patekti. Jei Raudonkepuraitė būtų žinojusi kelią pas senelę, vilkas jos niekaip nebūtų aplenkęs. Jeigu Vilniuje matai televizijos bokštą horizonte, tai nereiškia, jog gali eiti tiesiai. Pakeliui daugybė namų bei aptvertų kiemų užstos kelią. Priklausomai nuo to kur pradedi kelionę gali būti, jog atsidursi prie upės ir artimiausias tiltas bus tik už kilometro, kito. Jei pėsčiomis kelionė gali užtrukti valandų valandas (priklausomai nuo to kiek klaidžiosi aplinkui), tai taksistas ar uberis galbūt tave nuvežtų per pusvalandį.

Man neteko girdėti, jog galvos daužymas į sieną padėtų ją nugriauti ir aš tikrai to nerekomenduoju bandyti namuose. Taip, atkaklumas yra viena iš svarbiausiu nugalėtojo savybių, tačiau jam taip pat svarbu laiku suprasti, kada atkaklumas neduoda jokių vaisių ir pakeisti krypti arba metodą. Jei užtektų tik atkaklumo pasaulį valdytų kurmiai... arba ožiai.

Visą tai pasakius, daugelis yra vidutiniokai, todėl kad nepakelia subinės, tai papildomai myliai ir tik nedaugelis, todėl kad niekaip neranda teisingo kelio. O kam eiti tą papildomą mylią? Vidutinioku būti juk gerai, vidutinioku būti juk patogu. Kaip sakė viena reklama: esi tarp panašių į save.

Istorijos | Teroristai visuomet laimi ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)