Tai pabaigei projektą?

Sėdžiu dabar ir krapštau nosį. Greičiausiai, kai jūs skaitysite šitą tekstą, nosies aš jau nebekrapštysiu. 

Gyvenimas pilkas, nuobodus ir betikslis. Ar jums taip būna?

Pradėkim nuo pradžių.

Įdomu ar merginos baigusios megzti kojines jaučiasi taip pat?

Kalbėsiu apie programavimą, nes tai suprantu geriausiai, bet būtų įdomu sužinoti ar kitų sričių specialistai jaučiasi panašiai?

Dar viena pastaba, kalbėsiu apie laisvalaikį, hobį, o ne pagrindinį užsiėmimą.

Aš esu žmogus, kuris turi daug beprasmių puslapių, tokių kur vieną kartą įdomu užeiti, bet paprastai antrą kartą negrįžtama. Ir situacijai analizuoti paimsime vieną konkretų nedidelį puslapiuką – Kur pietauti?

Nezinau.lt paskelbė diagramų konkursą ir vienas žmogus pastebėjo, jog visos diagramos nuobodžios bei panašios ir pasiūlė padaryti interaktyvią. Aš pagalvojau: kodėl gi ne? Juk tai iššūkis. Nežinau, dėl kokių konkrečių priežasčių šį kartą vienastoks manęs nekenčia, bet diagrama tarp konkurso dalyvių nepateko. Na, bet nesigilinkime į kažkokio žmogaus asmenines problemas ir nenukrypkime nuo pagrindinės temos.

Prieš tai anksčiau niekada nebuvau kūręs diagramos ir neturėjau žalio supratimo nuo ko pradėti. Šita prasme, tai buvo sudėtingas iššūkis. Savo galvoje turėjau svajonę... viziją, kaip turėtų atrodyti rezultatas. Tiesa pasakius, tai ką jūs dabar matote yra labai toli nuo mano vizijos, tačiau darbas yra baigtas. Ar jis tobulas? Tikrai ne. Ar galima padaryti geriau? Tikrai taip, tik kol kas niekas geriau nepadarė.

Puslapio/programos kūrimo pradžioje užsibrėži tam tikrus kriterijus, kuriuos pasiekus darbas bus laikomas baigtas, net jeigu tai bus toli nuo idealo. Kadangi tai puslapis, tai pasiekus tikslus, atliekamas paskutinis žingsnis – puslapis patalpinamas viešai internete ir tuomet užplūsta EUFORIJA! Aš tai padariau! Aš pasiekiau neįmanoma! Aš padariau, tai ko anksčiau negalėjau! Euforija trunka nuo penkių minučių iki poros valandų priklausomai nuo projekto trukmės/sudėtingumo.

Ar žinote, kas pirmiausiai ateina uodui į galvą atsitrenkus į priekinį automobilio stiklą? Užpakalis.

Euforijai praėjus, į galvą ateina užpakalis. Ar tai viskas? Pasaulis papilkėja. Kokia tuomet gyvenimo prasmė? Na gal taip žiauriai į depresiją nepuolu.

Tiesiog sėdi prie kompiuterio atsidaręs naršyklės langą ir bukai spoksai į jį. Užsikrauni delfi, tačiau nematai raidžių, o tiesiog skrolini žemyn ir aukštyn... Įsijungi teliką ir žiūri kakadu be garso, pats bandai įgarsinti, tačiau kai pavyksta sėkmingai įgarsinti sprendžiant pagal snukius telike, tai nesuteikia džiaugsmo...

Aišku, tai praeina, kai priimi kitą iššūkį. Ir kuri kitą puslapį... Taip ir gaunasi toks gyvenimas tarsi linksmieji kalniukai. Į viršų ir po to žemyn. Net nežinau su kuo čia būtų galima palyginti. Dažnai euforija trunka kelis kartus trumpiau nei po jos sekantis nusivylimas.

Šitoje vietoje norisi paklausti: gal jūs pažįstate žmogų „Duke Nukem Forever“? Tai toks žmogus, kuris jūsų nuomone sukūrė jau tobulą produktą, tačiau paklausus, kodėl jo viešai nepristato, pradeda aiškinti, jo produktui trūksta to ir ano, ir dar trečio... Ar iš tiesų produktui reikia visų tų pribumbamų, ar tik žmogus bijo pabaigti? Ar tiesiog žmogus bijo prarasti gyvenimo tikslą? Ar tiesiog žmogus bijo pasinerti į nevilties tuštumą?

Apibendrinant norėčiau jums užduoti du klausimus. Pirma, ar jums taip būna? Antra, ką daryti, kad ta klastinga neviltis nesmogtų taip stipriai?

Brukštelk žinutę