Taikos amžius

Kol „Mis pasaulis“ ar „Mis vietinis kaimas“ vis dar sako, kad nori pasaulinės taikos, jos pražiopsojo vieną labai svarbų momentą. Ar kada nors susimąstėte, kad šiuo metu jokios šalies valdovas nesiruošia sukelti karo išskyrus vieną mūsų kaimyną neadartalietį?

Kas atsitiko?

Pradėkim nuo labai tolimos praeities, kuria didžiuojasi daugelis lietuvių ir dėl kurios turėtų pykti daugelis latvių. Taip, aš kalbu apie LDK. Kiekvienas save gerbiantis kunigaikštis organizuodavo žygius į gretimas teritorijas. Pagrindinis grobis buvo galvijai ir vergai. Ir tai darydavo ne tik LDK, tai darydavo visų imperijų įvairaus lygio valdovai ir valdoviukai. Kodėl? Todėl, kad galvijai ir vergai tais laikais ir, tiesa pasakius, gana ilgą žmonijos istorijos laiką, buvo pagrindinis turto rodiklis.

Net jeigu būdavo paskelbta taika tarp valstybių, niekada negalėjai būti tikras, kiek ta taika truks. Niekada negalėjai žinoti, kada kaimynui prireiks naujų gyvulių ar vergų. Toks buvo gyvenimo ritmas.

Pasukime istorijos ratą į priekį. Karai neišnyko, bet pagrindinis grobis pasikeitė. Britanijos imperijos laikais pagrindis grobis jau buvo ne galvijai ar vergai (vergai yra atskira istorija), bet auksas ir prieskoniai. O jeigu paskutime istorijos ratą dar į priekį – nafta. Kas bendro tarp aukso, naftos ir prieskonių?

Kas bendro tarp aukso ir naftos atspėti paprasta – žemė. Jeigu užpuoli šalį, negali išsivežti aukso (ar naftos) kaip gyvulių. Reikia įrengti kasyklą ir kasti auksą iki paskutinio gramo. Jeigu tai gera vieta, ta kasyba gali užtrukti metus ar gal net dešimtmečius.

Kalbant apie prieskonius… Vietoj abstraktaus prieskonio, paimkime arbatą (taip, žinau, kad arbata nėra prieskonis). Arbata gali augti tik tam tikromis klimatinėmis sąlygomis, todėl jos neauginame Lietuvoje. Tas pats galioja ir daugeliui prieskonių, vaisių, daržovių. Lietuvoje mes neauginame citrinų, mangų, kavos…

Kitaip sakant, jeigu nori naftos ar kavos, turi užimti žemę, kuri to resurso turi arba yra tinkama jam auginti. Taigi, turtingu tapo tas, kuris turi geros žemės. Karai vyko dėl to, kad praplėsti imperijos žemes.

Jeigu pasuksime istorijos ratą į šiuos laikus, viskas vėl pasikeitė. Per paskutinius penkiasdešimt metų, nei viena valstybė nenukariavo kitos valstybės. Net mūsų kaimynas neandartalietis, pasisavino tik dalį kitos valstybės teritorijos, o ne ją visą.

Kas atsitiko? O gi atsitiko tai, kad užpuolęs kitą valstybę negali išsivesti gyvulių. Na, teoriškai gali, šiais laikais ne ūkininkai yra turtuoliai. Užpuolęs kitą valstybę, gali paimti jos teritoriją, bet tai tavęs irgi dažniausiai nepadarys turtingesniu.

Kur turtai nusėdo dabar? Smegenyse. Šiuo metu viena iš didžiausių turtų vietų yra Silicio slėnis. Jeigu kas nors pabandytų jį užkariauti, visi žmonės tiesiog pasitrauktų, persikeltų į kitą vietą ir užkariautojui liktų tik bevertė žemė.

Dabar geriausiai gyvena valstybės, kurios aukština protą, o ne fizinį darbą. Dabar geriausiai gyvena valstybės, kurios aukština kūrybinę laisve, o ne propagandą ir kontrolę. Kodėl? Todėl kad mes nelaikome pinigų kojinėse (bent jau daugelis pasaulio žmonių). Pinigai neguli bankų seifuose. Pinigai yra virtualūs, įsivaizduojami, skaičiukai kompiuterių sistemose. Senoviniu karu jų neužgrobsi.

Seniau pagrindinis turtų šaltinis buvo karai, dabar – ekonomika. Prekyba tarp šalių, o ne uždarumas, didina turtus. Bet koks karas tarp valstybių sugriautų ekonomiką, kuria mes dabar džiaugiamės, todėl ir gyvenime taikoje.

Jei nekeli užsilikę neadartaliečiai valdovai grasinantys visam pasauliui, mums nereikėtų armijos. O tuos neadertaliečius nuo siautėjimo atbaido mintis, kad geri vyrukai turi atomines bombas. Tikėkimės, jog ateityje laukia būtent toks laikas, kai armija taps atgyvena, o ne, kai Žemė vėl įsisuks į pasaulinį karą.

Brukštelk žinutę