Tu tikrai nebūsi rašytojas 2
Aš prisijungiau (jau prieš kurį laiką) į vieną rašytojų grupę Facebooke. Iš pradžių buvau nusiteikęs labai optimistiškai ir galvojau, kad tai pakels mane kaip rašytoją į naują lygį. Pirmas klausimas, kurį uždaviau buvo: kokią programinę įrangą naudojate rašyti ir planuoti scenarijus? Kaip žinia, rašymas nėra tik teksto suvedimas, reikia apsirašyti aplinkas, reikia pasirašyti veikėjų biografijas… Daug veiklos aplink istoriją ir norėtųsi, ją patogiai susidėlioti.
Ilgiau pabuvęs toje grupėje supratau, jog toks klausimas užduodamas vidutiniškai kartą per mėnesį.
Pirmas klausimas, kur parašiau ilgą nuoširdų atsakymą buvo: ką patartumėte pradedančiajam rašytojui? Ilgiau pabuvęs toje grupėje supratau, jog toks klausimas užduodamas vidutiniškai kartą kas dvi savaitės…
Facebook nėra tinkamas formatas informacijos perdavimui, forume būtų vienas klausimas ir visi eitų skaityti atsakymų, vietoj to kad uždavinėtų tą patį klausimą. Ir, kai pamatai tą patį klausimą užduodamą penktą kartą… ar kam nors kylą noras į jį atsakinėti? Man ne. Tiesa pasakius po antro karto, aš jau pasiplaunu rankas. Bet šitas tekstas ne apie tai…
Pakalbėkime apie tai, kodėl jūs nebūsite rašytojas, jeigu jūs esate toks kaip tie Facebook nariai.
Norite atspėti koks yra dažniausiai užduodamas klausimas? Jis, aišku, gali būti kiek kitokioje formuluotėje, bet skamba maždaug taip: padėkite sugalvoti man personažo vardą, jis yra blogas, bet neturi nei vienos katės ir kiekvieną rytą šeria žirafas. Tokie ir panašus klausimai užduodami vidutiniškai kartą kas dvi valandos…
NIEKAM NERŪPI, KAIP TU PAVADINSI SAVO PERSONAŽĄ, vis tiek niekas neskaitys tavo nevykusio kūrinio. Bet, jeigu norite šiek tiek geresnio patarimo, tai, kai nežinote kaip vadinti savo personažą visuomet, vadinkite jį Petru. Petras yra saugus vardas. O jeigu personažas yra moteris? Kaip jau sakiau ir pakartosiu dar kartą, vadinkite personažą Petru, jeigu nežinote, kaip turėtumėte jį pavadinti.
Na, o jeigu norite dar geresnio patarimo, tai nueikite į knygyną nusipirkite popierinį kalendorių (taip tokių daiktų dar yra), tą plėšomą, kur viena diena yra vienas lapelis, juose būna surašyti žmonių vardadieniai. Jums net nereikia naujo kalendoriaus, galbūt rasite ką nors pas senelius palėpėje. Vardadieniai nesensta.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip tėvai suteikia vardus savo vaikams: aš noriu, kad jinai būtų instagram žvaigždė ir rodytų daug papų nuotraukose, todėl manau, pavadinsiu ją sexxxiukė13… arba: aš noriu, kad mano sūnus užaugęs būtų banditas, todėl negaliu vadinti jo Tomu, Tomas yra per daug minkštas vardas… reikia vardo, kuris parodytų kietą charakterį, todėl pavadinsiu Bocmanu…
Veikėjų vardai yra nesvarbu. Kaip pavadinsi, nesugadinsi…. Na išskyrus, jeigu jūsų veikėjo vardą sudarys vien priebalsės. Net ir ateivius geriau vadinkite Petru, o ne xltuxchty. Sunkiai ištariamas vardas apsunkina teksto skaitymą ir, jeigu tekstą skaityti sunku, gali būti kad skaitytojas jį numes taip ir nesužinojęs, koks fantastiškas rašytojas jūs esate (ne, jūs nesate fantastiškas rašytojas, bet niekas nedraudžia jums taip manyti).
Ir galvodami vardus, turėtumėte laikytis dar vienos taisyklės, visų veikėjų vardai turėtų prasidėti skirtinga raide. Jeigu veikėjų vardai skamba panašiai, tai apsunkina skaitymą ir eigoje galima pamesti kas ką daro… Įsivaizduokite, jog visus personažus pavadinote iš P raidės: Petras, Petrelis, Petronėlė, Piteris, Pilypas, Pijus, Paulius, Paula, Paulina…
Veikėjų vardai yra visiškai nesvarbu, tačiau tai pasakęs turiu pridėti dar vieną dalyką… J.R.R Tolkien buvo anglų kalbos profesorius ir visi personažų vardai turi tam tikrą reikšmę, pavyzdžiui Sméagol reiškia šiukštinėjantis, sėlinantis. Frank Herbert rašydamas „Kopą“ veikėjų vardams įkvėpimo sėmėsi iš arabų ir rytų šalių vardų. Vardai gali turėti įtakos knygos nuotaikai, bet tai tikrai neturėtų būti problema rašant jūsų pirmą istorija. Pradžiai reikia išmokti parašyti istoriją, kurią žmonės norėtų skaityti, o jau po to gilintis į detales. Galiausiai, geros istorijos yra perrašomos ne vieną kartą ir perrašymo metu galima veikėjų vardus pakeisti.
Niekad nesupratau tokio dalyko kaip rašytojo blokas ir taip, tai yra antras populiariausias klausimas Facebook grupėje: padėkit, ką daryti man rašytojo blokas. Nerašyk.
Visai nesenai perskaičiau mintį, kuri man patiko: rašymas, ne griovio kasimas, jam įkvėpimo nereikia. Pagalvokite apie tai.
Sako sotus alkano neužjaučia, taigi... taip, niekada nesu patyręs rašytojo bloko… Vien šitą tinklaraštį rašau beveik penkiolika metų, plus dar penkis metus rašau naujienlaiškį… Taigi, simbolių skaičius susidaro… Ar tai reiškia, kad esu pabaigęs visus savo tektus, kuriuos pradėjau? Ne. Esu pradėjęs gerokai daugiau istorijų nei pabaigęs… Galbūt du kart, o gal tris kartus daugiau esu pradėjęs, nei pabaigęs… Esu pradėjęs tinklaraščio įrašų ir nepabaigęs, ir, savaime suprantama, nepublikavęs… Bet tai nėra rašytojo blokas… Tinklaraščio įrašo atveju, tai reiškia, kad idėja, kuri galvojau yra labai gera, iš tiesu nėra gera, nes nežinau ką rašyti… Istorijos atveju, tai reiškia, jog pagautas įkvėpimo sėdau rašyti ir nesuplanavau istorijos iki galo… Jeigu tu suplanuoji istoriją iki galo, iš kur pas tave gali būti rašytojo blokas?
Taip, yra dviejų tipų rašytojai, tiek kurie susiplanuoja istorijas ir tie, kurie rašo jas neplanuodami, bet jeigu tu nesugebi pabaigti savo istorijos, vadinasi tu nesi antro tipo rašytojas. Sėsk ir planuok.
Jeigu istorija yra suplanuota, vadinasi žinai ką reikia parašyti, o jeigu turi problemų su detalėmis, tai nelabai rimtos problemos. Nežinai kaip aprašyti kambarį? Nueik į Pinterest ir pasižiūrėk. Nežinai, kaip aprašyti gatvę? Nueik į Google maps. Kai žinai ko trūksta, lengva susirasti pavyzdį, kai nežinai ko trūksta, vadinasi planas buvo blogas, planuok iš naujo. Ne visos istorijos gali būti parašytos, nes tiesiog pirminės idėjos buvo blogos, bet tai ne problema, tiesiog reikia naujos idėjos… O kaip žinia, idėjos skatiko nevertos, nes jų yra daug…
Jeigu aš nežinau, kas yra rašytojo blokas, ar tai reiškia, jog aš visuomet noriu rašyti? Ne, pasižiūrėkite į mano tekstų publikavimo dažnumą. Būna kartais, kad nieko nepublikuoju du mėnesius, o tuomet būna trys tekstai vienas po kito… Man patiko Mamontovo pasakymas, kad menininkas yra kaip kempinė, pradžiai jis turi sugerti, tik po to gali kažką pateikti. Tai ką aš veikiu, kai nenoriu rašyti? Žaidžiu žaidimus, žiūriu multikus, bendrauju su žmonėmis ir nardau facebooke… Jūs darykite tą patį ir niekada nesusidursite su rašytojo bloku.