Užgavėnių patiekalai ir tradicijos

Užgavėnės – žiemos pabaigos, džiaugsmo, juoko, pokštų, kvaitulio šventė. Kaip ir kitose lietuviškose šventėse, šioje glaudžiai susipynė krikščioniškos ir pagoniškos tradicijos. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, gavėnios išvakarėse, 46 dienos (arba 7 savaitės) prieš Velykas, todėl šventės data gali kisti nuo vasario 3 iki kovo 9 dienos.

Patiekalai

Šiais laikais bene vienintelis Užgavėnių patiekalas yra įvairių rūšių blynai. Tačiau istoriškai pagrindiniai šios šventės patiekalai buvo mėsiški.

Šiupinys – labiausiai paplitęs senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Jis verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių arba riebios kiaulienos ir kiaulės uodegos. Tikima, kad tas, kuris šiupinyje pirmasis suras kiaulės uodegą, pirmasis žmoną susiras.

Kiunkė – šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda.

Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose ir nusausinti.

Šaltiena – tradicinis žiemgalių Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.

Spurgos (pončkos), įdarytos džemu, tradicija atkeliavo iš Lenkijos.

Be abejonės taip pat kepdavo ir blynus bei sklindžius (jeigu teisingai suprantu, tai yra mieliniai blynai). O visus patiekalus užgerdavo miežiniu alumi, kurį specialiai užraugdavo dar per Kalėdas.

Jeigu per Kūčias reikėdavo paragauti dvylikos patiekalų, tai Užgavėnių dieną reikėjo valgyti dvyliką kartų per dieną. Per Užgavėnes būtina sočiai atsivalgyti, nes jau kitą dieną prasideda gavėnia – septinių savaičių pasninkas iki Velykų.

Papročiai

Užgavėnių kaip ir kitų lietuviškų švenčių papročiai susiję valstiečio ūkiu, jų tikslas užtikrinti gerą bei gausų derlių, gyvulių produktyvumą, sveikatą, šeimos pagausėjimą (vedybas).

Užgavėnių dieną negalima verpti, austi, pančių vyti, siūti, malti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai, pirštai tvinks, vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys. O jei tą dieną nešukuosi ir netrinksi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos visus metus.

Viena iš svarbesnių Užgavėnių tradicijų – pasivažinėjimai. Arklius išpuošdavo kaspinais ir varpeliais, buvo tikima, kuo toliau nuvažiuosi – tuo linai geriau derės, užaugs ilgesni bei bitės daugiau medaus vasarą neš. Norint kad linai didesni augtų, reikėjo važiuoti stačiomis. O jeigu iš rogių išvirstama, tai vis dėl geresnių linų.

Manyta, kad žiemos pabaigoje žemė esanti nusilpusi ir jai reikalinga pagalba. Taigi, tuo metu žmonės voliojosi, norėdami žemei perduoti savo gyvybines jėgas, kad ji atbustų, sužaliuotų, apipiltų žiedais ir duotų žmogui reikalingų vaisių.

Didelė reikšmė buvo teikiama ir laistimuisi vandeniu. Į vežimą įkeldavo batčką vandens prisodindavo vaikų, kurie mėgindavo aplaistyti visus pakeliui sutiktus žmones. O šie savo ruožtu irgi stengdavosi nelikti skolingi. Išgirdę triukšmingai atriedantį vežimą, šeimininkai išbėgdavo iš namų su puodais ir puodeliais patys mėgindami aplaistyti keliauninkus.

Taip pat buvo paprotys lieti vandenį ant bičių. Buvo manoma, kad nuo to jos vasarą gerai spiesis ir neš daug medaus.

Tikėdamiesi paskatinti linų ir javų augimą, Užgavėnių dieną visi eidavo suptis.

Tikėta, kad jei per metus nešiosiesi užantyje Užgavėnių valgių likučių mazgelyje pasirišusi, tai vištos bus dėslios ir raganos nepakenks. Jei nuo Užgavėnių valgių likusiais riebalais prieš pirmąjį pavasarinį arimą patepsi žagrės noragus, tai jau suartoje dirvoje usnys nežels. Jei tais taukais ištepsi kojas bei rankas ir jų nenusiplausi iki pat pelenų dienos ryto, šiais metais gyvatė neįkąs.

Neatsiejama Užgavėnių tradicija yra persirengėliai, kurie simbolizuoja būtybes iš kito pasaulio, todėl visi dalyviai rengdavosi išvirkščiais kailiniais.

Kaukės vaizdavo senus, susiraukšlėjusius, negražius žmones (raganas) su didelėmis, kumpomis nosimis, tačiau visuomet su šypsena veide. Kaukes darydavo iš įvairiausių dalykų: daugkartines - iš medžio, žievės, vienkartines – iš popieriaus. Lengviausia pasidaryti kaukę iškerpant akis (batų) dėžėje. Daugiau apie kaukes galite paskaityti čia ir čia.

Žmonės, kurie neturėdavo kaukių išsitepliodavo savo veidus anglies suodžiai ar burokų rasalu.

Persirengėliai triukšmaudami eidavo iš pirkios į pirkę ir šeimininkai juos būtinai turėdavo pavaišinti. O svečiams, net jeigu ir būdavo sotūs, vis tiek negalima atsisakyti, reikia bent kąsnelį paragauti.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas senberniams ir senmergėms, kurios buvo vadinamos bergždinėmis. Senberniams atnešdavo pliauską ar seną šuoltražį ir liepdavo graužti. Kitur susodindavo ant apverstų akėčių ir švilpdami veždavo per visą kaimą, o kaimo gale išversdavo į pusnį. Senmergėms kabindavo po kaklu pelenų maišiuką, silkės galvą ar pliauską ir varydavo per kaimą. Radę kitą senmergę, pirmąją paleisdavo ir pakeisdavo ją antrąja. Dar kitur rišdavo kaladę nevedusio ar neištekėjusios motinai, bausdami už tai, kad neištekino ar neapvesdino sūnaus ar dukros. Buvo manyta, jog senmergių nevaisingumas galįs persiduoti žemei motinai, ir ji negalėsianti gimdyti vaisių. Išjuokiant netekėjusias arba nevedusius, norėta parodyti, kad jie žemei motinai negalėtų turėti įtakos.

Šventės dėmesio centre buvo Morės vežiojimas. Skirtingose Lietuvos vietos ji buvo vadinama Kotre, Gavėnu, Sena Boba.

Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Morės galva būdavo aprišta pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Vienoj rankoj turėjo laikyti spragilą, kitoj – šluotą. Ją pačią papuošia apdriskusiais moterėlės drabužiais ir vežiojasi visur kartu su persirengėlių būriu.

Šventė baigiasi Morės sudeginimu, nors seniau buvo praktikuojami ir kiti jos sunaikinimo būdai: paskandinimas, užkasimas sniege.

Dar du labai svarbūs Užgavėnių personažai – Lašininis ir Kanapinis. Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis būdavo storas, riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais, kad net varva riebalai, veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, nuspurusiais ūsais, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve vienoje rankoje ir ilga lazda Lašininiui iš kaimo vyti kitoje.

Visą dieną vykdavo Lašininio ir Kanapinio dvikovos, kurias vakare pagaliau laimėdavo Kanapinis. Pralaimėjęs Lašininis pabėgdavo slėptis ir pasirodydavo jau tik per Velykas. Kanapinio pergalė simbolizuoja prasidedančią septinių savaičių gavėnią.

Būrimai

Jei Užgavėnių diena saulėta, pavasarį reikia anksti sėti. Jei drėgna, tą metą gerai augs javai ir bet kur pasėti. Jei ant stogo yra sniegas, tai ir Velykos bus su sniegu.

Užgavėnių vakare merginos eina iš kiemo malkų glėbio atnešti. Parnešusios skaičiuoja pagalius: jei būna lyginis skaičius, tai tais metais ištekės.

Per Užgavėnes mergaitės, nugraužusios kaulą, muša juo į kiemo vartus ir klausosi, iš kurio krašto išgirs šunis lojant - iš ten reikia laukti per Velykas piršlių.

Reikia tris kartus apeiti aplink pirkią ir klausytis, iš kur šunys loja: jei iš rytų – po Velykų atvažiuos bernas, jei iš kitur našlys. Per Užgavėnes prisiskinama vyšnių šakelių ir paženklinus, kuri kieno yra, pamerkiama į vandenį. Kuri šakelė ligi Velykų pražysta, tas greitai ves/ištekės, kurio tik lapai neišsiskleidžia, tai šiais metais dar nesusituoks, o tas, kurio sukrauna žiedus ir Velykų rytą nubyra, netrukus mirs.

Mergaitės paima tris lėkštes: į vieną įpila žemių, į antrą įdeda žiedą, o į trečią - rūtų vainiką. Užriša vienai akis ir paveda toliau. Paskui ji turi sugrįžti ir rinktis lėkštę. Jei nutvers už lėkštės su žiedu, tai po Velykų ištekės, jei su vainiku, tai liks senmergė, o jei už lėkštės su žeme, tai po Velykų mirs.

Daugelis čia paminėtų papročių ir burtų jau nebeaktualūs ir neatitinka šiuolaikinio pasaulio realijų, tačiau (bent jau man) tikrai įdomūs. O pabaigoje norėčiau paklausti: kokios Užgavėnių šventimo tradicijos vis dar gyvos pas jus? Galbūt teko švęsti kur nors užsienyje? Kokie įspūdžiai?

Nuorodos

Užgavėnės

Pamirštos Užgavėnių tradicijos

Užgavėnės

Pavasario virsmas. Užgavėnės. Gavėnia

Užgavėnės: tradicijos, papročiai ir valgiai

Užgavėnės

Brukštelk žinutę