Velykų papročiai ir margučiai

Velykos krikščionims yra Kristaus prisikėlimo šventė, tačiau joje neabejotinai gausu ir pagoniškų papročių. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio. Velykų data, nustatoma pagal mėnulio kalendorių, todėl jinai gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Velykų šventimas prasidėdavo Verbų sekmadienį (savaitė iki Velykų dienos), kuomet žmonės su verbomis traukdavo į bažnyčią. Su pašventintomis verbomis visi skubėdavo pas namiškius, tikėdamiesi užtikti juos lovoje ir išplakti.

Seniau verbos būdavo daromos iš anksti sužaliuojančių (arba visžalių) augalų: kadagio, alyvos, tujos, beržo, karklo, žilvičio ar gluosnio. Tikėta, kad sprogstantys ir sužaliavę augalai turi magiškų galių, kad verba paliesti gyvuliai bus sveiki, o žmonės – laimingi ir gražūs.

Įvairiaspalvės įspūdingai atrodančios verbos iš sausų žolynų pradėtos gaminti tik XIX amžiuje.

Iš bažnyčios parsineštas verbas kišdavo už šventų paveikslų ar po sija, buvo tikima, jog verbos saugo namus nuo blogų dvasių ir atneša laimę. Verbų šakelėmis buvo smilkomi ligoniai bei pirmą kartą į ganyklas išvedami gyvuliai.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo ir jo kančios pradžios diena. Šią dieną bažnyčiose nutildavo varpai ir vargonai. Jie tylėdavo iki Didžiojo šeštadienio pamaldų.

Iki XX amžiaus pradžios ši diena dar buvo vadinama „vėlių velykomis“, kai ant kapų dedami margučiai.

Didysis penktadienis – atgailos, susikaupimo, Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčiose laikydavo ypatingas pamaldas, kuriose pagarbindavo kryžių – Kristaus kančios ir krikščionybės simbolį. Viename iš altorių įrengdavo gražiai papuoštą Kristaus kapą, į kurį kunigas pernešdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Kristaus kūnas, prie kurio nuolat buvo budima, šiame kape ilsėdavosi iki prisikėlimo – Velykų sekmadienio ryto.

Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventindavo ugnį, o bažnyčioje – vandenį. Šventintą vandenį globojo šeimininkas, o ugnį – šeimininkė. Parnešti ugnį ir vandenį dažnai būdavo jaunesniųjų šeimos narių prievolė. Tuo tarpu išsivaliusios pečius šeimininkės laukdavo namuose. Velykiniai patiekalai būdavo gaminami tik pečių pakūrus iš bažnyčios parsinešta šventinta ugnimi. Buvo tikima, kad šventinta ugnis į namus atneša laimę ir santarvę.

Šventintu vandeniu pasineštu ąsočiuose apšlakstydavo namų kertelės, ūkinius pastatus, gyvulius bei šeimos narius, kad ligos bei parazitai nepultų ir derlius būtų gausus.

Tą dieną niekas nieko neskolindavo, bijant, kad su skolintu daiktu iš namų neišeitų būsimas javų derlius, skalsa ir sveikata.

Velykų naktį sugrįždavo Užgavėnių persirengėliai. Tiesa, dabar jų apranga įtakota religinių motyvų nebuvo tokia marga, įvairi ir gąsdinanti. Vieni persirengę Romos kareiviais budėdavo prie Kristaus kapo, kiti persirengę žydais (prisilipdę barzdas ir ūsus) stengdavosi iškrėsti kokius nors pokštus kareiviams. Kunigams šis paprotys pasirodė per daug pagoniškas/neetiškas ir XX amžiaus pradžioje buvo uždraustas.

Velykų šventimas prasidėdavo sekmadienio rytą, tekant saulei, Prisikėlimo pamaldomis. Tą rytą būdavo svarbu atsinešti bažnyčion bent keletą valgių, kad juos pašventintų.

Velykinio stalo centre be abejonės įsikurdavo indas su margučiais. Stalą puošdavo žalumynais (rugiais, avižomis), kurie buvo sudaiginti prieš porą savaičių. Privalomi Velykų stalo atributai: rūkyti, virti, sūdyti sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsos tarpsluoksniais, kumpis, kvepiantis gardaus rūkymo dūmo aromatu bei krienai, vien nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo. Ant stalo taip pat būdavo pastatomas molinis avinėlis – Kristaus simbolis.

Velykinių pusryčių metu pirmiausiai padalindavo vieną (pašventintą) margutį į tiek dalių, kiek buvo prie stalo šeimos narių. Pirmą gabaliuką į burną įsidėdavo šeimininkas ir tuomet po vieną paimdavo pagal amžių nuo vyriausio iki jauniausio, paskutinis gabaliukas atitekdavo šeimininkei.

Velykų rytą, kaip ir per Kalėdas, vaikai gaudavo dovanų – margučius, tik ne nuo Senio Šalčio, bet nuo Velykų bobutės. Be margučių dar kartais rasdavo ir zuikio ar arkliuko formos meduolių (pyragų).

Seniau Velykos būdavo švenčiamos tris dienas. Pirmoji – skirta šeimai. Niekas neidavo į svečius ir svečių nepriimdavo. Buvo manoma, kad atėję svečiai atneš ir paliks savo blusas. Antrą dieną vaikai eidavo kiaušiniauti. Vaikas ateidavo gryčion pirštą burnon įsikišęs, jeigu vieną vadinasi vieno kiaušinio nori, jeigu du – tuomet du reikia duoti. Suaugusieji tuo tarpu su kaimynais margučiais keisdavosi, o jeigu važiuodavo į svečius, tai būtinai lauktuvių margučius veždavo.

Trečioji Velykų diena buvo vadinama „Ledų diena“ – jis skirta tinginiavimui. Griežtai draudžiama dirbti bet kokius darbus, nes buvo tikima, kad vasarą gali ledai javus sumušti.

Sakoma, kad po Velykų prasideda vestuvių sezonas. Su tuo susijęs yra labai gražus Velykų paprotys – lalavimas. Jauni, nevedę vyrai grupelėmis lankydavo namus, kuriuose gyveno nevedusios merginos ir dainuodavo įvairias dainas. Merginos galėdavo apsižiūrėti vyrus ir išsirinkti sau gražiausiai dainuojantį jaunikį. Už dainavimą vyrai gaudavo dovanų margučių, gražiau dainuojantis gaudavo jų daugiau. Sakoma, kad per Velykas merginos net gi pasiklodavusios patalus prie durų, nes lalauninkai vaikščioti pradėdavo vėlai vakare ir naktį.

Velykų šventimas pasibaigdavo sekantį sekmadienį, kuris buvo vadinamas Atvelykiu. Paprastai tą dieną pabaigdavo valgyti paskutinius Velykų valgius, taip pat margindavo bei ridendavo kiaušinius (skaityti žemiau).

Margučiai

Kiaušinis pagonims – kosmoso, gyvybės atsiradimo, vaisingumo simbolis. Senovėje manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatė.

Seniausi margučiai rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Seniausi Lietuvoje margučiai yra rasti Dainų slėnyje, Gedimino kalne, visi jie priskiriami XIII amžiui.

Dabar populiariausi greiti kiaušinių dažymo būdai – cheminiai dažai ir apklijavimas lipdukais. Seniau kiaušiniai buvo marginami vašku arba skutinėjami.

Skutinėjimas. Pirmiausiai kiaušinis nudažomas norima spalva, tuomet išskutinėjamas ornamentas. Tam reikalingas labai aštrus peiliukas. Skutinėjimas yra labai sudėtingas darbas, elgiantis neatsargiai labai lengva suskaldyti lukštą, o ir peiliukas greitai atšimpa.

Marginimas vašku. Paprastai vašku ornamentuojami nedažyti kiaušiniai. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Kiaušinis turi būti kambario temperatūros, jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti. Ornamento negalima išpiešti, jei kiaušinis ar vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Parduotuvėje pirkta žvakė, kurioje daug parafino marginimui netinka, parafinas nusiplauna vos įdėjus į šiltą vandenį. Marginimo įrankiu galėtų būti adatėlė įsmeigtą į pieštuką.

Vašku papuoštas kiaušinis pamerkiamas į dažius ir laikomas kol įgaus norimą spalvą, tuomet vašką galima nugramdyti arba nutirpinti trumpam įleidus kiaušinį į karštą vandenį (arba galima tiesiog palikti).

Batika – pats paprasčiausias marginimo būdas. Kiaušinis apdedamas svogūnų lukštais, rūtų, bruknių, petražolių ar kitų augalų lapeliais, gėlių žiedas, blunkančiomis medžiagos skiautelėmis. Viskas suvyniojama į marlę, apsukama siūlais ir verdama dažuose.

Margučių spalva taip pat yra svarbi. Juoda spalva simbolizavo žemę motiną; raudona spalva simbolizavo vaisingumą, gimimą, gyvenimą; žalia spalva reiškė pavasario augaliją, javų daigus; geltona ir ruda spalva reiškė subrendusius javus; mėlyna - dangų, nešantį palaimą pasėliams ir visai augalijai.

Seniau buvo naudojami augalinės kilmės dažai, spalvos išgaunamos užmerkus šiuos augalus (kartais 12 ar daugiau valandų): svogūnų lukštais - rusva, skroblo žieve, beržo vantos lapais - gelsvai žalia, ramunėlėmis, alksnio žirginiais - geltona, šieno pakratais, rugiagėlėmis - melsva, bruknių lapais, dilgėlėmis, rugių želmenimis – žalsva.

Vienas iš pagoniškų ritualų tvirtai įaugęs į šią šventę – margučių mušimas. Visi šeimos nariai pasiima po vieną margutį iš indo. Tas kuris neatsargiai išsirenka suskilusį bus lodarius ir tinginys visus metus. Išsirinkę kiaušinius visi stengiasi sumušti kito. Tą, kuris vienintelis sugebėjo išsaugoti sveiką margutį, sėkmė lydės visus metus. Buvo manoma, kad laimingą margutį reikia išsaugoti iki kitų Velykų.

Pakilę nuo vaišių stalo visi eidavo į kiemą ridinėti kiaušinių. Buvo tikima, kad kiaušiniui ridenantis žeme gyvybinė energija iš jo persiduoda žemei. Ridenama buvo nepaprastai, o nuo specialaus medinio lovelio. Ridinėti galima dvejopai: varžytis kieno margutis nuridės toliausiai arba kieno margutis užkliudys daugiau kitų. Užkliudyti margučiai – ridenančiojo grobis. Šį žaidimą galima tęsti, tol kol vienas žmogus laimės visus margučius.

Burtai. Pasukę margutį, sužinosite, koks mūsų laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus - bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna.

Sumušus kiaušinį, reikia neskubėti jo suvalgyti, bet atidžiai apžiūrėti jo duobutę. Jei duobutė viršuje – metai bus geri, jei duobutė šone, neapvalios formos – lauk negandos.

Nors Velykų šventėje didelį vaidmenį vaidina bažnyčia, vis tik akivaizdžiai matosi, jog didžioji papročių bei prietarų dalis yra atėjusi iš pagoniško lietuvių tikėjimo ir yra susijusi (kaip ir visose lietuviškose šventėse) su derliumi, gyvuliais, šeimos sveikata bei pagausėjimu.

O kokius Velykų papročius ir prietarus išsaugojo jūsų šeima?

Nuorodos

Pavasario virsmas VELYKOS

Velykos. Margučiai

Velykos

Velykos - sena kaip pasaulis šventė

Velykų papročiai Biržų krašte

Velykos Lietuvoj: kelionė regionų tradicijomis

Margučių dažymas

Velykiniai margučiai

Velykų margučiai

Kodėl margutis per Šv. Velykas susilaukia tiek dėmesio?

Velykiniai margučiai

Publicistika | Sąmoningas sapnas - Lucid dreaming ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(1)