Viduržemio jūra

Vakar plaukiau keista jūra. Joje buvo daug laivų: įvairių mažų ir didelių. Visi jie iškėlę bures, įvairiaspalves vėliavas net gražu žiūrėti. Bet, deja, visi jie stovi vietoje... Ar tai logiška? Kam kelti burias ir leisti jas plėšyti vėjui, jeigu nesiruoši niekur plaukti?

Aš plaukiau pro juos lėtai bijodamas, kurį nors užkliudyti. O jie visi nustebę dairėsi aplinkui ir pavydžiai žiūrėjo kaip mano laivas stumiasi tolyn. Drąsiausi man sušukdavo: Kaip tu gali judėti šitam užkeiktam vandenyne? Ir aš jiems atsakydavau: Ištraukit inkarus ir pajudėsit greičiau už mane. Tačiau visi jie nesutikdavo su manimi: Mes juk negalim! Ir keista man žiūrėti, į laivus, kurie vietoj to, kad plauktų užkariauti nematytų horizontų, stovi vietoje. O kiti prisikabinę tokius inkarus sunkius, kad nuo mažiausios bangelės atrodo nuo nuskęs, dings amžiams iš pasaulio šio.

Kai paraginau žmones netrinti savo praeities gavau dviejų tipų atsakymus: vieni siūlė gyventi praeityje, kiti sakė, kad norėtų ją keisti. Šiandien noriu atsakyti pirmiesiems. Įsivaizduokit, jog jūs esate laivas, inkaras – tai jūsų praeitis. Visos nuodėmės, ir visas pyktis, kuris susikaupė per daug metų. Kaip jūs manote, kam nuo to blogiau, jeigu jūs pykstate? Jeigu aš mintyse galvosiu, koks blogas tas žmogus, ar tam žmogui kas nors atsitiks? Ne greičiausia nieko, tačiau kiek brangaus laiko jūs sugaišite, kuri jau geriau būtumėte panaudoję mąstyti apie gražius dalykus, svajoti dideles svajones.

Galvodami blogai apie kitus jūs eikvojate savo energiją ir laiką be reikalo. Tai beveik tas pats, kas sodinti bulves rudeni. O gal nešals šią žiemą? O gal nesnigs? Visai nieko būtų pavasarį šviežios bulves... Ir tik nedidelė smulkmena, taip nebūna, taip niekas nedaro, nes visi puikiai žino, kad tai neduos rezultatų. Tačiau kai pradedame kalbėti apie pykti, apie praeitį, žmonės mano jog jų mintys kažką gali pakeisti. Bet juk dar niekam mintis apie praeiti nieko nepakeitė, tai kodėl visi tiek daug gaišta tam laiko?

Kam gaišti laiką, svarstant, ką būtum geriau padaręs prieš penkis metus? Juk tai praėjo, viskas. Taškas. Tai negrįžta. Pasielgdamas būtent taip, tu įgijai patirties, tu tapai žmogumi tokiu koks esi dabar ir tuo reikia džiaugtis. O jeigu aš bučiau... tai nebūtum tu. TU ESI ČIA IR DABAR. Daugiau nieko nėra, nėra jokio vakar, nėra jokio rytoj. Yra tik vienintelis momentas kuriame tu egzistuoji.

Žinot, tarybiniai laikai man labai patiko dėl vieno aspekto. Savo praeiti galėdavai suklijuoti į nuotraukų albumą, albumą padėti kur nors giliai įspintą ir ten jį pamiršti. Taip galėdavai labai aiškiai parodyti praeičiai jos vietą. Dabar tai nebemadinga.

Tikiuosi esate girdėję istoriją apie žmogų, kuris kiekvieną kartą, kai jį įžeisdavo įsidėdavo akmenuką į kišenę, kuo didesnis įžeidimas – tuo didesnį akmenį jis sau įsidėdavo... Vienintelis teigiamas mano nuomone dalykas šitame reikale, tai kad tampydamas didelius svorius žmogus palaikė gerą sportinę formą. Apie neigiamus dalykus nekalbėsiu, o pasiūlysiu jums surasti patiems. Pabandykite taip padaryti savo gyvenime, kiekvieną kartą kai jūs įžeis įsidėkite akmenuką į kišenę. Ar ilgai vaikščiosite taip, kol nepradės smukti kelnės?

Taigi išmokyte atleisti, išmokyte išsilaisvinti iš savo praeities, pakelkite inkarus ir plaukite. Nesidairykite atgal, bangos už jūsų nugaros jau nurimo. Jūsų laukia pažadėtoji žemė priekyje.

Išsilaisvinkite!

Istorijos | Susitikom... ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(3)