Visi mes atėjome iš...

Aš anksčiau iš reiškiau mintis, jog egzistuoja visatos sąmonė, norėčiau dar sykį pažvelgti į tą idėja tik truputėli kitu kampu. Visi žmonės, kuriems religija ir Dievas yra jautrus klausimas, geriau neskaitykite toliau.

Taigi pradėjau skaityti naują knygą (kol kas neatskleisiu kokią, bet jos aprašymo galite tikėtis artimiausiu metu) ir jinai sukėlė man įdomių minčių.

Teiginys: mes visi esame Dievo vaikai. Atvirai pasakius, man nesvarbu kokią religiją, jūs išpažįstate, tikiuosi, jog teiginys neprieštarauja jūsų įsitikinimams ir galima judėti toliau.

Mes esame Dievo vaikai, jis atskyrė dalelę savęs ir pasiuntė į Žemę gyventi (po mirties vėl mūsų sielos susijungs su Dievu ir taps neatskiriama dalimi). Tačiau pats įdomiausias klausimas, kodėl jis taip pasielgė? Atsakymas: Nes norėjo pažinti save.

Įsivaizduokite, jog neturite ką veikti tiesiog sėdite sode, po medžiu ir šaudote akimis viską aplinkui, jūsų akims ir protui būtinai reikia kažkuo užsiimti, kur jie nukryps? Labai tikėtina, kad į skruzdėlyną, juk ten verda gyvenimas. Koks sekantis bus jūsų žingsnis? Išbandymas. Jūs norėsite kaip nors sudrumsti skruzdžių ramybę, kad įsuktumėte daugiau veiksmo ir kad galėtumėte pažiūrėti kaip jos susidoros su problema. Tai kaip ar pavyko įsivaizduoti mano aprašytą situacija?

Dabar pagalvokite apie savo gyvenimą. Tikiuosi jums nereikia suktis kaip skruzdėms, bet kada jūs dedate daugiausiai pastangų? Kada jūs sukatės gyvenimo rate greičiausiai su didžiausiu įkvėpimu(įniršiu ar kitu stipriu jausmu)? Tuomet kai gaunate išbandimą, tuomet kai kas nors jums pasiūlo iššūkį. Išsprendę problemą, vakare atsisėdate ant sofos, įsipilate sulčių(alaus) ir staiga pagalvoję apie tai kas įvyko suprantate, jog sužinojote apie save kažką naujo. Išbandymas jus privertė elgtis, taip kaip nebūtumėte išdrįsę anksčiau, staiga suprantate, kad jūs pasikeitėte, patobulėjote.

Grįžkime prie Dievo.

Dievui nepasisekė taip kaip jums. Jis sėdėjo vieną vakarą ant taburetės, apsidairė aplinkui, tačiau nieko nepamatė, nes nieko nebuvo... Dievui reikėjo sukurti savo skruzdėlyną, taigi jis sukūrė Žemę. Tačiau stebėti kaip gyvena kiti, jis nenorėjo. Jis norėjo pažinti/išbandyti save. Todėl nuo savęs atskyrė dalelę(tiksliau dvi: Ieva ir Adomą) ir apgyvendino ją žemėje. Susidurdamos su aplinka ji keitėsi, tobulėjo ir po mirties prisijungusi prie Dievo suteikė jam naujų pojūčių. Kuriuos jis rūpestingai ištyrinėjęs sužymėjo etiketėmis: juodomis raudonais užrašais – nemalonūs ir geltonomis violetiniais užrašais – malonūs.

Dievui patiko nauji potyriai, todėl jis Žemėje apgyvendino daugiau žmonių, žmonės bendraudami tarpusavyje sukuria vis naujų neišbandytų situacijų, taigi nuo to laiko gyventojų skaičius Žemėje vis didėja.

Visi mes iš Dievo atėjome ir pas Dievą grįšime, ar reikia stebėtis, jog kartais mūsų mintys sutampa? Ar reikia stebėtis, mes galime suprasti vieni kitus? Ar reikia stebėtis, jog susapnuojame problemų sprendimų variantus, kai miegame? Ar reikia stebėtis, jog kai kurie žmonės sugalvoja labai geras idėjas? Ir kaip jie tai padaro? Jie neužkemša savo minčių purvu, jie atsipalaiduoja ir klausosi ką jiems kalba Dievas. Juk mes irgi padedame savo vaikams pirmoje klasėje padaryti namų darbus, nes mes norime kad jiems sektųsi. Tai kodėl mes negalėtume klausytis, ką mums sako mūsų Kūrėjas? O gal pats laikas būtų pradėti? Tereikia atsipalaiduoti, išvyti visą gatvės triukšmą, visas nuoskaudas ir problemas išgalvos, užsimerkti, laukti ir klausyti. Tai gali padaryti kiekvienas.

Visi mes susiję, visi mes atėjome iš Vieno...

Istorijos | Ką man šiandien apsirengti? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(5)