Visi taip daro

Norėčiau pakalbėti apie vieną dalyką, apie kurį niekada anksčiau nekalbėjau. Priežastis kodėl nekalbėjau - gėda. Bet laikui bėgant supratau, kad aš toks ne vienas. Galiausiai priėjau išvados, kad visi kas gali - taip daro.

Apie ką aš kalbu? Bedarbystę. Pas mus Lietuvoje darbas pats iš savęs yra gyvenimas, tikslas ir prasmė. Jeigu nedirbi, tai esi ligonis. O aš noriu pasakyti, kad gera būti bedarbiu. Bet apie viską iš eilės.

Mano gyvenime tai įvyko pakankamai senai, todėl vargu ar galėsiu patarti žmonėms, kurie metė savo darbus vakar, tačiau tikiuosi, jog įvesiu truputį šviesos tiems, kas niekada to nedarė.

Kaip tai atsitiko man? Tuo metu aš gavau labai normalią algą, dirbau labai stipriame kolektyve ir šefas buvo fainas , bet... Vieną rytą pabudau ir paklausiau savęs: ar aš noriu tą daryti visą likusį gyvenimą? Atsakymas buvo - ne.

Tai vadinasi darbas buvo gaidys? Nevisai. Biški. Vienas iš dalykų, realiai turbūt vienintelis dalykas, kuris man kliuvo darbe - nebuvo iššūkių, nebuvo tobulėjimo galimybių. Net jei aš būčiau tobulėjęs savo asmeniniu laiku, nebūčiau galėjęs to pritaikyti darbe. Aš jau turbūt nekartą minėjau, kad vieną kartą užmigau darbe, o pabudęs supratau, kad kodas pasirašė pats, ta prasme, aš negalėjau prisiminti kaip/kada tą kodą parašiau ir svarbiausia, kad tai buvo aukštos kokybės kodas. O kai gali miegoti darbe, tai jausmas, lyg dirbtum fabrike prie konvejerio linijos. Aš turbūt pirmasis žmogus, kuris sako, kad programavimas yra fizinis, o ne protinis darbas. Turbūt suprantama, kad pradėjau nekęsti kalbos su kuria dirbau.

Žvelgiant iš verslo pusės, logiška, kad įmonė yra stipri tam tikrame sektoriuje ir daugiausiai gauna tam tikros srities darbų, kurie yra panašūs. Vėl gi iš verslo pusės, atrodo logiška, kad tam tikros srities darbai duodami vienam tam pačiam žmogui, kuris sugeba juos padaryti greičiausiai. Greičiau padarai darbą, daugiau sugebi padaryti, daugiau pelno įmonė gauna. Bet kas nori daryti tą patį diena iš dienos?

Dabar, kai tenka vesti darbo pokalbius, daugybė jaunų žmonių sako, kad juos motyvuoja žinios ir tobulėjimas. Kai aš buvau jaunas, tokie dalykai irgi motyvavo mane, bet tai tuo pačiu yra ir kvaila. Aš negaliu sugalvoti, tokios situacijos, kai žmogus dirbdamas vienoje kompanijoje nepasiekia stogo. Ką daryti tuomet? Keisti kompaniją? Bet kitoje kompanijoje atsitiks lygiai taip pat. Klausimas tik kiek laiko tai užtruks? Man tai truko tris mėnesius.

Galiu nuraminti, kad prioritetai keičiasi. Žinios ir tobulėjimas manęs nemotyvuoja, bet tai atskira tema. Nesupraskite manęs klaidingai, aš nesilaikau įsikibęs į senas tiesas ir nesu prieš išmokti ką nors naujo, bet pats iš savęs mokymasis man nėra tikslas, tik įrankis. Bet grįžkime prie bedarbystės.

Darbas yra tik viena darbo metimo dalis. Ta prasme, jeigu šefas asilas, jeigu kolegos tinginiai, jūs turite pilną teisę, net gi sakyčiau, pareigą mesti darbą. Tačiau žiūrint iš boso pozicijos, darbo vieta gali būti tobula, tačiau kai kurie žmonės vis tiek išeis ir tai niekaip nesusiję su kompanija. Nes kita labai svarbi formulės dalis yra pats žmogus, jo įsitikinimai, jo asmeninis gyvenimas.

Kažkas man pasakojo, kad vienoje labdaros organizacijoje visos darbo dienos prasideda malda. Tai gali būti nuostabiausia organizacija, kuri daro kilniausius dalykus, bet jeigu esi ateistas ilgai tokioje vietoje neišdirbsi.

Nežinau kodėl dalį, kurioje pasakoju apie save bandau suvesti į globalias pamokas. Taigi apie mane. Tuo metu mano gyvenimas atrodė labai tragiškai: darbas, miegas, darbas, miegas, darbas, miegas, darbas, miegas, darbas, miegas, savaitgalis. Kiek jūs išvertumėte gyventi tokiu ritmu?

Kai nesi susitvarkęs asmeninio gyvenimo, ir, būkim sąžiningi, aš neturėjau jokio asmeninio gyvenimo, į galvą pradeda lįsti keistos mintys. Kadangi daugiausiai laiko praleidi darbe, tai darbas yra kaltas dėl to, kad gyvenimas yra šūdinas, kad nežinai ko nori, kad nieko neturi. Pasakysiu atvirai – tai netiesa.

Taigi, vieną rytą pabudau, pagalvojau, kad mano gyvenimas yra gaidys ir nusprendžiau kažką keisti. Tą kažką keisti, reiškė pašalinti patį didžiausią blogį iš savo gyvenimo: mesti darbą. Aš nesakau, kad tai buvo protingas sprendimas, bet jeigu paklaustumėte: ar ką nors keisčiau? Atsakymas – ne. Taip, darbo metimas buvo kvailas sprendimas, bet jeigu ką nors keisčiau savo gyvenime, tai tikrai ne tą momentą. Buvo daugybė didelių ir mažų momentų, kurie vedė link to, geriau jau keisti juos.

Paskutinė priežastis kodėl aš mečiau darbą: nes aš galėjau tą sau leisti. Ta prasme, aš turėjau santaupų ir atrodė, jog turėjau pakankamai daug, bet jūs nepatikėsite kaip greitai santaupos tirpsta.

Visą tai pasakius, reikėtų pridėti, jog darbą mesti nėra lengva, jeigu kolektyvas yra geras, tarsi šeima, draugai. Tai gali būti labai emocionalu. Ir galbūt viena iš priežasčių, kodėl žmonės nepalieka savo darbo yra ta, jog jie bijo, kad neras tokių gerų bendradarbių.

Ką reiškia būti bedarbiu? Tai nuostabu. Visas laikas priklauso tik tau, gali daryti ką nori. Būti bedarbiu nėra nuobodu. Visuomet atsiranda ką veikti ir tas laikas kažkur dingsta, ypač jeigu turi internetą.

Pirmą mėnesį, aš nieko daugiau neveikiau tik žaidžiau visus įmanomus, kvailus žaidimus, kokius tik galėjau rasti. Aš žaisdavau iki dviejų ryto, miegodavau iki keturių (tipo šešioliktos), valgydavau, kai atsikeldavau. Priešingai nei pas daugelį žmonių, mano geiminimo riba yra pakankamai žema, po mėnesio aš nebenorėjau daugiau pažvelgti į žaidimus. Aš – ne kiti žmonės. Kiti gali žaisti du metus be pertraukos ir net negalvoti apie pabaigą. Tai nėra nei sveika, nei gerai.

Kitas dalykas, ką aš pradėjau daryti tuo metu: žiūrėti anime. Universitete mano draugai buvo pamišę dėl anime, tačiau man tai buvo tik kvaili multikai. Atsiradus daugiau laiko, gavau progą peržiūrėti visą sezoną ir tai užkabino. Mano asmeniškai pirmieji žiūrėti anime buvo Fullmetal achemist bei Darker than black. Atvirai kalbant, ne patys didžiausi šedevrai ir, jeigu ką nors norėčiau suvilioti anime, tikrai šie neatsidurtų mano rekomendacijų sąraše.

Be anime, taip pat žiūrėjau daug serialų. Čia turbūt reikia prisipažinti, jog mano filmų bei multikų riba yra gerokai aukštesnė nei žaidimų, bet ją irgi sugebėjau pasiekti. Aš nežinau ar čia tik aš toks, ar visi tokie. Pavyzdžiui aš galiu visą mėnesį žaisti žaidimus ta prasme tik žaidimus arba tik filmus arba tik knygas, bet po to man nusibosta ir reikia kažko kito. Man reikia pokyčių, naujovių, įvairovės.

Kadangi knygų ir taip daug skaičiau dirbdamas, tai skaityti dar daugiau nepradėjau.

Vienas iš dalykų, kuris erzino mane dirbant, tai kad daugybė renginių prasidėdavo apie 17, 18 valandą ir jie būdavo centre, o aš dirbau toli nuo centro ir, grubiai, pasiekti centrui man reikėjo valandos laiko. Aš niekada nemačiau prasmės eiti į jau prasidėjusi renginį. Taigi, metęs darbą, maniau, kad daugiau vaikščiosiu į renginius. Kas iš dalies buvo tiesa. Tačiau neatsimenu, kad būdamas bedarbiu nors kartą būčiau ėjęs į mokamą renginį.

Ar aš sakiau, kad gali keltis kada nori, kad gali eiti miegoti kada nori? Dabar pakalbėkime apie netokią malonią pusę. Kartais aš tiesiog tingėdavau ką nors veikti. Ta prasme, pasikloti lovą. Nesiprausdavau dienom. Tiesiog sėdėdavau ir smirdėdavau. Kaip bomžas. Ir nors oficialiai man niekada nebuvo diagnozuota, tačiau manau, jog buvau įkritęs į lengva depresijos formą. Gyvenimas buvo bespalvis, maistas beskonis… Ta prasme, buvau toks šalia kurio jūs nenorėtumėte būti. Aš turbūt ir pats nenorėčiau būti šalia.

Senkant pinigams pradėjau mažiau išeiti į miestą. Mažiau išeidavau, mažiau bendraudavau su žmonėmis. Kažkuriuo metu nueiti iki parduotuvės pasidarė baisu. Tiesiog ėmiau bijoti žmonių. Pradėjau skaičiuoti pinigus. Pirkti pigiausias prekes tokias kaip ryžiai, grikiai. Numečiau dvidešimt kilogramų svorio. Ėmiau sverti tiek, kad manikenės sužinoję numirtų iš pavydo.

Vieną rytą pabudau išpiltas šalto prakaito galvodamas apie tą ką darysiu, kai pasibaigs pinigai. Nardyti po šiukšlių konteinerius nesinorėjo (ir kol kas neteko).

Esu visiems labai dėkingas, kurie vaišino mane nemokamais pietumis, kai buvau bedarbis. Tiems kas dirba keletas eurų gali pasirodyti smulkmena, tačiau man tai reiškė, jog galėsiu gyventi dar vieną dieną iš savo santaupų.

Aš nenoriu įvaryti depresijos ir dirbi gali būti blogai, bet neturėti pinigų yra blogiau.

Draugai yra svarbu. Jeigu jūs metėte darbą, tai nereiškia, kad draugai padarė tą pati. Tikėkimės, jog nepadarė, kas reiškia, kad, kai jūs sėdite ant sofos, jie sėdi darbe. Jie taip pat turi savo gyvenimus, įsipareigojimus, bei tikėtina kitus draugus ne tik jus. Bet kuriuo atveju bendravimas su žmonėmis yra labai svarbus. Kai dirbi, tai visus savo socialinių kontaktų poreikius pilnai gali pasidengti bendraujant su bendradarbiais, nueinant kartu pietauti. Kai nedirbi viso to nėra, tačiau socialiniai poreikiai niekur nedingsta, nereikia apgaudinėti savęs. Ir nors socialiniai tinklai iš dalies gali šitai padengti, tačiau vis tiek kartas nuo karto vertėtų išeiti į miestą, kad neimtumėte bijoti žmonių.

Žvelgiant iš draugų pusės, yra svarbu palaikyti bedarbius, tačiau tuo pačiu nespausti: kada susirasi darbą. Geriau nesistengti padėti susirasti darbą, nes žmogus, kuris nenori jo susirasti dės visas pastangas, kad taip ir neįvyktų. Kita vertus, kai žmogus nuoširdžiai kreipiasi į jus pagalbos – neatsakykite.

Reiktų nepamiršti ir nepalikti bedarbio kimarinti pribezdetame kambaryje, o kartas nuo karto pakalbinti bei pakviesti, kur nors į miestą, nors kartais jis gali elgtis kaip tikrai pasiutusi katė ar kiaulė purvo baloje. Aš nesakau, kad visi taip daro, bet emociniame lygyje gali būti viskas išbalansuota. Kartais tiesiog norisi su kažkuo pasikalbėti egzistenciniais klausimais.

Čia turbūt puikus momentas sužinoti kiek turite tikrų draugų. Lietuvių liaudės patarlė sako: pažinsi draugą nelaimėje, bet aš nekalbu apie nelaimę. Yra žmonės, su kuriais kalbate apie naujus batus ir ratus, tačiau tokioje situacijoje reikia žmogaus, su kuriuo galima būtų pakalbėti atvirai, filosofiškai apie požiūrį į gyvenimą, apie gyvenimo prasmę, apie ateitį, apie svajones. Būtų liūdna, atsidūrus tokioje situacijoje, suprasti, kad su visais bendravai tik apie paviršutiniškus dalykus ir nėra su kuo pasidalinti savo skausmu ant širdies. Kita vertus nesinorėtų nuskandinti visų savęs gailėjimo ašarų upėje.

Pataisykite mane, jeigu klystu, bet mums yra sukurtas toks įvaizdis, kad jei nori atrasti gyvenimo prasme ir pilnatve, turi mesti viską, keliauti aukštai į kalnus ir dešimčiai metų užsidaryti į vienuolyną. Tai yra nesąmonė. Jeigu negali rasti gyvenimo prasmės dirbdamas, tai nerasi jos ir metęs darbą. Jei daugiau laiko paskiri neišsprendžiamam klausimui, nepadaro jo labiau išsprendžiamo. Aš pasakysiu taip - kiekvienas turi sau surasti atsakymą į klausimą: kas yra gyvenimo prasmė? Tačiau tai turi padaryti nekeisdamas savo gyvenimo aplinkybių. Aplinkybių keitimas yra bėgimas nuo savęs. Tik kažką darydamas gali surasti save. Gali ieškoti savęs ir tuo pačiu dirbti darbą, kuri gali pakęsti. Geriausias būdas surasti save, ne keisti darbus kas mėnesį, bet keisti hobius, keisti kursus, ko negali daryti būdamas bedarbis, nes viskas kainuoja, o pinigus reikia skaičiuoti ir taupyti.

Ne visiems kils noras ieškoti savęs. Dažniausiai į savęs paieškas įkliūna tie, kurie jaučiasi, kad nepritampa prie aplinkos. Jeigu visi aplink tave veda, o pats esi vienišas, tuomet tarsi jauti išorinį spaudimą tapti toks kaip visi, tačiau tuo pačiu pradedi galvoti: kas esi? Kodėl nesi toks kaip visi?

Aš manau, kad šiais laikais jaunų žmonių norinčių surasti save yra daugiau nei ankščiau. Aišku, aš galiu klysti, tačiau, manau, kad socialiniai tinklai sukuria spaudimą taikytis prie nerealių stereotipų. Seniau nerealūs stereotipai buvo tik ant žurnalų viršelių, dabar jų pilnas internetas…

Kartais direktoriai susisėdę kalba apie tai, koks keistas tas jaunimas: nori prasmės darbe. Jeigu taip galvotume, pats prasmingiausias darbas yra šlavėjo: daro pasaulį švaresnį kiekvienu šluotos užsimojimu. Daugelis darbų šiais laikais yra sėdėjimas prie kompiuterio, ar gali būti kažkokia prasmė skaičiukuose, kuriuos jūs suvedinėjate? Aišku, kad ne. Kažkoks turtuolis taps dar turtingesnis, o jūs ir toliau dėliosite tuos skaičiukus.

Jeigu paklaustumėte manęs dabar: ką aš moku, kurioje srityje aš esu specialistas, aš nežinočiau ką atsakyti. O jūs žinote?

Kai mečiau darbą (šiek tiek laiko praėjus) nusprendžiau, jog negrįšiu į tą pačią profesiją. Aš tą patį rekomenduočiau visiems atsidūrusiems panašioje situacijoje. Tai tik mano asmeninė nuomonė. Jokiais moksliniais tyrimais neparemta, todėl, tai ką aš sakau, priimkite su žiupsniu druskos.

Jeigu jūs metėte darbą, net jeigu tai susiję su jūsų asmeniniu gyvenimu (kaip buvo mano atveju), o ne su darbu, vis tiek blogos emocijos išlieka. Jeigu jūs grįšite į tą pačią profesiją, jūsų blogos emocijos gali vėl prasiveržti ir jūs vėl kartosite tą patį ciklą.

Pakeisti profesiją yra labai sunku. Padėtis, kurioje atsidūriau buvo keista. Viską ką aš moku (programuoti), aš nenoriu daryti. Žmonės skambina man kiekvieną dieną ir siūlo darbą. Kai aš pasakau, ne, jie galvoja, kad aš esu toks kietas, jog jų juokinga alga manęs nedomina ir tuomet pasiūlo dviguba ar net trigubą algą…

Kaip susirasti kitą profesiją, kai aš nežinau ko noriu?

Na, aš bent jau žinojau, ko nenorėjau. Aš nenorėjau dirbti tuo kuo dirbau. Aš nenorėjau dirbi kasininku, krovėju, šlavėju, paštininku. Tai nereiškia, jog šitos profesijos yra blogos. Aš negalėjau dirbti mediku, teisininku, buhalteriu, nes šioms profesijoms reikia šį bei tą mokėti ir turėti tam tikrus diplomus ar sertifikatus.

Mokykloje norėjau stoti į VDU vadybą, bet kažkodėl įstojau į KTU informatiką. Studijuodamas informatiką galvojau, kad vis tiek dirbsiu vadybininku, o ne programuotoju, bet… Taigi, nusprendžiau susirasti vadybininko darbą. Mano atsarginis variantas buvo IT administratoriaus darbas, nes IT dalykas, kurį, aš maniau, jog galiu lengvai išmokti plius turėjau draugų panašiose pozicijoje, todėl tikėjausi, kad prireikus, jie išties pagalbos ranką. Žinau, kad jums tai nepadeda sugalvoti, kokią profesiją turėtumėte pasirinkti. Bet atsakymą galite rasti tik savo viduje, o ne skaitydami kažkokio nepažįstamo žmogaus tekstus.

Jeigu siųsdavau CV į vadybininko poziciją, žmonės pamatę, jog dirbau programuotoju, siūlydavo tik programuotojo darbą. Todėl visą programuotojo patirtį teko ištrinti, tačiau tuomet atsirado kita problema - žmonės klausdavo: o tai tu visai neturi darbo patirties?

Siuntinėdamas CV pastebėjau, kad darbo agentūros niekuomet man neatsako, taigi, mano vienintelis šansas buvo mažos įmonės, kurios neturi pinigų samdyti darbo atrankos agentūrų ir pats direktorius atlieka daugelį atrankų.

Kaip gauti darbą? Prašyti mažesnės algos nei visi kandidatai ir protingai meluoti. Pakalbėkime apie abu punktus. Niekada nerašykite CV kalbų, kurių nemokate. Aš moku tik anglų kalbą, tačiau visuomet patikrinu visas į CV įrašytas kalbas. Teko tikrinti švedų, vokiečių, ispanų. Labai lengva pastebėti, jeigu žmogus nemoka taip, kaip teigia, kad moka.

Nerašykite, kad mokate dirbi programomis, kuriomis iš tiesų nemokate dirbti, per daug lengva patikrinti. Apskritai nerašykite į CV nieko, ką lengva patikrinti ir pagauti, kad jūs nemokate. Nepamirškite, kad tai kas parašyta CV turėtų sutapti su tuo kas yra socialiniuose tinkluose, darbdaviai mėgsta patikrinti.

Įsidarbinimas už mažą algą turi vieną didelį trūkumą: po metų niekas jums nepakels algos dvigubai, ko galėtumėte tikėtis yra dešimt procentų, jeigu jums pasiseks - trisdešimt procentų, vadinasi, jūs turėsite ilgai, daug metų dirbti, kol pasieksite didelę algą.

Nežinau kodėl, bet darbdaviai daug mieliau į darbo pokalbius kviečia žmones turinčius darbus, nei tuos, kurie jų neturi. Ir vis dėl to aš nesu tikras, kad bet koks darbas yra geriau nei jokio. Kita vertus nemanau, jog antrą kartą gyvenime mesčiau darbą neturėdamas jokio plano.

Įsidarbinęs vadybininku supratau, jog žmonių nekenčiu… Ne ta prasme nekenčiu, kaip tas žmogus kur su ūsais (ne Čarlis Čaplinas, tas kitas). Tiesiog vadybininko darbas yra nuolatos bendrauti su klientais ir kai kurie klientai yra… nežmonės, ateiviai nukritę iš mėnulio… Visai tai pasakoju norėdamas pasakyti, kad net jeigu giliai savyje ieškosite, sprendimas gali būti neteisingas. Tai ko daug laukėte ir tikėjotės realybėje yra visiškai ne taip (kaip filmuose). Tai ką daryti? Galbūt neverta skirti daug laiko apmąstymams ir teisingo sprendimo paieškoms? Pasimėgauti bedarbystės teikiamais privalumais, bet ne tiek ilgai, kad pajaustumėte jos trūkumus? Mėnesio ar dviejų atostogos yra nuostabus dalykas. Metai – tai jau ne atostogos, tai gyvenimo būdas.

Žinot, aš niekada nenustojau rašyti ir jeigu būčiau rašęs tekstą apie bedarbystę, tuomet kai ja mėgavausi, šis tekstas būtų visiškai kitoks. Prabėgus metams prisimename tik nedidelius momentus: pačius geriausius ir pačius blogiausius, nes taip atmintis veikia.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)