Žiurkių lenktynės

Antanas kaip visuomet atėjo linksmai nusiteikęs į darbą, tiesiog jis rytais tingėdavo galvoti, todėl nežinojo nei vienos priežasties būti liūdnu. Pasisveikino su kolega ir apsidairęs nustebo:

- O kur Petras? – nustebti tikrai buvo ko, juk Petras visuomet ateidavo pirmas ir išeidavo paskutinis. Jis toks darbuotojas į kurį reiktų lygiuotis kaip į geriausią pavyzdį.

- Jis laimėjo, - atsakė kolega trumpai ir aiškiai, iš Antano veido dingo šypsena.

Ką gi, vėliau ar anksčiau laimi visi. Toks visuotinis gamtos dėsnis. Aišku šiek tiek gaila, jog daugiau nepamatys Petro ir negalės pasiginčyti, kuri realybės šou, žiūrėto vakar per televiziją, dalyvė yra gražesnė. Reikia manyti, jog dabar, kai Petras laimėjo, jo gyvenimas bus žymiai geresnis ir įdomesnis.

Tiesa, Antaną, kaip ir mus visus truputėli neramino ta pergalė. Laimėti žiurkių lenktynes galima tik kojomis į priekį.

Ar žinote kas yra žiurkių lenktynės? Tiems, kurie laiko žiurkėnus tai pamatyti bus labai paprasta: įdėkite ratą į narvelį, pasodinkite žiurkėną ir stebėkite. Jeigu žiurkėnas ne tinginys, tai jis ims bėgti. (Tiems, kas neturi žiurkėno, teks apsilankyti Kikoje arba Zoologijos sode.) Žiurkių ratas yra nuostabus dalykas, žiurkėnas jame gali nubėgti šimtus kilometrų ir kelias niekada nesibaigs, BET, deja, deja, jis niekur neveda.

Aišku į žiurkes visuomet malonu pažiūrėti, bet ar niekuomet nesusimąstėte apie tai, kad kažkas žiuri į jus? Didesnes žiurkes bėgančias didesniame rate, dėl didesnio žiūrovo?

Kaip atrodo žmogaus žiurkių ratas? Atsikeli septintą valandą( įrašykit savo kėlimosi laiką), papusryčiauji, eini į darbą, ten prasėdi aštuonias (o kai kurie ir daugiau valandų) grįžti namo siaubingai pavargęs, vat čia ir domiausia, jog pavargęs ne fiziškai, kadangi daugelis iš mūsų dirba ne fizinį darbą, bet pavargęs morališkai/psichologiškai, pavalgai vakarienę, pažiūri televizorių, kad būtų apie ką ryt kalbėti su kolegomis ir eini miegoti, nes ryt darysi tokius pačius veiksmus.

Taip atrodo standartinis žiurkių ratas – ciklas kurį kartojame kasdien. Nesakau, jog visų yra toks pats, jis šiek tiek varijuoja, bet esmės nekeičia. Dar labai dažnai sukdamiesi žmonės galvoja: greičiau ateitų savaitgalis. Savaitgalis ateina ir praeina, taip greitai, jog net nepastebi. Ir vėl viskas sukasi ratu. Ir jūs tai vadinate gyvenimu?

Kai buvau jaunesnis, galite pabandyti paieškoti pirmųjų mano minčių, labai bijojau patekti į žiurkių ratą. Dabar aš sėdžiu jame, atsiprašau, bėgu.

Smagu būti naiviu idealistu, tokiu kaip Juozas, rašyti taip kaip mergaitė iš rožinio miesto, bet... Bet sistema lėtai girgždėdama suka savo girnas, nesvarbu kaip lėtai, tačiau jinai veikia. Kai aplinkui visi bėga toje sistemoje, nedaug pasirinkimo teturi, visi laukia kol tu prisijungsi ir tapsi sistemos dalimi, niekas neklausia nori tu to ar ne. REIKIA!

Reikia suaugti. Reikia susirasti darbą, kuriame galėtum praleisti devynias ir daugiau valandų per parą. Reikia vesti. Reikia auginti vaikus. Reikia… Tiesiog reikia! O jeigu aš nenoriu? Ar kas nors klausė tavo nuomonės?! Reikia ir taškas.

Taip darote jūs, nes taip darė jūsų tėvai, nes taip darė jų tėvai, nes taip darė jų tėvai, nes taip darė jų tėvai...

Amžinas ciklas? Dar vienas ratas?

Išleiskit mane iš narvelio!

Kasdieną darant tuos pačius veiksmus, nejučia kylą klausimas: o koks gyvenimo tikslas? Ar tai ką aš turiu, yra viskas ką galima turėti? Aš juk ne žiurkė, tai kodėl turėčiau bėgti ratu? Kodėl turėčiau dalyvauti lenktynėse, kurių laimėti nenoriu?

Daug klausimų ir nei vieno atsakymo. Nesuprantu ir nemanau, jog suprasiu žmones bėgančius žiurkių ratu ir tuo labai besidžiaugiančius. Tegul jie lenktyniauja... O aš... Yra tik vienas būdas nelaimėti žiurkių lenktynių – nedalyvauti. Visa bėda, kad kai sistema tave įtraukė ir paraizgė savo lanksčiais čiuptuvais, lengvai nepabėgsi. Jeigu kas nors pamatysit išėjimą iš lenktynių trasos praneškit man.

Brukštelk žinutę