Žvaigždėtas dangus

Su Jay RSoul G+ diskutavom apie komiksų scenarijus ir aš prisiminiau, kad prieš keletą metų manęs prašė parašyti vieną. Kiek pasvarstęs nusprendžiau jį pateikti apsakymo forma. Šis kūrinys įtakotas tuo metu mano nesenai žiūrėto Darker than Black anime.

Smagaus skaitymo.

Henkas išėjo iš pastato ir įsiliejo į minią kažkur skubančių žmonių. Kaip ir kiekvieno didmiesčio centre: šaligatviai užtvinę nuo žmonių gausos, gatvės užkimštos automobilių, kurių vairuotojai pypsi ir nuolatos keikia vieni kitus.

„Kada paskutinį kartą žiūrėjai į žvaigždes?“ – paklausė vaikinas pats savęs ir užvertė galvą į dangų. Viršuje tarp dangoraižių skraidė reklaminiai stendai, susidauždami tarpusavyje jie sukeldavo žiežirbų lietų. Mieste žvaigždžių nepamatysi. Jis žvilgtelėjo į laikrodį: laiko dar truputi yra. Henkas išsuko iš pagrindinės gatvės į nedidelį skverelį ir atsisėdo ant suoliuko. Vaikinas prisiminė savo šešioliktą gimtadienį. Penkioliktas būna paskutinis, kuris švenčiamas su draugais, tortu ir žvakutėmis. Vėliau viskas būna kitaip. Šešiolikto gimtadienio proga jis su tėvu keliavo į dykumą. Naktį šalia palapinės jie sėdėjo dviese kūrendami nedidelį lauželį. Tėvas užvertė galvą į viršų, o po to pirštu parodė į dangų:

- Sūnau – tai tavo žvaigždė.

Kiekvienas žmogus gimsta po kokia nors žvaigžde. Nuo šešiolikto gimtadienio kiekvienas žmogus turi pamatyti savo žvaigždę kas du metus. Tokią legendą pasakojo sūnui tėvas. Keistas buvo tas gimtadienis, jie kalbėjosi visą naktį...

Henkas atsiduso, atsiminimai užplūdo, nes laikas vis artėjo...

Vaikinas akimis sekė vieną kostiumuotą vyriškį. Jis ėjo, staiga sustojo išmetė savo lagaminą iš rankų. Jo kostiumas pradėjo irti per siūles, o oda keisti spalvą į žalią. Sustojo nedidelis baltas sunkvežimiukas su užrašu ant šono Astro Nomus, iš mašinos iššoko du vyrai, užmetė tinklą ant mutuojančiojo įsimetė jį į savo transporto priemonės būdelę ir nuvažiavo. Čia centras – čia žmonės pamišę dėl savo darbų, tokie maži incidentai pasitaiko nuolatos. Žmonės pamiršta pamatyti savo žvaigždę dviejų metų laikotarpyje ir virsta zombiais. Tik organizacijos Astro Nomus dėka centras nėra pilnas zombių.

Henkas išsitraukė cigaretę prie jo tuoj pat privažiavo kvadratinės dėžės formos robotas ir pranešė:

- Rūkymas kenkia jūsų sveikatai.

Vaikinas į atsidariusią ertmę roboto kūne įdėjo cigaretę ir iš jos pasiėmė čiulpinuką, kurį tuoj pat atidavė pro šalį bėgančiai mergaitei su balionėliu.

Žvaigždes galima pamatyti keliaujant toli už miesto į kalnus ar dykumą arba skrendant į kosminę stotį. Bėda tik, kad ne kiekvienas gimė milijonieriumi, kad galėtų lankytis kosminėje stotyje. Kita vertus ne kiekvienas gimsta ir supermenu, bet visi turi progą stengtis užsidirbti bilietui į kosminę stotį.

Prie pat Henko kojų sustojo motociklas, nučiuožęs porą metrų ir palikęs storą padangų žymę ant asfalto. Motociklo vairuotojas numetė vaikinui į rankas šalmą:

- Yra reikalas.

Mergina atidžiai tyrinėjo paveikslą pakabintą ant sienos. Jame iki pusės buvo pavaizduotas pusamžis vyriškis. Jis vilkėjo rudą kostiumą, kurio didelės sidabrinės sagos žvilgėjo prašydamos daugiau dėmesio. Dešinėje rankoje vyriškis laikė tikrą antikvarinę senieną – mechaninį kišeninį laikrodį. Fone už jo stovėjo didžiulė knygų lentyna.

- Taigi, jūsų vyras buvo pagrobtas? – mergina apsisuko ir pažvelgė į, jau daug gyvenimo mačiusią, moterį sėdinčią fotelyje. Šeimininkės suknelė greičiausiai buvo siūta iš šilko. Ant kiekvieno piršto ji turėjo po žiedą, ausyse buvo įsegti auskarais iš deimantų. O ant kaklo įsitaisė perlų vėrinys. Toliau už fotelio ramiai kūrenosi židinys.

- Taip, - atsakė moteris.

- Jūs esate pakankamai turtingi, kad galėtumėte sumokėti išpirką, kodėl nenorite to daryti?

- Jeigu sumokėsiu pinigus, niekas negarantuos, jog vyras bus pristatytas sveikas į namus.

- Bet tai ne vienintelė priežastis?

Henkas stovėjo atsirėmęs į motociklą. Mergina atsigulusi ant pilvo prie pat kalno krašto pro žiūronus tyrinėjo apačioje esantį tvora aptvertą angarą.

- Ką nors matai, Ugne? – paklausė vaikinas.

- Kol kas nieko įdomaus, - atsakė mergina. Ji priglaudė du pirštus šalia savo akies, jos vyzdžiai susiaurėjo, akys iš rudų virto raudonomis. Vaizdas prieš jos akis pasikeitė. Mergina nebematė daugiau angaro, nei tvoros tik terminius visų vaizdų atspindžius.

- Vienas apsauginis stovi prie vartų kitoje pusėje. Mūsų įkaitas guli antrame aukšte prie jo sėdi du apsauginiai. Eisim kai sutems, manau, sunku nebus, – Ugnė apsivertė ant nugaros, jos akys vėl virto žmogiškomis, o vaizdas tapo normalus. – Kiek tau liko?

Henkas atsiduso, jam buvo likę dvi dienos. Vaikinas pakėlė ranką ir parodė du pirštus. Jis žinojo, kad mergina negali girdėti. Tokia yra kaina už specialias galias: už kiekvieną minutę, kurią praleisdavo stebėdama pasaulį pro terminį vaizdą, vėliau penkiolika minučių nieko negirdėdavo tik absoliučią tylą. Ateivių smogiamasis būrys pamirštas prieš daug metų Žemėje. Kas jiems beliko? Asimiliavosi, susiliejo su žmonėmis ir dabar gyveno normalų gyvenimą kaip ir bet kuris žemietis. Ar bent jau stengėsi gyventi.

Ugnė pakėlė ranką su žiūronais:

- Nori pažiūrėti?

Vaikinas papurtė galvą.

- Kiek liko jam? – paklausė lėtai krutindamas lūpas tikėdamasis, jog mergina jį supras. Henkas taip ir neišmoko kurčnebylių kalbos, nors ne kartą sau žadėjo ją išmokti.

- Kiek jam liko? – paklausė Ugnė atsisėsdama į prabangų odinį fotelį.

Šeimininkė lėtai gurkštelėjo kavos, pastatė puodelį į lėkštutę:

- Keturios dienos.

- Mažoka.

- Reikia, kad jūs išlaisvintumėte ir pristatytumėte ant aukščiausio miesto pastato – Ebolos stogo. Ten lauks kosminio skrydžio kapsulė.

- Tai kainuos labai brangiai. Jums pigiau būtų sumokėti išpirką.

Ugnė ir Henkas atsargiai nusileido nuo kalno stengdamiesi nesukelti triukšmo. Vaikinas pirmas pribėgęs prie tvoros perkirpo ją metalo žirklėmis ir abu pralindę pro plyšį tuoj pat prisiglaudė prie angaro sienos. Mergina išsiėmė iš plaukų segtuką ir atrakino užpakalines angaro duris. Prieš juos atsivėrė keliais aukštais sukrautų dėžių vaizdas. Paaiškėjo, jog angaras buvo didžiulis sandėlis su sargo būdele antrame aukšte, kurioje ir laikė įkaitą.

Porelė dėžių labirintais nubėgo į sandėlio priekį. Angaro durys buvo plačiai atidarytos, o prie jų stovėjo du bestogiai džipai. Ugnė nubėgo ir įsitaisė viename džipe. Henkas prilietė du pirštus prie savo kojos ir milžinišku greičiu nulėkė į antrą aukštą, pralėkęs pro apsauginius, atidarė duris, užsimetė sau ant pečių ant sofos gulėjusi įkaitą, uždarė duris, nulėkė prie džipo numetė savo krovinį ant priekinės sėdynės, o pats virto į galą. Vaikinas visiškai nejautė kojų ir vos galėjo pajudinti rankas. Tokia buvo kaina už jo supergreitį.

Ugnė užvedė džipą ir spustelėjo akseleratoriaus pedalą. Tik išgirdę džipo variklio burzgimą apsauginiai suprato, jog kažkas negerai. Pirmiausiai jie žvilgtelėjo į sargo būdelę ir nustebo neradę ten įkaito. Tuomet žvilgtelėję žemyn pamatė įkaitą džipe ir griebę ginklus, šaudydami nusileido į pirmą aukštą.

Vartų niekas neatidarė, o atidaryti ir nebuvo kam, džipas rėžėsi juos išlauždamas ir dulkėtų keliu nurūko link miesto. Po kelių akimirkų paskui šaudydamas nulėkė ir antrasis džipas.

- Henkai, gal galėtum ką nors padaryti? – paklausė mergina vairuodama džipą.

Vaikinas drebančia ranka išsitraukė pistoletą, pakėlė ir nuleido.

- Siaubas, aš niekada nemaniau, kad tau taip blogai, po to, - pasakė išsigandusi mergina.

Henkas sukaupė visas jėgas, pakėlė pistoletą iššovė vieną kartą ir vėl nuleido ranką nepajėgdamas išlaikyti ginklo. Pasigirdo paskui važiuojančio automobilio padangos sprogimas ir jis cypdamas nulėkė nuo kelio.

Šeimininkė atlošė galvą:

- Nei vienas žmogus nėra pasakęs tokios kainos, kad negalėčiau jo nupirkti.

Ugnė šyptelėjo:

- Aš noriu dviejų skrydžių į kosminę stotį iš karto, kai jūsų vyras atsidurs pas mane.

Moters veidas iš balo.

- Gerai, - pasakė ji ir tuoj pat pašokusi išbėgo iš kambario tarsi įgelta.

Henkas įsibėgėjęs išlaužė duris ir įžengė ant Ebolos pastato stogo. Apsidaręs nupėdino link kosminės kapsulės. Vilkdama vis dar neatsigavusi milijonierių ant stogo užlipo Ugnė.

- Čia tik vienvietė kapsulė! – suriko vaikinas.

Mergina numetė krovinį ir pribėgo prie partnerio.

- Bet juk ta sena karvė žadėjo man, jog bus dar dvi, - nusivylusi pasakė ji.

Henkas susinervinęs nulupo anteną ir numetė ją nuo stogo. Vaikinas tik vieną kartą matė kas atsitinka tokiems kaip jis. Tuomet jis kovėsi špagomis su Andrėjumi. Netikėtai supypsėjus laikrodžiui Andrėjus nusikeikė:

- Mano laikas baigėsi, - jis numetė špagą. – Užmiršau pasimatyti su savo žvaigžde.

Vyras užvertė galvą ir sustingo. Oda nusilupo nuo jo gyvo, tačiau jis nerėkė, nenorėjo, jog didžiausias priešiningas – Henkas pamatytų jį silpną.

Po to nukrito visa mėsa ir liko tik griaučiai. Andrėjus pagriebė špagą ir suriko:

- Dabar tu manęs niekada nenugalėsi.

Tuomet į patalpą įbėgo daugybė šunų ir kiekvienas pagriebęs po vieną kaulą išbėgo lauk. Henkas pasilenkė ir nuo žemės, tarsi Hamletas, pakėlė kaukolę.

Jis nenorėjo tokio likimo koks ištiko Andrėjų ir dabar susinervinęs išlupo antrą anteną. Ugnė priėjusi įbedė švirkštą jam į ranką.

- Auu, čia kas? – paklausė nustebęs vaikinas.

- Nuo pasiutligės, prideda vieną – dvi valandas gyvenimo.

Henkas atsiduso:

- Tai ką darysim?

- Galbūt turtuoliai šikniai, bet mes turim saugoti savo reputaciją. Gatvėje visuomet sužinos, jeigu pasielgsime netinkamai

Jie įsodino milijonierių į kapsulę, paspaudę automatinio paleidimo mygtuką atsitraukė ir atsigulę ant stogo stebėjo tolstantį objektą, kol galiausiai mažas taškelis tapo visiškai neįžiūrimas.

- Kiek tau liko? – paklausė Ugnė.

- Kokios penkios valandos, - atsakė Henkas. – Dar turbūt spėčiau išlėkti iš miesto į dykumą.

- Ar mes irgi virstam zombiais, jeigu nespėjam?

- Ne, blogiau... Daug blogiau, - atsiduso vaikinas ir nustebęs sušuko. – Mano žvaigždė.

Tamsiame danguje sužibo viena žvaigždė.

- O mano iš čia nesimato, - pasakiusi Ugnė atsistojo ir nuėjo prie namo krašto.

- Kiek tau liko?

- Kokios penkiolika minučių, - atsiduso mergina ir atsispyrusi nušoko nuo pastato.

- Ugne! – sušuko Henkas ir pribėgo prie pastato krašto. Tačiau mergina nenukrito ir neprisiplojo vidury gatvės. Jinai tiesiog ištirpo ore. Vaikinas pažiūrėjo į savo kojas, kurios taip pat ištirpo ore. Tuomet ištirpo jo rankos.

- Pamaniau, jog norėsite pamatyti, - pasakė milijonierius viena ranka apkabindamas Ugne, o kita Henką.

- Mano žvaigždė, - parodė pirštu į žvaigždžių spiečiaus vidurį mergina.

2010-07-26

Idėjos | Ar norite kryžiažodžių? ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(2)