Knyga. Aleksandr Gromov - Feodalas
Plokštuma - alternatyvus pasaulis. Didžiulė dykuma pilna klastingų spąstų. Niekas nežino kaip ir kodėl, tačiau kartais į plokštumą išmeta žmones iš Žemės. Naujokai tuoj pat žūtų klampiajame smėlyje ar juodajame šulinyje, jeigu jų nerastų Feodalas.
Feodalas - žmogus prižiūrintis tam tikrą dykumos plotą, surandantis naujokus, nuvedantis juos į oazę ir už išgelbėtą gyvybę imantis tam tikrą mokestį. Feodalai vieninteliai žmonės sugebantys ilgai vaikščioti po dykumą ir nepakliūti į spąstus. Turbūt pagrindinė savybė reikalinga tapti feodalu - šeštasis jausmas, kad galėtum aptikti nematomus spąstus dykumoje ir jų išvengti.
Visa dykuma padalinta į daugybę feodų, atrodo tokia santvarka labiausiai tinka dykumai, tačiau kažkas rytuose nuo pagrindinio veikėjo feodalo ruso Fomos sugebėjo apjungti kelis feodus į vieną karalystę. Jeigu norite sužinoti kas ir kaip skaitykite knygą.
Iš pradžių knyga yra labai kabinanti ir tiesiog įtraukianti. Nestandartinis pasaulis pilnas pavojų, veikėjas mąstantis apie gyvenimo, egzistencijos prasmę, būtį. Visa tai įtraukia ir norisi žinoti kas nutiks toliau, tačiau taip įsitraukus, man labai netikėtai, baigėsi pirmas skyrius. Kaip šlapiu skuduru per subinę. O veiksmas antrame skyriuje vyksta jau po penkių metų... Kad antras skyrius baigsis idiotiškai aš jau buvau pasiruošęs... Bet knygų su blogesne pabaiga turbūt yra nedaug... Pavyzdžiui šita, daugiau pavyzdžių, net neprisimenu...
Dabar pats sunkiausias momentas: kaip įvertinti knyga? Iš vienos pusės unikalus pasaulis įtraukia ir kabina, lengvai skaitosi. Iš kitos pusės net Santos Barbaros paskutinis sezonas nėra toks banalus, kaip trečiasis (paskutinis) knygos skyrius, autorius nepateikia jokiu paaiškinimų: kas, kodėl, kam? Tiesiog taip atsitiko ir viskas. Knygos skaitymą galima palyginti su riedėjimu nuo didelio kalno, suprastėjančiu keliu, o kalno apačioje stabdymo tikslais laukia didžiulė krūva mėšlo.
Mano vertinimas:
- tai galėjo būti labai gera knyga. Ir apie ką autorius mąstė rašydamas šitą knygą?