Knyga. Liutauras Ulevičius - Kaip tapti žinomam. Etiški ryšiai su visuomene
Apsilankiau viešojoje bibliotekoje, tų knygų kurias norėčiau pasiimti nėra, teko rinktis iš to kas yra. Kam reikalingos viešosios bibliotekos, jeigu jos neatlieka pagrindinės savo funkcijos?
Ši knyga parašyta sovietinio fizikos vadovėlio stiliumi: taip sudėtingai ir nuobodžiai, jog perskaičius puslapį norisi nusižudyti. Kiekvienas skyrius baigiasi išvadomis, keista, jog nepridėti klausimai sužinoti ko išmokome.
Švietimui skirtų knygų autoriai pamatę šią sako vienas kitam: Ar tu matei, tas bičas sugebėjo parašyti nuobodesnę knygą nei mes, turėtume labiau pasistengti.
Mane nustebino kiek daug kartų knygoje radau žodžius šita tema neaptariama, taip nieko neaptaria, bet vis tiek išspaudė 300 puslapių.
Knygoje gausu dviejų gerų draugų asmeninio susirašinėjimo lygio laišku, kažkodėl jie vadinami atvejo analize. Turiu autoriui klausimą iš trijų dalių. Aš nežinojau, kad Lietuvoje galima viešai spausdinti asmeninius e-laiškus. Ar laiškų autoriai davė sutikimą? Jeigu davė: rimtai? Žmonės sutinka, kad spausdintų tokius dalykus? Jeigu vis dėl to laiškai yra išgalvoti ir jokio žmonių sutikimo gauti nereikia. O tai naujienų agentūrų pavadinimai ir darbuotojų pavardės irgi išgalvotos?
Paprastai kai pamatau žodžius atvejo analizė aš tikiuosi, kad bus parodytos klaidos bei pasiūlymai kaip jas ištaisyti, galu gale bus pateiktas būtent tai situacijai skirtas teisingas pavyzdys. Bet kai laiškai kaimiečio Petro lygio, tai ką ten ir betaisysi...
Knyga parašyta 2006 metais, todėl joje gausu pasenusios informacijos: pasikeitė pvm, kainos, darbuotojai, organizacijos. Šiaip net gi įdomu kiek iš autoriaus paminėtų žurnalų per krizę bankrutavo?
Knyga sudaro šeši skyriai. Pirmame autorius bando suformuluoti apibrėžimą kas yra ryšiai su visuomene ir gana daug laiko skiria pasakojimui apie neetiškus ryšius Rusijoje. Antrame skyriuje kalbama apie ryšių su visuomene planavimą. Trečiame skyriuje paaiškėja, jog ryšiai su visuomene yra pranešimui spaudai rašymas ir konferencijų žurnalistams organizavimas. Ketvirtas skyrius trumpai užsimena apie būdus informuoti darbuotojus apie kompanijos planus. Penktas skyrius pataria nereaguoti greitai ir sudaryti veiklos planą, jeigu ištiko bėda. O paskutiniame kalba apie visos ryšių su visuomene veiklos vertinimą, o tiksliau žiniasklaidos stebėjimą.
Mano vertinimas:
– neįsivaizduoju kam šita knyga gali būti naudinga.