Keturkampis Apkritimas: ačiū, kad buvote kartu

Ką pagalvotumėte, jei pasakyčiau, jog šiandien Keturkampio Apskritimo komiksai švenčia dešimties metų gimtadienį? Ačiū, kad skaitėte ir buvote kartu. Pagaliau atėjo ta diena. Kokia diena?

Kažkuriuo metu tik pradėjęs kurti komiksus perskaičiau interviu su Scott Adams. Tuo metu jis gyrėsi, jog kuria Dilbert komiksus dvidešimt metų ir per visą tą laiką nėra praleidęs nei vienos dienos (Dilbert komiksai atnaujinami septynis kartus per savaitę). Perskaičius tai, mano reakcija buvo: Wow. Įspūdinga. Aš niekada negalėčiau to padaryti… Net pusę tiek... Ta mintis keletą minučių sklandė mano galvoje ir tuomet kliktelėjo: o kodėl gi ne? Dešimt metų, penkis kartus per savaitę, nepraleisti nei vieno.

Iki penktų metų tas tikslas atrodė kaip nepasiekiama svajonė. Kartais būdavo labai sunku, bet turėjimas net ir absurdiškai tolimo tikslo varė mane į priekį. Pasiekus penktus metus aš pagaliau patikėjau, jog tai yra įmanoma. Pasiekus aštuntus metus pradėjau skaičiuoti likusį laiką atgaline tvarka. Tuomet ėmė atrodyti, jog aš galiu jį pasiekti, jeigu Dievas nesutrukdys (Kaip žinia gyvenime nutinka įvairių dalykų, kurių neįmanoma numatyti).

Šiandien aš galiu pasakyti: aš tikslą pasiekiau! Jei atvirai, man pačiam tuo sunku patikėti. Tuo pačiu reikia pripažinti, jog nebūčiau to padaręs be kitų žmonių pagalbos. Norėčiau padėkoti žmonėms, kurie prisidėjo įvairiais būdais prie Keturkampio Apkritimo: Aurelijui, qemm, Dariui, Juliui, Arnoldui, Marijui, Jrs0ul, Audriui ir... turbūt daugelį užmiršau, todėl nesikuklinkite paminėti save komentaruose.

Iš viso buvo publikuoti 2695 komiksai, iš jų tik 54 komiksai sulaukė neigiamo įvertinimo, o net 34 didesnio nei šimtas įvertinimo. Pats didžiausias įvertinimas 541 ir dar trys komiksai turi įvertinimą virš dviejų šimtų.

Nuo ko viskas prasidėjo? Em… Nuo komiksų?

Vaikystėje turėjau dvi komiksų knygutes: Na palauk! ir šunukio Pifo. Kitaip sakant komiksai nebuvo mano aplinkoje. Kiek vėliau atsirado vaikų puslapis Kauno dienoje. Vienintelė priežastis, kodėl aš laukdavau šeštadienio buvo ta, jog vaikų puslapyje buvo publikuojami komiksai apie dvi peles. Visa kita vaikų puslapio dalis dažniausiai būdavo nuobodi…

Kažkuriuo metu į gyvenimą įsiveržė internetas ir laikraščio buvo atsisakyta. Tuomet pradėjau skaityti komiksus internete. Vienas iš komiksų, kurį pradėjau skaityti buvo Dilbert. Tai yra mano ilgiausiai skaitomas komiksas.

Skaitant angliškus komiksus mane kamavo nerami mintis. Kodėl aš negaliu skaityti lietuviškų komiksų internetu? Aš jų tikrai ieškojau, bet nieko negalėjau rasti.

Jeigu kažko tikrai nori – turi padaryti pats, nes niekas kitas to už tave nepadarys.

Mintis pačiam kurti komiksus metus ar du brendo mano galvoje ir tik nedidelė smulkmena mane stabdė – aš nemoku piešti. Aš niekada nemokėjau piešti. Aš turbūt vienintelis žmogus, kuris iš dailės mokykloje yra gavęs du ne už blogą elgesį, bet už piešinį. Du kartus.

Vieną dieną man stuktelėjo - o jeigu veikėjai būtų paprastos figūros: apskritimas, keturkampis, trikampis, man nereikėtų mokėti piešti, tokias figūras gali nupiešti bet kas. Tuo metu aš turėjau Windows XP ir MS Paint programą. Ko dar reikia norint nupiešti komiksus?

Praėjus maždaug penkiems metams MS Paint pakeičiau į Inkscape, tą padariau pačiu laiku, nes naujesnėse Windows versijose buvo „patobulinta“ MS Paint versija, kaip naudotis ta „geresne“ programa aš nesuprantu iki šiol. Pakeitus piešimo programą, šiek tiek pasikeitė ir visų personažų išvaizda, tačiau aš nenorėjau per daug nutolti nuo originalo.

Pavadinimas Keturkampis Apskritimas nėra tiesiog dvi geometrinės figūros. Tuo metu perskaičiau knygą Kiaulė, kuri norėjo būti suvalgyta, joje buvo istorija, kaip filosofas paprašė dievo sukurti apskritą keturkampį ir keturkampį apskritimą. Dievas to negalėjo padaryti. Keturkampis Apskritimas – reiškia neįmanomą dalyką.

Kai kalbu apie komiksus, aš stengiuosi niekada nesakyti, kad aš „piešiu komiksus“, vietoj to sakau, jog aš „kuriu komiksus“. Koks skirtumas? Personažą, pozą, situaciją aš nupiešiu vieną kartą, kai jos reikia ir tuomet ją panaudoju kituose komiksuose, kuriuos kuriu ateityje. Paprastai, kai kalbama apie komiksų kūrimą, žmonės dažniausiai galvoja apie piešimą, tačiau pamiršta scenarijaus rašymą. Galima kurti komiksus nemokant piešti. Dabar yra įvairių programų, kurios suteikia bibliotekas pilnas standartinių personažų bei fonų arba galima pasiimti memus. Jeigu nemokėsi parašyti scenarijaus, tai niekada nesukursi komikso, tik paveikslų rinkinį. Jei, išmetus vieną paveikslą iš jų rinkinio, komiksas lieka toks pat (ne)aiškus, vadinasi to paveikslo apskritai nereikėjo.

Per dešimt metų Lietuvoje pasikeitė daug dalykų. Atsirado ir numirė ne vienas internetinis komiksas. Buvo išleista ne viena popierinė komiksų knygutė. Jeigu esate žmogus, kuriam įdomu komiksai, neturėtumėte liūdėti. Visas judėjimas lyg ir turėtų žadėti pozityvią ateitį. Ir vis dėl to man liūdna. Per dešimt metų neatsirado nei vienas žmogus, kuris bandytų konkuruoti su manimi. Aš irgi norėčiau būti komiksu skaitytoju, o ne kūrėju. Šiuo metu nepanašu, jog artimiausiu metu turėsime kitą lietuvišką dažnai, reguliariai atnaujinamą komiksą ir gali būti, jog tokio kito nebus per visą Lietuvos istoriją. Ir man dėl to liūdna.

Iš kur aš turėjau motyvacijos nesustoti? Atsakymas – aš jos neturėjau. Kai turi konkretų tikslą motyvacijos nereikia. Jeigu mano tikslas būtų sukurti juokingą komiksą, tai komiksų kūrimą aš būčiau metęs po mėnesio. Sukurti įsivaizduojamos kokybės komiksą yra labai sunku ir per daug spaudimo ant savęs. Sukuri komiksą, jis neatitinka įsivaizduojamos kokybės, neskelbi. Sukuri kitą – vėl tas pats. Įdedi daug darbo, o skaitytojai mano, jog nieko neveiki, nes nemato tavo bandymų. Kurti komiksus kiekvieną dieną gerokai lengviau: vienintelis reikalavimas – kurti. Jeigu iki 23:00, aš dar neturiu sukūręs gero komiso, vadinasi, aš turiu sukurti bet ką… blogą komiksą… Ir kitą dieną galiu bandyti iš naujo.

Ieškodamas idėjų komiksas aš visuomet klausiu: kas yra blogai? Ne todėl, kad aš esu neigiamas žmogus. Geri dalykai yra nuobodu. Laimingi žmonės yra nuobodu. Taip, galima sukurti vieną ar du komiksus apie laimingus žmones, bet ar sukurtumėte trisdešimt iš eilės?

Kai kažkas yra blogai, kad ir kaip blogai tai atrodytų, visuomet gali būti dar blogiau. Jeigu obuolys turi kirminų, tai kirminas taip pat gali turėti kirminų. Kai situacija atrodo tokia bloga, kad jau blogiau nesitiki – tai yra juokinga.

Kai jau visiškai nėra idėjų, visuomet galima paskaityti delfi. Ne, aš nenoriu pasakyti, jog žurnalistai rašo humorą, absurdą, kurį galima panaudoti kaip komikso scenarojų. Nors kartas nuo karto pasitaiko rasti auksinį komentarą ir nieko daugiau galvoti nereikia. Delfi skaitau, tam kad sužinočiau ką veikia politikai. Visuomet bus bent vienas politikas, kuris ką nors prisidirbo. Jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Bet jis bus visuomet. Tiesa, aš pats nemėgstu kurti politinių komiksų, nes jie yra laikini. Tai kas juokinga šiandien bus nesuprantama po metų, ar gal net dviejų mėnesių. Man norėtųsi, jog mano komiksai būtų tokie pat juokingi sukūrimo dieną, po penkių ar dešimties metų, todėl aš stengiuosi rinktis tokias amžinas temas kaip: meilė, darbas, draugai, pinigai…

Kurdamas komiksus aš pastebėjau vieną pašalinį efektą, kurio turbūt niekas nesitikėtų. Komiksai man lyg dienoraštis. Kadangi daug komiksų situacijų traukiau iš savo ir aplinkinių žmonių gyvenimo, žiūrint senus komiksus sukyla prisiminimai, kas įkvėpė vieną ar kitą situaciją. Tai keista ir kažkiek malonu, nes aš pats kaip autorius skaitau komiksus visai kitaip, nei visas likęs pasaulis.

Kas bus toliau? Aš nežinau. Artimiausią mėnesį nekursiu jokių komiksų, o vėliau žiūrėsim… Aš turiu daugybę idėjų, kurias norėčiau išreikšti kažkokiu formatu, galbūt tai bus komiksai.

Jeigu jūs norėtumėte panaudoti mano personažus savo komiksams ar tęsti mano pradėtą darbą visi veikėjai yra prieinami: vektoriniai, originalūs.

Ačiū, kad buvote kartu ir skaitėte komiksus dešimt metų.

Kratinys | Startuolių pietūs ->

Brukštelk žinutę

Komentarai(6)