Aš neturiu verslumo gyslelės

Jeigu paskaitytumėte kokio nors turtingo ir gerai žinomo verslininko biografiją, tai rastumėte ką nors panašaus į: pradėjau prekiauti degtukais būdamas penkių metų. Aš tokiais pasiekimais tikrai pasigirti negaliu. Bet mano klasiokas gali.

Aš neatsimenu tiksliai kada, bet maždaug aštuntoje klasėje su klasioku dviračiais važiuodavome į Urmo bazę, ten jis pirkdavo saulėgrąžas, o vėliau jas pardavinėdavo savo kieme. Tikrai neatsimenu koks būdavo pelnas, tačiau jam apsimokėdavo važinėti, o vaikai norėdavo pirkti. Stebėjau šį verslą iš arti, tačiau man niekada nekilo noras jo mėgdžioti. Neįsivaizduoju, kaip tam klasiokui sekasi dabar, bet bent jau kol kas garsiu ir žinomu verslininku netapo.

Universitetas labai puiki vieta pademonstruoti savo verslumą ypač jeigu esi moksliukas. Net ir tuomet, kai gavau penkis (dešimtbalė sistema) buvau vienas iš maždaug dešimties viso kurso studentų, kurie išlaikė egzaminą iš pirmo karto. Negalvokit, kad giriuosi, aš buvau tame sąraše paskutinis.

Aš visuomet buvau geriausias tarp vidutiniokų. O kai toks esi labai daug žmonių nori nujoti ant tavo nugaros. Aš tą žinau, nes kiekvieną pasitaikiusią progą stengiausi nujoti ant protingesnių už save. Aštuoni yra neblogas pažymys, kurį galima gauti savo jėgomis, bet jeigu jodamas ant kito gali gauti dešimt...

Pasiuntus žmones, kurie nori labdaros, į labdaros organizacijas lieka dar gausybė žmonių, kuriems pinigai plėšo kišenes ir moksliukai gali gana neblogai užsidirbti. Aš irgi galėjau užsidirbti, tik kad aš neturėjau verslumo gyslelės. Mano sąlygos buvo tokios: darbo aš už tave nepadarysiu, jeigu nori būsiu šalia kaip mentorius ir aiškinsiu ko tu nesupranti, bet užduotį turėsi atlikti pats. Kitaip sakant aš tau neduosiu žuvies, aš tau duosiu meškerę ir padėsiu užmauti tinkamą masalą. Ir antra sąlyga: už savo paslaugas aš neimu pinigų. Šokas ar ne?

Merginos sužinojusios mano sąlygas kažkaip pasimesdavo ir sakydavo: tai kad aš nieko daugiau neturiu. Aš nusišypsodavau ir atsakydavau: žinoma, kad turi. Tuomet jų veidai apsiniaukdavo kaip per pačią baisiausią audrą ir jos pabėgdavo. Niekada taip ir nesupratau, kas joms darosi. Bičai taip niekada nereaguodavo.

Kaip atlygį už savo paslaugas gavau kelionę į Roko ir Bliuzo naktis, aš pats niekada ten nebūčiau važiavęs. Ten buvo labai daug girtuokliavimo, bet šiaip viskas buvo jėga. Taip pat esu gavęs termosą ir puoduką, labai praktiška, dažnai naudodavau. Netokie kūrybingi žmonės atsiskaitydavo brangiais šokoladais.

Pinigai man niekada nebuvo tikslas.

Baigęs univerą aš daugybę kartų gavau pasiūlymų daryti chaltūrą, bet visuomet atsisakydavau. Aš suprantu, jog reikia paaukoti tam tikrą valandų kiekį iš savo gyvenimo, kad galėtum sumokėti mokesčius vien už tai, kad kvėpuoji. Mes gyvename vergiškoje sistemoje. Aš tą suprantu, nieko dėl to negaliu padaryti. Visai kas kita yra mano laisvas laikas.

Aš esu vienišas ir neturiu vaikų, kaip manote kiek pinigų reikia tokiam žmogui pragyventi? Man niekada nereikėjo daiktų vien dėl to, kad juos turėčiau.

Tarkim, kas nors man pasiūlo šimtą litų už kokį nors nesudėtingą darbelį, kurį padaryti man užtruktų vieną valandą. Daugelis iš jūsų turbūt griebtų daug negalvodami, tačiau aš atsisakysiu ir greičiausiai tą laiką praleisiu žaisdamas ar žiūrėdamas filmą. Daugelis turbūt pasibaisės, kad aš atsisakiau tokios puikios progos ir vietoj to iššvaisčiau savo gyvenimą. Tačiau ar tikrai? Tas malonumas, kurį patyriau žaisdamas žaidimą man asmeniškai vertas penkių šimtų litų, tai kodėl aš jį turėčiau keisti į kažkokius šimtą litų?

Aš suprantu žmones, kurie vos suduria galą su galu ir todėl kiekvieną valandėlę išnaudoja uždirbti daugiau pinigų. Tačiau man asmeniškai nei pinigai, nei daiktai nėra tikslas, tai kodėl turėčiau savo asmeninį laiką skirti daryti kažkokiam mechaniniam darbui, kurį sugebėtų atlikti net beždžionė? Žmogus, kuris siūlo darbą, greičiausiai galvoja, kad siūlo labai dosnų atlygį, bet savo laisvą laiką aš vertinu penkiaženkliais skaičiais.

Ar tai reiškia, kad aš niekada nieko nedarau? Kurį laiką dirbau laisvai samdomu žurnalistu, redaktorius greičiausiai manė, jog duoda man labai dosnų atlygį. Pakalbėjus su kitais laisvai samdomais žurnalistais paaiškėjo, jog mano atlygis buvo maždaug 30% didesnis. Ir vis dėl to man jis atrodė juokingai mažas. Tai kodėl aš tą dariau? Todėl kad man patinka rašyti. Aišku, aš negalėjau rašyti visko, kas užeina ant liežuvio galo, redaktorius apribojo mane dalykine sritimi, tačiau toje srityje aš galėjau pasirinkti kokią tik norių temą – laisvė.

Mane galima sudominti, jeigu tai siejasi su mano pomėgiais arba tai yra iššūkis. Jeigu tą darydamas aš galėsiu patobulėti ar sužinoti ką nors naujo srityje, kuri man įdomi. Ir žinote ką? Jeigu sudominsite mane, atlygis nesvarbu, galbūt aš net gi sutiksiu, tai daryti už dyka, nes aš neturiu verslumo gyslelės.

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)