Diktatūra

Diktatūra yra patriotinio metalo grupė, apie kurią mes šiandien nekalbėsime.

Diktatūra – tai valdymo forma, kai absoliuti valdžia priklauso vienam asmeniui arba mažai asmenų grupei. Labai retai kada valstybės lyderis vadina save diktatoriumi, dažniausiai jis pasirenka tokius terminus kaip tautos vadas, liaudies lyderis ar tiesiog prezidentas.

Diktatūros formos

Nors kai mes kalbame apie diktatūrą, daugelis galvojame apie stiprų lyderį, tačiau yra skiriamos keturios diktatūros formos.

1) Karinė diktatūra – kai armija jėga paima valdžią, dažniausiai tautos vadu tampa armijos generolas. Daugiausiai tokios diktatūros krečia Afrikos šalis. Pavyzdžiui Egiptas nuo 2013 metų. Kitas pavyzdys – Tailandas nuo 2014 metų.

2) Vienos partijos diktatūra – kaip ir sako pavadinimas, kai visa valdžia sutelkiama vienos partijos lyderių grupėje. Tokios „grupės“ privalumas, kad teoriškai bet kas gali tapti sekančiu diktatoriumi, aišku, reikia būti pakankamai gudriu, kad dabartinis diktatorius neišsiųstų tavęs į katorgą. Dar vienas „privalumas“, kad tokios diktatūros dažnai yra labai stabilios. Pavyzdžiui Šiaurės Korėja nuo 1945 metų (73 metai straipsnio rašymo metu), Kinija nuo 1949 metų (69 metai straipsnio rašymo metu), Sovietų sąjunga 1922 – 1990 (78 metai!).

3) Asmenybės kultas – kai visa valdžia yra sutelkta vieno žmogaus rankose. Tas žmogus gali būti armijos ar partijos lyderis, bet nei armija, nei partija negali nieko padaryti, nes atsakingose pozicijose dažniausiai sėdi patikimi žmonės arba giminės. Skirtumas tarp asmenybės kulto ir kitų diktatūros formų yra tai, kad asmeniui mirus nėra, aišku, kas turi pakeisti diktatorių ir todėl šalis dažniausiai pasineria į vidinį karą tarp potencialų kandidatų, ko išvengia vienos partijos diktatūra.

4) Monarchija – kai valdžia yra paveldima iš kartos į kartą. Aišku, reikia nemaišyti to su Anglija ar daugelių kitų šiuolaikinių Europos šalių, kuriose monarchas užima tik ceremoninę poziciją atiduodant pagarbą istorijai, tačiau neturi jokios realios valdžios. Monarchija gali būti ribota, konstitucinė arba absoliuti. Šiuo atveju mes kalbame tik apie absoliučią monarchiją. Geriausias pavyzdys tokios diktatūros būtų Saudo Arabija.

Pirmasis diktatorius

Pats terminijas diktatūra yra sąlyginai naujas ir daugelis šaltinių nurodo Napoleoną Bonapartą (1804 - 1814, 1815) kaip pirmąjį diktatorių. Tačiau pažiūrėjus į istoriją atidžiau, pirmuoju diktatoriumi turbūt reiktų laikyti Oliverį Kromvelį (Pastaba: aš nesu istorikas). Jis 1653 metais nuvertė Anglijos parlamentą ir pasiskelbė vieninteliu Anglijos valdytoju. Krovelio mirtis 1658 metais nutraukė jo diktatūrą.

Aišku, mes kiek aukščiau įvardijome monarchijas kaip diktatūras, o monarchijos buvo valstybių valdymo formos per amžius. Tai koks skirtumas tarp karaliaus ir diktatoriaus?

Diktatorius ar karalius?

Yra keturi pagrindiai skirtumai tarp šiuolaikinių diktatorių ir praeities karalių (šiuolaikinius karalius čia ignoruosime):

1) Teisė karaliauti t. y. valdyti tautą yra suteikiama Dievo. Bent jau tokia mitologija buvo siejama su daugeliu istorinių karalysčių. Paprasti mirtingieji paprastai bijodavo prieš dievą pakelti ranką, iki to laiko kol jiems tai nusibodo (1789 metai, Pracūzija). Bet nenukrypkime nuo temos.

Karaliumi gimstama - diktoriumi tampa. Kadangi gimstama tam tikroje šeimoje, tai dažniausiai šeima suinteresuota duoti geriausią galima išsilavinimą. Ir tai nėra tik matematika ar kalba, bet taip pat ir politikos menas bei kiti svarbūs dalykai busimam valdovui. Aišku, išsilavinimas nereiškia, jog būsimas karalius nėra narcizas, megalomanas ar neserga kitomis psichologinėmis ligomis. Kita vertus net ir demokratinės valstybės prezidentas gali pasižymėti nepageidautinais psichologiniais bruožais (JAV, straipsnio rašymo metu).

Kai kalbame apie diktatorius, tai dažniausiai jie patys neruošia sau pamainos (gal išskyrus Šiaurės Korėją). Diktatoriais dažniausiai tampama dėl patirties, kuri įgyjama augant (Hitleris) priklausomai nuo šeimos, aplinkos.

2) Diktatoriai dažniausiai yra nacionalistai, tuo tarpu monarchijos dažniausiai nediskriminuoja žmonių pagal kalbą, kilmę (Jungtinė Karalystė, LDK).

3) Karalius nuo diktatorių skiria komunikacijos greitis. Su radijo bei telegrafo išradimu komunikacija tarp įvairių valstybės kampelių įžengė į naują lygą. Anksčiau reikėjo siųsti raitelius ir tai užtrukdavo kelias dienas (geriausiu atveju), dabar visas naujienas gali sužinoti beveik akimirksniu. Tai įvedė naują „sporto šaką“ - informacijos kontrolę bei propagandą. Aišku, aš nenoriu pasakyti, jog propagandos nebuvo anksčiau, tačiau tai - naujas lygis. Viską dar labiau pagerino interneto išradimas. Daugelis ne demokratinių valstybių stengiasi visais įmanomais būdais filtruoti internetą (Kinija, Turkija). Ankstesni valdovai neturėjo tokios problemos. Anksčiau, jeigu tu gyvenai kokiame nors kaimelyje nutolusiame per šimtus kilometrų nuo sostinės, galėjai net nesužinoti, jog karalius pasikeitė. Ir apskritai: tau rūpėjo karalius ar vietinis ponas? Kas mus veda prie sekančio punkto.

4) Kiekvienas karalius dažniausiai turi patarėjų ratą. Tuos patarėjus sudaro kilmingi žmonės, kurie nebūtinai turi pritarti karaliui, tačiau karalius privalo su jais skaitys, nes jie dažniausiai yra įtakingi tam tikro regiono ar suinteresuotos grupės lyderiai. Taip pat reikia nepamiršti, kad istorijoje dažnai karalius buvo tik figūra soste, o pilkasis kardinolas slapta tampė visas virvutes. Aišku, visą tai ką aš sakau negalioja absoliučioms monarchijoms. Jeigu panagrinėsime Europos šalių istoriją, pamatysime, jog absoliučių monarchijų nebuvo tiek daug. Net, jei karaliai neturėjo atsiskaityti prieš tautą (ne demokratinis valdymo būdas), tačiau jie turėjo paisyti kitų kilmingųjų interesus.

Kaip diktatoriai ateina į valdžią?

Atsakymas nėra paprastas ir vienareikšmis. Mes anksčiau išskyrėme keturis diktatūrų tipus. Jeigu tai monarchija, tai į valdžia patenkama mirus ankstesniam valdovui. Jeigu tai karinė diktatūra, tai į valdžia ateinama pasitelkiant armiją. Įdomiausias variantas turbūt, kai demokratinė valstybė virsta diktatūra.

1) Sunki ekonominė, politinė padėtis šalyje (po WWI) skatina žmones tapti nacionalistais.

2) Rinkimuose laimi nacionalistinė partija su lyderiu (Triumpas), kuris skaldo visuomenę ir gąsdina šalies intelektualus.

3) Mažinamos kitų valdžios institucijų galios telkiant valdžią vieno žmogaus rankose (Vengrija, Lenkija), atsakingos pareigos išdalinamos patikimiems žmonėms, po truputi pradedama riboti/kontroliuoti medija.

4) Antri rinkimai, kuriuos nacionalistinė partija laimi ženklia persvara klastodama rinkimų eigą.

5) Keičiama konstitucija, valdžia suteikiama vienose rankose.

6) Spauda ir televizija sutelkiama valdžios rankose. Įvedama interneto kontrolė

7) Uždraudžiama opozicija. Jos lyderiai suimami kaltinant juos korupcija. Įkalčiai (dažniausiai) sufabrikuoti.

Tai nereikalingas žingsnis, tačiau praeityje labai dažnai diktatorius nacionalizuodavo absoliučiai visą verslą. Šiuolaikiniai diktatoriai mėgsta išlaikyti demokratijos fasadą. Baltarusijoje vis dar vyksta prezidento rinkimai, nors senasis prezidentas į savo kėdę jau įaugo šaknimis.

Kai kalbame apie vienos partijos diktatūrą, labai dažnai diktatorių išsirenka patys žmonės, negana to, net ir matant, kad jis tampa absoliučiu diktatoriumi, dažnai jis sulaukia didelio palaikymo tarp savo tautos žmonių.

Diktatūros bruožai

1) Galios sutelkimas vienose rankose. Kaip žinia demokratinės valstybės pagrindą sudaro valdžios pasidalinimas. Seimas leidžia įstatymus, prezidentė juos tvirtina ir vykdo užsienio politika, teismai ir policija prižiūri, kad tų įstatymų žmonės laikytųsi. Diktatūrose įstatymus dažniausiai leidžia pats diktatorius ir juos tvirtina. Atsakinguose postuose tiek teismuose, tiek policijoje sėdi kišeniai diktatoriaus žmonės.

Hitleris niekada nebuvo Vokietijos prezidentu, kol jis laikė valdžią savo rankose tas postas buvo tiesiog laisvas.

2) Galios demonstravimas. Esate matę Rusijos karinius paradus? O Baltarusijos? O Šiaurės Korėjos? Įspūdingas vaizdelis ar ne? Vyrai aprengti gražiomis uniformomis, išmuštruoti, žingsniuoja kaip vienas. Tai yra galios demonstracija, tačiau tai yra labiau šalies galios demonstracija, o ne diktatoriaus. Jeigu reiktų rašyti pradžiamokslį diktatoriams, Putinas būtų mano įkvėpimo šaltinis. Jis daro viską teisingai. Jis yra nuostabus. Matėte pusnuogį Putiną jodinėjantį arkliu? Kokia krūtinė, kokie raumenys! Matėte Putiną glostantį tigriuką?

Aišku, nevisi diktatoriai yra tokie protingi. Turkmėnijos prezidentas kilnoja auksinį karnizą, kol kiti kabineto nariai ploja. Tai irgi yra galios demonstracija tik…

3) Propaganda. Po šituo žodžiu galima tiek daug paslėpti, kad net nežinau nuo ko pradėti. Pirmiausiai tai yra istorijos klastojimas. Kitaip sakant, reikia pradėti nuo vaikų. Šiaurės Korėjos žmonės yra mokomi, kad jų lyderis Kim Ir Senas nugalėjo amerikiečius ir taip pabaigė Šiaurės Korėjos karą.

Visos medijos kontrolė, neįmanoma skleisti propagandos, jeigu laisvi žurnaliūgos gali rašyti tai ką nori. Vienas įdomiausiu dalykų, ką galite patirti, tai tą pačią dieną pažiūrėti CNN arba BBC ir kokio nors Rusijos kanalo žinias. Jūs nepatikėsite, kad gyvenate toje pačioje planetoje, nors 50% įvykių apie kuriuos kalbama žiniose lyg ir sutampa.

4) Susidorojimas su priešais. Naujamam Kinijos prezidentui atėjus į postą, jis suėmė daug politikų apkaltinęs juos korupcija pasodino į kalėjimą. Visa tauta džiaugėsi, kad pagaliau atsirado politikas, kuris kovoja su korupcija. Ar tie politikai buvo korumpuoti? Kas žino, gali būt. Ar jie politikai kėlė kažkokią grėsmę dabartiniam prezidentui? O taip, galite tuo neabejoti.

Tačiau, jeigu nesate politikas jums nereiktų atsidurti lengviau. Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, pirmieji kurie gavo nemokamą kelionę vaizdingu maršrutu į Sibirą buvo Lietuvos intelektualai: rašytojai, poetai, profesoriai… Protingi žmonės kelia pavojų diktatūroms.

5) Išorinis priešas. Niekas taip nesuvienija tautos kaip išorinis priešas. Daugelis diktatorių privalo sukurti priešus iš nieko. Pagrindinis Pakistano priešas yra Indija. Rusijos priešas yra gėjai. Šiaurės Korėjos priešas yra kapitalizmas ir Amerika. Triumpo priešais yra medija, kuri skleidžia melagingas žinias, musulmonai.

6) Funkcijų dubliavimas. Sąžiningai aš nelabai suprantu, kodėl bet daugelis diktatorių stengiasi sukurti institucijas, kurios dubliuotų viena kitos darbą bei tikrintų viena kitą.

7) Diktatorių palaikantys klubai. Galbūt čia nėra nieko originalaus, nes Lietuvoje daugelis normalių partijų turi savo jaunimo skyrius, kurie augina pamainą dabartinei politikų kartai. Diktatorių palaikantys klubai neaugina niekam pamainos, jie tiesiog išreiškia palaikymą savo lyderiui visur kur reikia. Taip pat sukuriami speciali armijos padaliniai, kurie tiesiogiai atsakingi tik diktatoriui iš ypatingai lojalių piliečių.

8) Korupcija. Būti diktatoriumi lengviau, kai gali nepatenkintų žmonių burnas užkišti doleriais. Kas atsitinka su žmonėmis, kurių burnos neužsikemša skaityti ketvirtame punkte. Beje, apie korupciją esu parašęs atskirą tekstą, todėl čia nesiplėsiu.

9) Verslo monopolizacija. Viskas aišku padaroma sakant, kad taip geriau bus žmonėms, nes užmokestis bus sąžiningesnis, darbo valandos bus sąžiningesnės, bet net Lietuvoje valstybinis verslas arba grybą pjauna arba pinigus plauna į vadovų kišenes, o ką jau kalbėti apie diktatūras, kur visos įmonės priklauso giminaičiams.

10) Kelionių uždraudimas. Po to, kai padarei visus ankstesnius punktus, šis tampa tarsi neišvengiamas. Kodėl? Pirmiausiai žmonės mėgsta bėgti iš prastos šalies, kelionės yra puikus būdas pabėgti. Žmonėms, kurie yra keliavę po užsienį, sunkiau praplauti smegenis. Jie yra matę tikrą pasaulį ir žino kur tautos vadas meluoja, o kur ne.

Paskutinis punktas, apie kurį jūs greičiausiai nepagalvojote, tai kelionės yra apsunkinamos ne tik į užsienį, bet ir šalies viduje. Tai suprantama, jeigu disidentai ir šiaip liaudies priešai sėdi po vieną kaime, jie yra tik nepatenkinti tipeliai, tačiau jeigu jie susirinktų į vieną vietą, tai galimai ir diktatorių nuverstų.

Diktatūros privalumai

Šis straipsnis išvardina bent keletą diktatūros privalumų, tačiau aš norėčiau pakalbėti tik apie du.

1) Stabilumas. Paimkime kaip pavyzdį Egiptą. 1953 metais Egiptas pasiskelbė nepriklausoma respublika išsivaduodamas iš anglų priespaudos. Tačiau pasakojimą norėčiau pradėti 1975 metais, kai Hosni Mubarak buvo paskirtas viceprezidentu. 1981 metais nužudžius tuometį Egipto prezidentą Anwar el-Sadat ir Mubarak tampo prezidentu. Jis valdė iki 2011 metų, kai masiniai protestai paskatino jį pasitraukti iš posto.

Mubarak buvo JAV partneris, todėl Egiptas sulaukė gausios finansinės paramos iš JAV. Jis pakėlė šalies ekonominį lygį, pragyvenimo trukmę bei raštingumą, tačiau tuo pat metu nepamiršo pripildyti savo ir savo giminių kišenių. Dalis Egipto gyventojų gyveno tik už 2$ per dieną (žemiau skurdo ribos).

Trisdešimties metų valdymas garantavo šalies stabilumą, kas pritraukė daug užsienio turistų. Tai ypatingai pasijautė sekančiais metais po protestų, kai turistai bijojo keliauti į Egiptą.

Pabandęs demokratiją, 2014 metais Egiptas grįžo prie diktatūros. Tačiau niekas nebus taip kaip anksčiau. Egipte pilna pradėtų statyti pastatų, kurių statybą anksčiau finansavo valstybė, tačiau dabar greičiausiai statybos niekada neužsibaigs. Panašiai atsitiko Lietuvai išsivadavus iš Sovietų Sąjungos.

Nors nuo perversmo praėjo daug laiko, tačiau šalyje visur pilna sukarintos policijos ginkluotos automatais. Visi bijo banditų ar teroristų iš puolių. Ir nors išpuoliai sąlyginai reti, tačiau visa šalis gyvena baimės šešėlyje. Net ir blogas diktatorius geriau nei pilietinis karas.

2) Nusikalstamumo sumažėjimas. Čia reikia suprasti du dalykus: mes kalbame apie statistiką. Tai ką daro valdžia nėra nusikaltimas, todėl savaime suprantama nėra įtraukiama į jokią statistiką. Tuo pačiu valdžia nemėgsta konkurencijos, todėl visi didesni nusikaltėliai yra sugaunami ir išvežami į katorgą.

Sėkmingiausias diktatorius

Kai kalbame apie diktatūrą, jus greičiausiai pagalvojate apie Kubą, Baltarusiją ar Rusiją, tačiau diktatūros nebūtinai turi vesti šalis į praėjusį amžių. Yra net gi tam specialus terminas – Geranoriškas diktatorius. Aš galvojau, kad man reikės kapstytis po Singapūro istoriją, bet internetas man pasiūlė kitą variantą. Leiskit jums pristatyti karalių Idrį.

Karalius Idris gimė 1889 metų kovo 12 dieną musulmonų religinio lyderio šeimoje. Susidarius tokioms aplinkybėms jam teko anksti įsivelti į politiką. 1922 metais Benito Musolinui atėjus į valdžią, italai ėmė plėsti savo teritorijas Afrikoje okupuodami Idrio gimtinę, ko pasekoje Idris pasitraukė į Egiptą ir Antro Pasaulinio karo metu palaikė anglus.

Po karo anglai, prancūzai ir italai galvojo kaip tarpusavyje pasidalinti teritorijas, jų planui patekus į viešumą, buvo sulaukta daug pasipiktinimo tiek iš Afrikos teritorijų gyventojų, tiek iš Jungtinių Valstijų. Galiausiai trys teritorijos: Tripolitania (valdyta italų), Fezzan (valdyta prancūzų) ir Cyrenaica (valdyta anglų) buvo apjungtos į vieną ir 1951 metais gruodžio 24 dieną paskelbtos kaip Junginė Libijos Karalystė. Idris buvo paskirtas naujai sukurtos valstybės karaliumi. Pats Idris nenorėjo tokios rolės ir atsakomybės, tačiau galiausiai jos ėmėsi.

Tapęs karaliumi Idris rado savo šalį sugriautą po karo, didžiuliu nedarbu, bei be jokios industrijos. Pirmas žingsnis ką jis padarė ir aš, manau, kad elgtųsi kiekvienas protingas vadovas, leido JAV ir UK įkurti armijos bazes mainais už finansinę paramą. Tai buvo pirmasis žingsnis išjudinti šalį. JAV bazių įkūrimas pritraukė ne tik šalies finansinę paramą, bet ir kitų įmonių investicijas į Libiją.

1959 metais Libija sulaukė neįtikėtinos sėkmės – joje buvo rasta naftos. Vietoj to, kad nacionalizuotų visas naftos kompanijas, karalius kaip tik priešingai: skatino konkurenciją tarp užsienio naftos kompanijų ir tai leido šauti Libijai kaip labiausiai besivystančių ir turtingiausiu Afrikos šalių. 1951 metais metinės pajamos vienam gyventojui buvo 25-35 dolerių, o 1969 m. - 2000 dolerių.

Karalius Idris nėra visiškai klasikinis diktatorius, jeigu lyginsite jį su, tarkim, Šiaurės Korėjos lyderiais. Jis buvo giliai tikintis musulmonas, todėl neleido savo atvaizdo naudoti ant monetų ar publikuoti kaip plakatų viešose vietose. Vienintelis jo garbei pavadintas objektas buvo Tripolio Idrio oro uostas.

Kalbant apie tai, kad jis nėra klasikinis diktatorius, Idris ne kartą viešai pasmerkė įvairių lygių valdininkus už korupcija. Korupcija Libijos karalystėje buvo didžiulė.

Kadangi, jis valdė sąlyginai senai, tai sunku surasti daug informacijos apie jį internete. Bet reiktų suprasti, kad karalius Idris vis dėl to buvo diktatorius. Taip, jam toli iki Stalino, bet visiems diktatoriams toli iki Stalino, pagal nužudytų žmonių skaičių. Tačiau noriu pabrėžti, jog net ir diktatorius darantis gerą daugeliui, įsako nužudyti vieną kitą neparankų priešininką. Idris nesismulkino ir nukirsdino, net ir karališkos šeimos narius.

Prastėjant Karaliaus Idrio sveikatai, 1969 metų rugsėjo pirmą, jis išvyko gydytis į Turkiją. Jam nebūnant šalyje įvyko perversmas. Libija iš karalystės tapo respublika, o į valdžią atėjo Muammar Gaddafi.

Kaip ankstesnio diktatoriaus pamaina Gaddafi nebuvo blogas valdovas. 1977 metais metinės pajamos vienam gyventojui buvo 11.000 dolerių. Šalies raštingumas paliko nuo 10 iki 90 procentų. Vidutinė gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 57 iki 77 metų. 1970 metais buvo įteisinta moterų lygybė. 1972 metais buvo uždrausta vesti jaunesnes nei 16 metų merginas.

2010 metais Gaddafi išsikėlė ambicingą ciklą suvienyti visą Afriką.

Skaitant šiuos nuostabius skaičius reikia taip pat suprasti, jog net 20% šalies piliečių dirbo kokioje nors piliečių/kaimynų sekimo ir stebėjimo agentūroje. Mirties bausmės nepaklusniems buvo transliuojamos per nacionalinę televiziją. Įsivaizduokite įsijungiate žiūrėti mišių, o ten kažkam galvas kapoja…

Praūžusi Arabų pavasario banga per Tunisą bei Egiptą užsuko ir į Libiją. Muammar Gaddafi buvo nužudytas, o Libija vis dar pasinėrusi į civilinį karą.

Šis karas buvo užprogramuotas valstybės sukūrime. Kadangi, buvo apjungtos trijų skirtingų klanų teritorijos, tai vienintelis būdas jas išlaikyti po viena vėliava yra diktatūra. Jeigu vietoj vienos šalies būtume turėję tris nuo pat pradžių, galbūt dabar turėtume tris stiprias demokratines valstybes?

Jeigu Geranoriški diktatoriai jums pasirodė įdomu norėčiau pasiūlyti taip pat atkreipti dėmesį į sekančias istorines figūras: Lee Kuan Yew (Singapūras), Francisco Franco (Ispanija), Chiang Kai-shek (Taivanas), Juan Vicente Gomez (Venesuela), Park Chung-hee (Pietų Korėja).

Moterys

Jeigu aš paprašyčiau pasakyti, bet vieną moterį prezidentę, manau, daugeliui būtų labai paprasta. Tarja Halonen buvo Suomijos prezidentė 2000-2012 metais. Tačiau diktatūra yra vyrų sportas. Artimiausias dalykas, ką moterys turi diktatoriui Indira Gandhi. Ji užėmė įvairius valdžios postus nuo 1960 iki 1980 metų Indijoje. Apie Indira kalbame čia todėl, kad 1975 metais jinai paskelbė šalyje ypatingąją padėti, taip suvaržydama piliečių teises. Jeigu pereitume per sąrašą, ką diktoriai dažniausiai daro, galėtume uždėti daug varnelių analizuodami šį Indiros valdymo laikotarpį. 1977 metais Indira atšaukė ypatingąją padėti. Toliau sekusius demokratinius rinksimus jinai pralaimėjo ir pasitraukė iš valdžios. Koks diktatorius draugiškai atiduoda savo valdžią?

Mes taip pat galėtume pakalbėti apie žymių diktatorių žmonas (Elena Ceaușescu, Imelda Marcos ir kitas), kurios dažniausiai niekada neatsidurdavo dėmesio centre, tačiau neaišku kokią įtaką turėjo savo vyrams.

Demokratija mirs

Freedom House kaip ir kiekvienais metais iš analizavo 195 valstybes iš kurių 49 yra diktatūros, 58-niuose žmonės turi dalines teises. Kitaip sakant, tikroji demokratija yra ne tokia jau ir populiari valdymo forma, kaip galėtumėte pagalvoti sėdėdami Lietuvoje.

Galbūt demokratija yra nereikalinga valdymo forma? Demokratija tikrai reikalinga valdymo forma, bet pakalbėkime apie punktą apie, kurį jūs nepagalvojote. Demokratija yra reikalinga diktatūroms. Kaip žinia diktoriai mėgsta nukreipti savo šalies pinigus į savo asmenines kišenes. Deja, jeigu tu pats nuvarai savo šalį į bankrotą, tai ir tavo sukaupti pinigai savo šalies valiuta yra nieko verti. Todėl diktatoriams (ir jų aplinkai) labai svarbu savo sukauptus turtus laikyti užsienyje. Kodėl jie negali laikyti savo sukauptų turtų kitose diktatūrose? Niekada nežinai, kada kitas diktatorius bus nuverstas ir šalis pasiners į pilietinį karą, tuo tarpu su demokratija pilietinio karo rizika yra gerokai mažesnė.

Ar demokratija mirs? Aš manau, kad mirs. Demokratija nėra amžina valdymo forma. Tiesa pasakius, diktatūra turi ilgesnę istoriją nei demokratija, nors galbūt pačio žodžio „diktatūra“ vartojimas yra sąlyginai naujas. Taip, mes galime atsekti terminą „demokratija“ iki senovės graikų, tačiau tai nebuvo tokia demokratija, kaip mes ją suprantame dabar. Demokratija yra dvidešimto amžiaus valdymo forma. Dvidešimtas amžius jau praėjo, mums reikia valdymo formos, kuri tiktų mūsų skaitmeniniam, informacijos pertekliaus pasauliui. Kokia valdymo forma tiktų? Tai jau atskira diskusija.

Savas diktatorius arčiau kūno?

Kai paskaitėte apie Karalių Idrį, turbūt nebūtų sunku rasti panašumų jo ir Smetonos.

Smetona nuo jaunystės buvo politiškai aktyvus, tai lėmė, kad 1919 baladžio 4 dieną jis tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu. Tiesa, prezidentauti jam teko neilgai tik iki 1920 birželio 19 dienos.

Savo valdymo laikotarpiu papildomų taškų neužsidirbo, galima sakyti, kad kaip tik prarado visą sukauptą populiarumą ir nei jis pats, nei tautininkų partija neturėjo jokių šansų patekti į Seimą, nekalbant jau apie kitus postus.

Aišku, jeigu negali įeiti pro duris, visuomet gali pabandyti pro langą. Tą Smetona padarė 1926 gruodžio 17 dieną per prezidento Kazio Grinio gimtadienį. Nors oficialiai perversmą organizavo nepatenkinti karininkai, tačiau būtų keista, jeigu Smetona būtų niekaip neprisidėjęs prie perversmo planavimo.

Antrasis jo valdymas tęsėsi iki 1940 metų birželio 15 dienos, kuomet vengdamas tapti komunistu įrankiu, pabėgo į užsienį.

Smetona neabejotinai pamynė konstitucija ir buvo diktatorius. Kaip ir priklauso diktatoriui, uždraudė politines partijas, cenzūravo spaudą, persekiojo ir kalino savo politinius priešininkus. Tačiau greičiausiai jį reiktų priskirti „geranoriškų“ diktatorių kategorijai. 1920 metais Lietuvos miestuose skambėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbos. 1940 metais didžioji žmonių dalis kalbėjo lietuviškai. Smetona tą pasiekė uždarinėdamas nelietuviškas mokyklas, bei skleisdamas nacionalistinę propagandą. Ši jo veikla galimai padėjo mums išlikti kaip tautai ir atlaikyti rusų priespaudos metus. Visai gali būti, jog be Smetonos dabar nebūtų Lietuvos arba mes kalbėtume rusiškai.

Smetona neskatino užsienio investicijų į Lietuvą, tačiau sugebėjo pakelti Lietuvos ekonominę padėti remdamasis vietinių ūkininkų pagalba. Ūkio produktai praktiškai sudarė visą Lietuvos eksportą.

Smetona taip pat pagerino susisiekimo sistemą Lietuvoje investuodamas į geležinkelio bėgių tiesimą.

Smetoniška Lietuva buvo pirmoji valstybė Europoje (ir turbūt pasaulyje), kurioje buvo nuteisti fašistai už žydų persekiojimą.

Galiausiai reikia pripažinti, jog Smetona yra labai kontraversiška asmenybė. Ar turėtume jį aukštinti ir pastatyti jam paminklą? Juk jis padarė daug gero Lietuvai. Tuo pačiu nužudydamas tik kelis šimtus žmonių.

Ar pagerbdami Smetoną, mes pripažįstame, jog diktatūrinė valdymo forma yra geresnė?

Vietoj pabaigos

Labai lengva iš demokratijos pereiti į diktatūrą. Dažniausiai net gi patys žmonės išsirenka diktatorių į valdžią. Labai sunku, labai retai kada atsitinka atvirkštinis variantas. Dažniausiai po diktatūros valstybė pasineria į pilietinį karą.

Jeigu šalį valdo „geranoriškas“ diktatorius maždaug 80% žmonių, kurie neturi jokių politinių ambicijų gyvens gerai ar net gi galimai geriau nei prie demokratijos, nes diktatūroje galima tikėtis politikos stabilumo ir tęstinumo, o demokratijoje dažnai politiniai vėjai keičiasi su kiekvienais rinkimais. Jeigu prie „geranoriško“ diktatoriaus taip gerai, kodėl mes vis dar bandome būti demokratija?

„Geranoriški“ diktatoriai yra reti kaip ir juodos gulbės. Daugelis diktatorių pildo savo ir savo aplinkos kišenes tautos sąskaita. Jeigu jūs tuo abejojate, pažvelkite į kaimynus. Mes visi pradėjome vienu kartu, vienu kartu pakilome iš po Sovietų paklodės, bet tie kas pasirinko ne demokratija, galima sakyti, kad taip ir neišlipo iš lovos.

Taip pat reikia nepamiršti, kad diktatoriai, net ir „geranoriški“ vis tiek yra diktatoriai. Kas reiškia, kad net jeigu jūs nerašote tinklaraščio (kaip aš), jums vis tiek reikia galvoti kam, ką sakote, o tai galite netikėtai atrasti save už grotų be teismo ir jokio paaiškinimo.

Tikiuosi, jog tai padėjo šiek tiek apšviesti šiuo metu labai populiarėjančią valdymo formą.

Įdomūs straipsniai

Which Government Is Best?

Benevolent Dictatorship Is Never the Answer

What is dictatorship?

Freedom in the World 2018

Why Jordan and Morocco are doubling down on royal rule

How Venezuela went from a rich democracy to a dictatorship on the brink of collapse

Nuorodos

Dictatorship

Military dictatorship

One-party state

Kingdom of England

Oliver Cromwell

How Do Democracies Become Dictatorships?

Totalitarianism - Totalitarian Characteristics

Authoritarianism: Last Week Tonight with John Oliver

Idris of Libya

King idris, ousted in '69 by qaddafi, dies in cairo

History of Libya

Kingdom of Libya

The Most Successful Dictators Of The Past Century

A List of Female Dictators

Annual list ranks the world’s most brutal and notorious regime leaders

Freedom in the World

PlanetRulers - Current Heads of State & Dictators

Antanas Smetona – prieštaringiausias XX amžiaus prezidentas

Antanas Smetona

Antanas Smetona

Antanas Smetona

Hosni Mubarak

Brukštelk žinutę

Komentarai(0)