Gyvename tik vieną kartą

Ką jums reiškia pasakymas gyvename tik vieną kartą?

Aš šį pasakymą suprantu, kad turi išnaudoti visas progas ir elgtis atitinkamai pagal savo amžių. Ką tai reiškia? Leiskit paaiškinti. Ar jūs žaidėte su mašinėlėmis (barbėmis) penkių metų? O penkiolikos? O dvidešimt penkių?

Niekas nesako, kad jūs negalite pradėti žaisti bet kurio amžiaus, bet jausmas bus ne tas. Kaip pasakė vienas išminčius: du kartus į tą pačią upę neįbrisi, nes vanduo jau bus pasikeitęs. Kai pirmą kartą išgirdau šitą mintį jinai skambėjo absurdiškai. O dabar skamba labai logiškai. Jeigu upė - žmogaus gyvenimas, tai ja tenkantis vanduo – patirtis.

Penkiamečio žaidimas mašinėlėmis būtų visai kitos nei penkiolikmečio dėl dešimties metų skirtumo, kuris tokiame amžiuje yra tarsi praraja. Jei pradedate žaisti mašinėlėmis dvidešimt penkių, tai greičiausiai, ne dėl to, jog jums patinka mašinėlės, o todėl kad norite praleisti brangaus laiko su savo vaiku.

Kas tinkama, o kas ne, lemia ne tik pačio žmogaus sukaupta patirtis, kuri įtakoja ne tik sprendimus, bet ir emocijas. Tačiau taip pat ir aplinkos lūkesčiai (spaudimas). Galbūt kai kurie iš jūsų norėtų žaisti mašinėlėmis būdami dvidešimties ir daugiau, bet visi aplinkiniai tuomet pažiūrėtų į jus smerkiančiai keistai, tuo tarpu šalia jūsų pamatę mažą vaiką, žvelgtų su susižavėjimu. Ta pati situacija, bet skirtinga aplinkos reakcija vien nuo papildomų atributų.

Tikiuosi pačią idėja paaiškinau pakankamai suprantama. Todėl pereikime prie didesnio klausimo: o kas yra tinkama kiekvienam amžiui? Sąžiningas atsakymas – nežinau. Mes gyvename draudimų visuomenėje ir visi mums pasako ko daryti negalima. Ne, aš nesakau, kad draudimai yra blogai. Dauguma draudimų yra labai protingi ir padeda mums – žmonėms iš gyventi: nebėk į gatvę, nežais su degtukais, nevaikščiok ant (plono) ledo… Problema yra ta, kad visuomenė taip stengiasi apsaugosi sakydama, ko neturėtume daryti, kad pamiršta pasakyti ką turėtume daryti ir taip gyvenimas pasidaro nuobodus, mes praleidžiame daugybę progų net nežinodami, jog jos egzistuoja…

Tai ką turėtume daryti?

Na… Penkių metų turėtumėte žaisti su mašinėlėmis (barbėmis), kovoti su įsivaizduojamais drakonais, karstytis po medžius ir nesėdėti vienoje vietoje… Na, bet jeigu jums penki, jūs greičiausiai nesugebate perskaityti šito teksto.

Jeigu jums dešimt… Hm… gal kas parašys komentaruose.

Jeigu jums penkiolika… Hm…

Jeigu jums dvidešimt… Ta prasme bet kokio amžiaus, kai studijuojate universitete… Eikite į specialybės ar universiteto atstovybę, prisidėkite prie renginių organizavimo, dalyvaukite vakarėliuose, susiraskite daug draugų, vaikščiokite į pasimatymus, daug pasimatymų. Tai laikas įgyvendinti jūsų romantines svajones. Kol esate studentai galite visą dieną sėdėti ant kalnelio su vaizdu į upelį susikibę už rankų. Jeigu nenueisite į paskaitą ar dvi nieko blogo neatsitiks. Vėliau, kai pradėsite dirbti, pasimatymai turės būti praktiški, nes, jeigu nenueisite į darbą, galite likti be jo.

Jeigu jums dvidešimt penki… Ta prasme pabaigėte universitetą. Mokykitės. Žinau, tai skamba galbūt netikėtai, juk tik ką baigėte universitetą ir pradėti mokytis? Ką reikia mokytis universitete nustato kažkokie dėdės, todėl jūs gaunate daug nereikalingos informacijos. Kai susirasite darbą mokykitės, kad taptumėte geriausiu darbe. Dabar jūs galite žinoti ko jums reikia, tačiau nelaukite kol žinos ateis pačios. Susiraskite darbą, kurį norėtumėte dirbti artimiausius dešimt metų. Aš nesakau, kad turėtumėte dirbti toje pačioje įmonėje. Aš kalbu apie profesiją.

Jeigu gerai palakstėte ankstesniais metais, tai tinkamas laikas susitupėti ir pagalvoti apie šeimą, vestuves (Neklauskite manęs patarimų šitoje srityje), nuosavą būtą ir panašius dalykus...

Jeigu jums trisdešimt penki… Pagalvokite apie profesijos keitimą. Pasaulis dabar keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, kodėl jūs turėtume sustoti ir įstrigti? Niekas nesitiki, jog dirbsite tą patį darbą penkiasdešimt metų ir niekas jums neduos auksinio laikrodžio, kai išeisite į pensiją.

Senos profesijos išnyksta, naujos atsiranda. Galbūt jūs esate paskutinis dirbantis toje profesijoje?

Jeigu įstrigsite toje pačioje profesijoje – aptingsite, prarasite norą tobulėti, jūsų žinios nedidės, jūsų algos augimas irgi sulėtės. Galiausiai vieną dieną jus gali paimti ir atleisti, nes… ateis krizė, panaikins jūsų etatą, reikės į darbinti direktoriaus pusbrolio vaiką… priežastis gali būti bet kokia, o susirasti darbą bus sunku, nors turėsite didelę darbo patirtį, tačiau aptingę pamiršote kaip mokytis ir dabar studentai gali nušluostyti jums nosį.

Jeigu jums penkiasdešimt… Paklauskit manęs, kai man bus septyniasdešimt…

Pabaigoje norėčiau pridėti du patarimus, kurie tinka bet kokiam amžiui.

Nesmerkite, neteiskite žmonių. Daug žmonių priima kvailus sprendimus. Greičiausiai juos priima dėl ankstesnės patirties ar jos nebuvimo, aplinkos (draugų, tėvų) spaudimo. Tegul jie gyvena su savo klaidomis, nesukite dėl to galvos.

Nekritikuokite, nedalinkite patarimų, jeigu jūsų to neprašo. Jūs tik susierzinsite pats ir suerzinsite kitą žmogų. Reikia mokėti kritikuoti, reikia mokėti kritiką priimti. Kai žmogus bus pakankamai subrendęs jis pats paprašys kritikos. Tas pats ir su patarimais.

Žinau, šie patarimai per daug bendriniai, kad padėtų. Norėčiau būti praktiškesnis ir naudingesnis, bet tikiuosi šis tekstas bent jau leis susimąstyti ir apsidairyti ar nieko nepražiopsojote.

Brukštelk žinutę