Kur yra sėkmės pradžia?

Viskas turi pradžią ir pabaigą. Tarkim upė prasideda kur nors kalnuose mažu upeliu, o pasibaigia įtekėdama į jūrą (arba kitą upę). O kur yra sėkmės pradžia? Kai kas iš jūsų turbūt dabar mąsto maždaug taip: „O dar kvailesnio klausimo užduoti negalėjai?“. Aišku, galėjau paklausti, nuo ko mirė Negyvoji jūra. Bet mano klausimas netoks, pagalvokite.

Pažvelgę į paveikslėlį greičiausiai prisiminėte tokį posakį: gyvenimas kaip zebras juoda, balta, juoda, balta, juoda, balta, šikna. Bet tokiu atveju jūs neteisūs. Ne. Ne, ir dar kartą ne. Į gyvenimą jūs žiūrite ne iš tos pusės.

Steve Jobs – turbūt apie šį žmogų daugelis esate girdėję. Nuo ko prasidėjo jo sėkmė? 1972 baigęs mokyklą jis įstojo į koledžą, bet po pusės metų metė, tačiau vis dar pasiliko universiteto aplinkoje ir lankė tik tas paskaitas, kurios jam buvo įdomios, o konkrečiai - kaligrafijos. Kadangi nebuvo studentas, tai teko miegoti, pas draugus ant grindų, valgydavo viską ką gaudavo. Po poros metų tėvų garaže su draugais jis įkūrė Apple kompaniją. Kaip paaiškėjo vėliau būtent kaligrafijos paskaitos leido turėti tai ką mes turime kompiuteriuose dabar – gražius šifrus. 1985 metais kai jam buvo 30 jį atleido iš Apple. Žmogų atleido iš kompanijos kurią jis įkūrė! Jis vėl neturėjo nieko ir viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Tuomet Steve įkūrė Next.

Nelson Mandela – tikiuosi, jog tai dar vienas vardas kurį, jūs visi žinote. Šis žmogus sėdėjo 27 metus kalėjime! Išėjęs iš kalėjimo jis tapo tautos lyderiu ir buvo išrinktas prezidentu.

Tony Robbins – motyvacinis kalbėtojas, pats garsiausias pasaulyje. Gyvenimo pradžioje jis nuomojosi su draugais pigų kambarėlį, dirbo nekvalifikuotą darbą ir džiaugdavosi nemokamu maitinimu. Tačiau vieną dieną jis savęs paklausė, kodėl negalėtų uždirbti 10.000? Ir tuomet viskas pasikeitė.

Galima sugalvoti daugybę panašių pavyzdžių, kai žmonės esantys juodžiausioje duobėje vėliau pasiekia nerealių rezultatų. (Jeigu žinote daugiau pavyzdžių, pasidalinkit - man tikrai būtų įdomu). Aš noriu pasakyti, jog nesėkmė yra sėkmės pradžia. Tačiau ar tikrai turi sugriūti žmogaus gyvenimas, kad jis daug pasiektų? Teoriškai ne, bet praktiškai... Pagalvokite patys. Na, gerai, aš turiu darbą, na gal alga netokia didelė, kokios norėčiau, na gal viršininkas kartais (dažnai) parėkia ant manęs, bet vis tiek kentėti galima. Juk taip mąstote? Žmogus yra labai didelis tinginys, ir jis nenori nieko keisti tol kol sąlygos tampa nebepakenčiamos. Kam rizikuoti, jeigu galima kentėti? Kai viską prarandi tai nebėra, kur atsitraukti, nes žinai, jog už nugaros yra siena, arba eisi pirmyn, arba eisi pirmyn - kito pasirinkimo nelieka. Gal visiems vertėtų daugiau rizikuoti? Ne? Turite ką prarasti? Tik dideli sukrėtimai žmogaus gyvenime, suteikia jam pakankamai motyvacijos atlikti didelius darbus, o kai žmogus plaukia pasroviui, tai kas tuomet palaikys jo motyvaciją? Sotus pilvas, niekuomet nėra geras patarėjas, nes vienintelis dalykas ką jis gali pasiūlyti tai: „Klausyk bičiuli, gal tu eik pamiegoti, kol aš čia atliksiu darbelį (virškinsiu tavo maistą)?“

Turite svajonę? Tai kodėl jos neįgyvendinus? Em... bet aš turiu darbą, ir gaunu normalią algą... O jeigu bandyčiau užsiimti savo svajonės įgyvendinimu rizikuočiau visko netekti.

Toks gyvenimas.

Įsiminkite, jog nesėkmė - sėkmės pradžia.

Ir noriu jums pasakyti dar vieną dalyką: sėkmė – tai ne tikslas, o kelionė.

Brukštelk žinutę