Lietuviškos (užmirštos) švenčių tradicijos
Ar pastebėjote, kad visos didžiosios lietuvių šventės susiję su religija? Vargšai ateistai.
Prieš pradedant skaityti, norėčiau paklausti kokias įvairių švenčių tradicijas žinot?
Ar žinote, kokia didžiausia šventė pavyzdžiui JAV? Nepriklausomybės diena. O kodėl pas mus tuomet didžiausios šventės yra religinės? Jūs jaučiatės labai religingi? Aš ne. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Lygiai dvidešimt metų. Ką jums reiškia kovo 11-toji? Eilinė nedarbo diena ar kažką daugiau? Aš asmeniškai nejaučiu didelio noro dalyvauti mitinguose, į kuriuos susirenka visi politikai ir pensininkai. O kodėl nebūtų galima švęsti kaip Naujų metų? Su fejerverkais, grilijandomis, o vietoj pensininkų parado su keistais plakatais keikiančiais valdžią, kodėl negalėtų būti lėlių ir kaukių paradas? Kodėl tiek nedaug žmonių renkasi į minėjimus? Ar mes mažiau patriotai nei JAV piliečiai? Kodėl visi tokie minėjimai primena gedulo procesiją? Ar todėl, kad prie Stalino buvo geriau? Aš tikrai neatsimenu, bet manau, kad nebuvo geriau ir todėl turėtume džiaugtis savo nepriklausomybe, tačiau kur tas džiaugsmas?
Žinote, kur absurdas? Valentino diena sulaukia daugiau dėmesio nei Nepriklausomybės diena! Pirmiausiai reikia paminėti, jog Valentino diena turi religinį potėpį. Viena iš legendų teigia, jog Šv. Valentinas buvo kunigas, tuokęs poras ir už tai nukankintas. Bet kuriuo atveju, šitą šventę į Lietuvą atvedė ne bažnyčia, o prekybininkai. Porą savaičių iki šitos datos parduotuvės būna užverstos raudonos spalvos, širdutės formos šūdniekiais. O reklamos trimituoja apie specialias akcijas ir išpardavimus... Turbūt šita šventė geriausias pavyzdys kaip sukurti tradicijas. O kodėl nebūtų galima to pačio padaryti su kovo 11-tąją? Užvešti į parduotuves daiktų su nacionaline simbolika? Puodukų su Lietuvos vėliava? Paskelbti akcijas Lietuvoje pagamintai produkcijai? Ar man asmeniškai reiktų pakalbėti su Maximos direktoriais, kad jie imtųsi ko nors? Pirmi metai greičiausiai nebūtų įspūdingi, bet per dešimtmetį galima užsukti tokią šventę, jog Kalėdinis išpardavimas atrodytų kaip treniruotė. Tai kodėl gi ne?
Valentino diena nevienintelė komercinė šventė Lietuvoje - Joninės. Joninės Lietuvoje su laužais ir papračio ieškojimais švęstos nuo seno, tačiau tik 2003 metais po TV3 iniciatyvos paskelbtos nedarbo diena. Tai akivaizdus faktas, kokia galinga medija yra Lietuvoje. Kam naudinga, Joninės nedarbo diena? Visų pirma tai pačiai televizijai, žmonės neinantys į darbą gali daugiau laiko skirti televizoriaus žiūrėjimui, todėl galima parduoti reklamą brangiau. Aišku, ateityje iš televizijos šitą poziciją turėtų atkariauti internetas. Antra - tai naudinga visų alkoholinių gėrimų gamintojams ir pardavėjams. Anksčiau, jeigu Joninės pasitaikydavo vidury savaitės, tai dirbantys žmonės negalėdavo daug gerti, o dabar kai yra nedarbo diena, gali gerti tol kol užsilenksi. Pats kvailiausias būdas blaivinti girtą tautą keliant akcizus ir ribojant pardavimo laiką, iš tiesų reiktų nesuteikti preteksto gerti. Galbūt reiktų panaikinti nedarbo dieną per Jonines?
Saulėgrįža sena pagoniška šventė įvairiose vietose/tautose turėjusi skirtingus pavadinimus. 506 metais bažnyčia šią datą susiejo su Jono Krikštytojo gimimo dieną ir jo garbei šventę pavadino Joninėmis. Kaip reiktų švęsti Jonines pagal bažnyčią? Nežinau, turbūt išklausyti mišias, išpažinti nuodėmes... Tai kodėl tuomet mes kūrenam laužus?
Rasos, Kupolė - tai kitas Joninių pavadinimas, pagoniškas, nesusijęs su bažnyčia. Pirmą kartą rašytiniame šaltinyje paminėta Rasos šventė grafo Kyburgo kelionės į Lietuvą 1397 metais aprašyme. Viena iš tradicijų buvo diena rinkti vaistažoles - kupoliavimas. Iš surinktų vaistažolių darydavo puokštę, kurią iškeldavo ant aukštos karties - tai buvo šventės simbolis - kupolė. Kartį merginos pastatydavo šalia rugių lauko, dainuodavo ir saugodavo nuo vaikinų, kurie turėdavo ją pagrobti iki šventės pabaigos. Šiuolaikiniam žmogui pirma problema iškiltų bandant atskirti vaistažolę nuo kaktuso, o pastatyti kartį šalia rugių lauko... tokio dalyko turbūt negali įsivaizduoti joks miestietis.
Rasos šventės metu merginos pindavo vainikus, nupintus vainikus mesdavo atgalia ranka per galvą. Iš kelinto karto jis užsikabindavo už medžio, reikšdavo už tiek metų mergina ištekės.
Rasos šventę rinkdavosi švęsti ant kalnų ir piliakalnių, kad matytųsi iš toli. Laužus uždegdavo tik 11 valandą vakaro. Baigiant degti laužui per jį šokinėdavo. Jeigu vaikinui ir merginai pavykdavo peršokti laužą susikibus už rankų, reiškė, jog tais metais jie susituoksią. Šokinėjimas per ugnį reiškė apsivalymą nuo nuodėmių, ligų.
Geriausiai žinoma Joninių tradicija yra paparčio žiedo ieškojimas. Kokia prasmė ieškoti augalo, kuris niekuomet nežydi, žiedo? Pasirodo, baltų dievas Perkūnas vieną kartą metuose ugnies pavidalu nusileisdavo į Žemę ir tapdavo paparčio žiedu. Tas, kuris rasdavo paparčio žiedą, galėdavo suprasti gyvūnų ir augalų kalba, sužinodavo tai ko anksčiau niekada nežinojo, tapdavo išmintingas, o gamta rūpinosi ir saugojo jį.
Ištrauka iš žemaičių padavimo apie paparčio žiedą: Ieškotojas turi eiti į tokį papartyną, kuris būtų taip toli, kad nesigirdėtų nei žmogaus balsas, nei gaidžio giedojimas ar šuns lojimas. Atvykus į vietą, šermukšnio lazda brėžiamas ratas. Rato viduryje tiesiama balta paklodė, statomas indas su švęstu vandeniu, dedama maldų knyga bei uždegta žvakė, o po paparčiu patiesiama šilkinė skepetaitė.
Taip pasiruošęs ieškotojas skaito knygą, meldžiasi ir laukia, kada ant patiestos skepetaitės nukris ugnimi šviečiantis bet nedeginantis, panašus į deimantą paparčio žiedas. Toliau vyksta įvairūs ieškotojo gąsdinimai, jį puola baubai ir pragaro liepsnos, tačiau karštas tikėjimas jį gali apsaugoti. Padavimas parodo kaip stipriai susipynę senovinės baltiškosios tradicijos ir krikščionybė. Vis tik kalbant apie Jonines, kurių pavadinimas yra krikščioniškas, beveik visas tradicijas drąsiai galima vadinti pagoniškomis, ko nebūtų galima pasakyti apie Kūčias ir Kalėdas.
Jeigu paklausčiau koks svarbiausias Kūčių patiekalas, turbūt nedvejodami pasakytumėte, jog latviški šprotai, be jų šventė - nešventė. Turbūt sunkiausias dalykas būtų atskirti Kūčias ir Kalėdas, daugelis rašančių apie šias šventes, jas suplaka į vieną, supina tradicijas, kurios skirtos konkrečiai dienai. Lietuva turbūt vienintelė pasaulio šalis daugiausiai tradicijų siejanti su Kūčiomis, o ne Kalėdomis.
Kūčios - paskutinė advento diena, todėl ant stalo negali būti mėsos, pieno, kiaušinio patiekalų. Ant stalo turi būti 12 patiekalų, kurie simbolizuoja 12 metų mėnesių arba, pagal krikščioniškąją tradiciją, 12 Jėzaus apaštalų. Būtinai reikia paragauti, kiekvieno patiekalo, kad metai būtų sotūs. Visi valgiai dedami į mažus dubenėlius, nes Kūčių vakaro stalas - tai pasninko pabaiga, apogėjus - persivalgyti nevalia. Prie stalo sėdama tik tuomet, kai pateka Vakarinė žvaigždė. Prie stalo susirenka visa giminė, nes šventė simbolizuoja santarvę, susitaikymą, atleidimą. Prieš pradėdami valgyti visi šeimos nariai sukalba maldą, padėkoja Dievui už praėjusius metus ir duoda laužti kitiems šeimos nariams savo plotkelę, kad jie ateinančiais metais "paimtų" jūsų rūpesčius ant savo pečių. Po vakarienės visą šeima ruošiasi Bernelių mišioms.
Jeigu atkreipėte dėmesį iki šiol aprašyta Kūčių tradicija yra perdėm krikščioniška, tačiau krikščionybė tik uždengė senąjį baltų tikėjimą, o jo nepanaikino, todėl šią naktį gausiu įvairių burtų. Sakydavo, jog 12 valanda vanduo virsdavo vynu, o gyvuliai pradėdavo kalbėti žmogaus balsais. Kūčių vakarą po staltiese padėdavo šiaudų, po valgio kiekvienas šeimos narys išsitraukdavo po vieną šiaudą. Šiaudo ilgis simbolizuodavo gyvenimo ilgį, gumbai ir nulikimai simbolizuodavo svarbius gyvenimo įvykius, sunkumus. Sodininkai Kūčių vakarą eidavo į sodą ir apkabindavo medžius, aprišdavo šiaudais iš po Kūčių stalo, kad vestų daugiau vaisių. Merginos nešdavo pirkion glėbį malkų ir, pabėrusios asloje, skaičiuodavo: jei pora — ištekės, jei poros nėra — dar reikės palaukti. Sudėdavo vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdamos griebdavo. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne. Skaičiuodavo iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.
Kai buvau mažas, dar prisimenu, jog buvo šiaudų traukimas ir įvairūs burtai, bet neatsimenu, kada per šventes nepersivalgiau... Ar žodžiai "adventas" ir "pasnikas" apskritai jums ką nors dabar reiškia?
Kalėdos yra sena žemdirbių šventė, tačiau Lietuvoje jinai neturėjo tokio stipraus religinio poveikio kaip Kūčios. Senovės baltai ta proga aukodavo kiaulę Dievams, vėliau šį paprotį pakeitė kiaulės valgymas. Kiaulės galva papuošta įvairiais žalumynais (iš kur vidury žiemos žalumynai? Iš Machimos?) būdavo pateikiama ant stalo. Kitas svarbus paprotys - kalėdojimas. Yra dvi kalėdojimo versijos ir man nepavyko rasti jokių datų, kurio paaiškintų kaip viena įtakojo kitą. Pirmoji - Kalėdų dieną žmonės persirengdavo seniu vadinamu Kalėda ir eidavo aplankyti kaimynų. Su apsilankymu susiję įvairūs ritualai ir būrimai, vėliau persirengėliai buvo sutapatinti su trim karaliais, o Kalėdą pakeitė Kalėdų senelis. Antroji - kalėdoti eidavo kunigas taip aplankydamas visus savo parapijiečius, taip pat patys neturtingiausi valstiečiai, atnešantis savo gerumą į namus ir gaunantys maisto.
Europoje nuo Kalėdų iki sausio 6 buvo kūrenama ugnis, po Antro Pasaulinio karo ugnį pakeitė eglutės.
Remiantis Senuoju testamentu žydai švęsdavo Paschą - išėjimą iš Egipto vergijos keturioliktą Nizan mėnesio vakarą, pagal mėnulio kalendorių, kai patekėdavo pilnatis. Europoje įsigalėjęs Saulės kalendorius nesutapo su mėnulio kalendoriumi, todėl 325 metais bažnyčia nusprendė švęsti Velykas pirmąjį sekmadienį po pavasarinio lygiadienio. Tad anksčiausiai Velykos gali būti švenčiamos kovo 22-ąją, vėliausiai – balandžio 25-ąją. Pagal krikščioniškąją tradiciją Velykos simbolizuoja Jėzaus prisikėlimą. Tai prie ko čia kiaušiniai? Senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Seniausi margučiai Lietuvoje siekia XIII amžių, jų aptikta Šventaragio slėnyje. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios. Tikėta, kad Velykų kiaušinius užkasus laukuose, pastarieji tais metais duos gerą derlių. Pasukę margutį, sužinosite, koks mūsų laukia pavasaris: jei smaigalys atsisuks į pietus - bus šilta, jei į šiaurę - šalta, jei į rytus - sausa, į vakarus - drėgna.
Pagal krikščionių tradiciją, pagrindinis Velykų valgis yra avinėlis. Atsisėdus prie stalo pirmiausiai visi sukalba maldą ir tuomet renkasi po margutį ir žiūri kieno margutis yra stipriausias. Stipriausias kiaušinis turi būti saugomas iki kitų metų (kodėl?). Po valgio visi eina ridenti kiaušinius, kam sekasi geriausiai, tam metai bus sėkmingiausi.
Per Velykas po namus pasikinkiusi Velykinius zuikučius vadinėjo Velykų Bobutė ir veždavo dovanas vaikams.
Žiūrint iš pagoniško, praktiško taško - Velykos - pavasario, paukščių grįžimo, žemės pabudimo šventė. Mūsų kraštuose žiemos ganėtinai šaltos, todėl reikėdavo labai taupyti maistą, kartais net pabadauti. Paukščių parskridimas iš šiltų kraštų reiškė, kad daugiau badauti nereikės - bus ir kiaušinių, ir mėsos.
Nauji metai - turbūt vienintelė šventė, kurios populiarumo negalima priskirti nei prekybininkams, nei bažnyčiai. Kita vertus, tai turbūt vienintelė šventė, kurios kilmę ir tradicijas atsekti taip sunku. Manoma, jog naujų metų šventimas pagal pagoniškas tradicijas galėjo sutapti su Užgavienėmis. Skaičiuoti metus nuo sausio 1 dienos 1500 m. pradėjo vokiečiai. Europos katalikų kraštuose sausio 1-oji kaip naujų metų pradžia įsigalėjo 1691 metais.
Naujieji metai yra laiko atnaujinimas, kuris siejamas su periodišku žmogaus poreikiu apsivalyti, buvo apgalvojama, kas bloga, kas gera padaryta per metus, ieškoma būdų, kaip dvasiškai atsinaujinti. Labai svarbu per Naujuosius metus elgtis taip, kaip norėtum, kad būtų ištisus metus: vaikai labai saugojosi, kad šią dieną tėvai jų nebartų, nemuštų, tai ir visus metus gerai sutars su tėvais. Jei su darbais gaišuosi pirmą metų dieną, tai ir visada gaišuosi. Per Naujuosius metus stengėsi sočiai ir skaniai valgyti, nes visus metus taip teks valgyti.
Viena labai sena tradicija buvo užrišti šiaudų kulį ant aukštos karties ir jį uždegus vaikščioti po kaimą. Ir kaip rašo viename puslapyje: dabar yra efektyvesnių naikinimo priemonių, tai gi šį paprotį pakeitė fejerverkai.
O kokių tradicijų aš nepaminėjau? Pasidalinkit.
Jeigu pažvelgtume į visų švenčių papročius, burtus ir prietarus, tai beveik visus, galėtume drąsiai suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji grupė - derlius: ar metai bus derlingi, ar medžiai ves daugiau vaisių, ar orai bus geri? Atsivertę Maximos katalogą, atspausdintą naujausiomis technologijomis, suprantame, jog tokios tradicijos ir burtai, mums neberūpi... Antroji - asmeninio gyvenimo pokyčiai: ar ištekėsiu šiais metais, kaip atrodys mano jaunikis, iš kurios pusės jis atvažiuos? Prisijungę prie facebook ar kitos pažinčių svetainės, galim tiksliai sužinoti iš kur jis atvažiuos... Pažanga naikina prietarus, bėgantys metai padeda užmiršti jų kilmę... Tai kas lieka? Girtas jaunimas prie Joninių laužo? Žiedo, kuris radėją pradžiugins automobiliu arba pigesniu jo pusbroliu - mikrobange, paieškos? Šventės nebetenka savo mistikos, blizgesio, iškilnumo...
Kur yra ta riba: tarp nereikalingų prietarų stabdančių progresą ir iracionalias švenčių tradicijas, kurias reiktų išsaugoti?
Nuorodos
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
Tomas Viluckas. Ko ieškome per Jonines?
Vasarovidžio virsmas Rasa. Kupolė. Krešės
Kalėdinis virsmas. Adventas. Kūčios. Kalėdos
Lietuvių tradicijos ir papročiai
Kūčių stalas pagal senolių papročius
Kūčių ir Kalėdų papročiai Lietuvoje
Šventų Kalėdų tradicijos. Jų kilmė, papročiai
Benediktas Jurčys OFM. Velykų kilmė
Velykos - sena kaip pasaulis šventė
Laikotarpio nuo Šv. Andriejaus iki Trijų Karalių papročiai ir tradicijos