Nekurkite startupų
Užsienyje yra organizuojamos Fail konferencijos, kuriose žmonės dalinasi savo klaidomis, tuo tarpu Lietuvoje tokios praktikos nėra. Lietuvoje skaityti pranešimus kviečiami tik sėkmę patyrę žmonės, kad užmotyvuotų klausytojus ir tuo pačiu sukeltų jiems pavydą.
Aš nesu sėkmingas žmogus, todėl manęs niekas niekur nekvies. Galu gale kiek žmonių išdrįstų pasakoti apie savo nesėkmes? (Jimmy Wales nesiskaito, jis ne lietuvis). Vis tik su nesėkmėmis dažnai pareina ir visas pluoštas neigiamų emocijų...
Pagaliau sukaupiau visą savo drąsą ir nusprendžiau pasidalinti „įspūdžiais“, labiausiai pikta būna, kai naujas startupas, nauja komanda, bet vis tiek būtinai nori kartoti tas klaidas, kurias pats jau išbandei savo kailiu...
1) Yra laikas tingėti ir yra laikas dirbti. Turėjau draugą su kuriuo vaikščiodavome kartu į įvairius verslumo skatinimo renginius, po renginių labai užmotyvuoti ir su pakilia nuotaika generuodavome savo verslo idėjas. Buvo įvairiausių: nuo labai elementarų (pardavinėti kojines) iki labai sudėtingų, o kai kurias net gi kiti žmonės pabandė įgyventi (nesėkmingai) per tą laiką kol mes galvojom. Laikas bėgo, bet TOS idėjos niekaip nebuvo. Vėliau gyvenimo aplinkybėms verčiant mūsų keliai išsiskyrė. Paskutinį kartą, kai bendravau jis dirbo gruščiku Olandijoje.
Skirkite laiko idėjų generavimui, svaikite, svajokite, kritikuokite... (Žinau, pagrindinė smegenų šturmo (brainstrom) taisyklė sako, kad negalima kritikuoti, tačiau taip pat yra daugybė įrodimų, kad ta metodika neveikia) Tačiau nepamirškite iš anksto nusistatyti datos po kurios prasideda darbas arba einate skirtingais keliais. Ne su kiekvienų žmogum galima kurti verslą. Todėl net jei auros labai gerai sutampa, tačiau idėja įkvėpianti visus komandos narius neatsiranda, nesitampykite kaip snargliai ant virbalo – judėkite pirmyn.
Kiek laiko skirti idėjų generavimui? Čia jau priklauso nuo kiekvieno individualiai vieniems gal užteks savaitės, kitiems galbūt reikėtų poros mėnesių, tačiau netęskite to amžinai.
2) Nevisi žmonės gali būti lyderiais. Įsivaizduokite, kad dalyvaujate StartupWeekend arba panašiame renginyje ir komandoje jums trūksta vieno programuotojo. Pasiimate telefoną, užvedate ant žmogaus galvos ir praplėstos realybės (augmented reality) dėka pamatote mini cv: programuotojas moka tokias ir tokias kalbas. Ar gi tai būtų ne super? Suprantu, jog tai techniškai realizuojama labai sudėtingai ir mes būtume darę gerokai supaprastinami. Bet čia smulkmenos.
Aš pribraižiau daugybę use case, klasių ir duomenų bazių modelius, atėjo eilė ieškoti programuotojų ir tuomet idėjos autorius sako: Mums reikėtų daugiau pabendrauti su tokių renginių organizatoriais, kad įsitikintume, jog tikrai viską teisingai darome.
Dar negirdėjau, kad kas nors būtų užkalbėtas negyvai, bet nenorėčiau tapti tokio įvykio liudininku. Lyderis, kuris gali tik kalbėti su žmonėmis, kuriuos gerai pažįsta, nes jau kalbėjo dešimt kartų ir bijo kalbėti su naujais... Ką žinau...
3) Jauni vadovai nemoka formuluoti užduočių. Kai sakau „jauni“ nekalbu apie fizinį amžių, o apie vadovavimo patirtį. Kartą mane pasamdė startup. Užduotis labai aiški: pagerinti esančią programą. Klausimas: kaip pagerinti puikiai veikiančią programą nepridedant naujų funkcijų?. Aš kas savaitę sakydavau: va padariau ta ir ta, ar gerai? Net nepažiūrėjęs atsakydavo - gerai. Po mėnesio mane atleido, pasirodo dariau ne tai ką reikia ir ne taip kaip reikia...
Darbuotojai gali atlikti tik tas užduotis, kurias pavedėte jiems atlikti, o ne tas apie kurias pagalvojote. Jeigu suteikiate žmogui kūrybinę laisvę - labai šaunu, bet pasidomėkite ar jinai nukreipta teisinga linkme.
4) Jauni vadovai nemoka deleguoti užduočių. Universitete labai nemėgdavau komandinių užduočių: o kas jeigu tavo kolega prastesnis programuotojas ir dėl jo lėvo kodo nukentės tavo pažymys? Bet šitą dalyką aš jau senai išaugau, deja, kai kurie žmonės neišauga.
Pikčiausia būna, kai vakar parašytą ir ištobulintą funkciją atėjęs kitą dieną randi „patobulintą“, o kad dėl tokio „patobulinimo“ po to neveikia pusę projekto, tai jau čia ne jo, o tavo bėdos. Jeigu programuotojui surišamos rankos už nugaros, ar jis turėtų stuksenti klaviatūra nosimi?
Susitaikykite su tuo – bus programuotojų, kurie rašys prastesnį kodą nei jūs, tačiau ne vadovo darbas jį taisyti. Jeigu nemokate pasitikėti žmonėmis, tai neturėtumėte dirbti vadovaujančio darbo, o jeigu problemos kyla tik su vienu konkrečiu asmeniu, tai nereikėjo jo apskritai samdyti.
5) Teisuolio kompleksas. Šiais laikais visi mano, kad gali kurti svetaines. Man pasisekė – ją pasišovė sukurti architektas. Žinote, kodėl programuotojai nestato namų? Todėl be pirmo service pack‘o neišsimokėtumėte už šildymą.
Pokalbis buvo toks maždaug toks:
Aš: Čia viskas taip negerai, kad net nežinau nuo ko pradėti... Jis: Šita tema nesvarstoma, svetainė bus tokia, taškas. Aš: Niekas taip svetainių nekuria yra standartai, normos, praktikos... Jis: Mes kuriam revoliucija, nereikia žiūrėti kaip daro kiti, žiūrėdami kaip daro kiti nesukursim nieko originalaus. Aš: Tavo revoliucija atrodo kaip 1990 metų dizainas...
Tiems kas per jauni, jog prisimintų kokie svetainių dizainai buvo 1990 metais, rekomenduoju pažiūrėti Let The Right One In, kad suprastumėte kokius jausmus mums - mačiusiems - tai sukelia.
Kiek vėliau padarius projekto pristatymą nedidelei grupei žmonių, paaiškėjo, kad visi dalykai, kuriuos iš anksto aš nurodžiau, kad bus blogai ir buvo blogai... Revoliucija man tarp kojų...
Jeigu tu esi santechnikas, visiškai nesvarbu, kad turi apdovanojimą iš JAV prezidento ar padėką iš pačio Jėzaus Kristaus, kai ofise statysim unitazą, mes tave pakviesim, o dabar būk malonus netrukdyk, rimti žmonės kuria rimtas svetaines.
Suprantat, laikrodis yra laikrodis ir nesvarbu ar jis jūsų telefone, kompiuteryje, radijuje ar kabo ant sienos – jis vis tiek rodo laiką. Dizainas nėra tik dizainas. Yra spaudos dizainas, yra interjero dizainas ir yra svetainių dizainas. Kiekviena sritis reikalauja savų mokslų ir savos patirties. Negalite tiesiog iš vienos srities peršokti į kitą. (Iš principo galite, bet dėl visų šventųjų ramybės, geriau to nedarykite)
Jeigu jau kviečiate į komandą specialistus tai pirmiausiai, dėl dievo meilės, netrukdykit jiems daryti tai ką jie išmano geriausiai. Aš suprantu, kad atrodo, jog idėja yra jūsų ir niekas kitas teisingai jos nepadarys tik jūs pats, bet dešimt metų patirtis (gerai, aš tiek kol kas neturiu) paverčia tave tos srities ekspertu. O jeigu norite sėkmės remkitės komanda, o ne savo nuojauta.
6) Išsirinkite nišą. Jeigu norite startuoti Lietuvoje, startuokite tik Vilniuje. Jeigu norite pardavinėti vaisius, pardavinėkite tik apelsinus. Aišku, kas nors paklaus: o negaliu kartu su apelsinais pardavinėti ir obuolių? Ne, blet negali.
Geriausias argumentas, kurį išgirdau tokioje situacijoje buvo: Coca Cola galima nusipirkti visame pasaulyje, nesvarbu tai Lietuva, ar Australija ar bet kuri Afrikos valstybė. Kiek žinau, įmonės, kuriose dirba daugiau nei 100 žmonių nesivadina startupais. Coca Cola visame pasaulyje dirba 146.200 žmonės (įrašo rašymo metu). Įsikalkite į galvą tą skaičių. Kiek žmonių dirba jūsų startupe? Du? Trys? Keturi?
Žinau, jeigu darote IT produktą, tai beveik nėra jokio apribojimo sienoms. Tačiau taip pat jeigu darote visiems, tai darote niekams. Kartais geriau apsiriboti pasirenkant mažesnę valstybę, o kartais mažesnę dalykine sritį, čia jau priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo.
Kodėl reikia riboti? Keli žmonės tikrai negali aptarnauti viso pasaulio ir priimti skundus/pageidavimus iš visų klientų. Neišvengiamai pasitaikys klaidų, kvailų sprendimų, juos geriau išbandyti ant mažesnės, tačiau ištikimesnės auditorijos, nei susimauti prieš visą pasaulį. Kai pilnai patenkinsite esamą rinką ir patys jausite, jog padarėte viską bei esate tuo patenkinti plėskitės į artimiausią gretimą rinką, kuriai reikia mažiausiai pakeitimų.
Jeigu jūs esate startupas nei fiziškai nei finansiškai negalite užimti viso pasaulio, tačiau atsiradus stabilioms pajamoms jūs galėsite bet kada ramiai išsiplėsti. Iš karto darydami visam pasauliui negalėsite koordinuoti marketingo ir organizuoti kryptingo augimo, o tiesiog šaudysite į žvaigždes tikėdamiesi pataikyti į mėnulį.
7) Tas žodis iš B raidės – baimė, o ką jūs pagalvojote? Viena iš priežasčių, kodėl startupai iš karto nori užkariauti visą pasaulį – baimė, jog didesnė kompanija nuplagijuos juos ir išstums iš rinkos turėdama daugiau finansų. Taip, tai greičiausiai gali atsitikti, bet jūs idėjos autoriai, vadinasi visuomet būsite vienu žingsniu priekyje. Visos idėjos yra kopijuojamos: vienos lengviau, kitos sunkiau, todėl kopijavimas yra neišvengiamas. Daug labiau reiktų susirūpinti, jeigu jūsų niekas nenori kopijuoti.
Paleiskite savo baimę.
8) Galva debesyse, kojos nesiekia žemės. Turbūt visi žinote, kad žmogus su rožiniais akiniais nemato realaus pasaulio? Taip ypač dažnai atsitinka startupų pasaulyje.
Viena verslumo skatinimo organizacija organizavo verslų ieškančių investicijų pristatymus ir taip pat ieškojo investuotoju. Bet su visu tuo reikalu buvo viena, tiesiog miniatiūrinė problemėlė: savo verslus pristatinėjo studentai, kuriems reikėjo 10.000 investicijų, o investuotojai norėjo investuoti dešimtis milijonų. Tokia visiškai nereikšminga problemėlė... Ir susidarė toks įspūdis, jog aš vienintelis pastebėjau tą neatitikimą tarp dviejų grupių...
Kai sapnuoji siūloma įsignybti sau, jog tą suprastum. Tokioje srityje irgi gerai būtų atlikti realybės patikrinimą, apie tai sekantis punktas...
9) Nemoka priimti kritikos ir patarimų. Kai kritikuojamas tavo „kūdikis“ net, jeigu tą daro profesionalai, savo srities ekspertai, vis tiek yra labai skaudus dalykas. Atrodo, kad jie bando sutrypti tavo svajones. Daug žmonių atmeta bet kokius pasiūlymus dar neišklausę jų iki galo.
Kita vertus, pačiam teko bendrauti su mentoriais, 90% tai ką jie pasako yra vandenukas. Jeigu idėja tikrai gerai atidirbta, tai 90% tai ką sako mentorai buvo apgalvota, apsvarstyta, paskaičiuota ir atmesta. Aš klausiau nuobodžiai pasirėmęs galvą ir galvojau, kodėl aš nesu mentorius, aš juk irgi galėčiau tokias pievas pakalbėti. Ir tuo nereikia stebėtis, juk žmonės tik ką nusileidę iš Marso negali akimirksniu pasakyti ko nors naujo, originalaus ir naudingo.
Tiesa dar lieka 10%, kurie yra tikras auksas, kaip juos rasti? Šito aš jums nepatarsiu, turbūt geriausias būdas atidžiai klausytis visko ką jums sako.
10) Startuosim, kai viską turėsim. Esate girdėję apie vištos ir kiaušinio problemą? Ėjo dramblys per kaimą, sutrypė kiaušinį, ūkininkas neturėjo ką valgyti, todėl papjovė vištą. Gerai, čia buvo šioks toks lyrinis nukrypimas.
Jeigu jūsų klientai yra paprasti mirtingieji žmonės (šitas netinka, kai klientai yra verslas), startuoti reikia praktiškai iš karto, kai baigėsi idėjos generavimo fazė, dar neturint prototipo. Kai sukuriamas prototipas, atsiranda problema reikia jį pabandyti – nėra kam. Jeigu paleisite paprastą puslapį, kuriame paaiškinsite ką darote ir leisite žmonėms įvesti savo el.pašto adresą, kai sukursite protopitą, turėsite keliasdešimt tikrai gerų testuotojų.
Iš pradžių galvojau, kad brūkštelėsiu kelias eilutes, bet dabar žiūriu, kad susikaupė gerokai daugiau nei tikėjausi. Viską ką parašiau yra mano patirtis iš mano pozicijų, jeigu kas nors atpažinote save, neįsižeiskite, galbūt jūsų patirtis buvo kitokia ir iš jūsų pozicijų viskas atrodė kitaip.
O pabaigoje norėčiau dar pridurti: jeigu kuriate startup IR nebijote kritikos, rašykite - išklausysiu, patarsiu ir galbūt galėsiu padėti praktiškai ne tik žodžiais, bet ir darbais.