Problemos su santuokos paradigma
Senovėje žmonės gyveno bendruomenėse. Bendruomenė galėjo išgyventi tik tuomet, kai elgėsi kaip vienetas. Kiekvienas turėjo savo pareigas, savo veiklą ir ją stengėsi vykdyti gerai. Tuo metu vaikus augindavo visa bendruomenė, nes jie taip pat buvo bendruomenės dalis ir visiškai nesvarbu, kas to vaiko tėvas ar motina. Tačiau viskas pasikeitė, kai žmonės iš pirmykščių medžiotojų tapo žemdirbiais.
Pirmykščių bendruomenių išgyvenimą lėmė bendruomenės efektyvumas. Tuo tarpų žemdirbių atveju išgyvenimą lėmė žemės kokybė (derlingumas) ir kiekybė. Žmogus turintis geresnės ir daugiau žemės galėjo užsitikrinti geresnes gyvenimo sąlygas sau ir savo vaikams. Ir čia atsirado didžioji problema.
Moteris žino kas yra jos vaikas, nes tas mažas padaras išeina iš jos kūno. Tuo tarpu vyrai negali būti dėl nieko tikri: gal biologinis vaiko tėvas yra kaimynas? Aišku, dabar yra DNR testai, tačiau jų nebuvo prieš 10.000 metų. Pasikeitus santvarkai tėvai norėjo užtikrinti gerą gyvenimą savo biologinėms atžalom. Pasaulis būtų buvęs visai kitoks, jeigu dominuotų matriarchatas (nebūtinai geresnis), tačiau nugalėjo patriarchatas ir atsirado santuoka.
Santuokos esmė: moteris tampa vyro turtu. Iki vestuvių vyras turėjo žemės, po vestuvių jis dar ir turi moterį, kurios reikalas yra užtikrinti, kad vyras turėtų kam palikti savo žemę po mirties.
Akivaizdu, jog tokio dalyko moterys sugalvoti negalėjo, jį sugalvojo vyrai. Kad moterys sutiktų su tokia vergija, joms buvo plaunamos smegenys tokiais teiginiais: moteris turi rūpintis šeimos židiniu ir namais arba moteris yra saugi, tik tuomet, kai turi vyrą, kuris ją pasirūpins.
Visas tas smegenų plovimas veikė gerai per daug ilgai. Tačiau jūs pabandykit pasakyti šiuolaikinei moteriai, kad jinai negali daryti karjeros ir turi sėdėti namie. Geriausiu atveju gausit į snukį...
Kai išsiaiškinome santuokos kilmę, dabar pakalbėkim apie problemas, kurias šios paradigmos įvedimas į mūsų gyvenimą sukėlė.
Psichologinis smurtas. Sulaukus tam tikro amžiaus tėvai pradeda įkyriai uždavinėti tokius klausimus kaip: kada mus supažindinsi su savo vaikinu/mergina?. Šis klausimas yra pagrindinė priežastis, kodėl aš nekenčiu visų giminės švenčių. Giminės švenčių metu, kiekvienas giminaitis jaučia pareigą tau užduoti šį klausimą. Ir po to nepriklausomai nuo tavo atsakymo, būtinai patraukti per dantį, pasipizdavoti ar kitaip pažeminti.
Antras etapas yra tuomet, kai pristatai savo antrą pusę, tuomet gauni klausimą: kada vestuvės?. Prie viso to dar pridedamas kažkas panašaus: [į] jūs taip ilgai bendraujate (net dvi dienas), o vis dar nesusituokę.
Trečias etapas yra po vestuvių, ar net vestuvių dieną, kai gauni klausimą: kada vaikai? Aš taip noriu anūkų.
Ketvirtas etapas yra tuomet kai gimsta pirmas vaikas, klausimas skamba taip: kada bus antras vaikas?.
Nesu tikras ar po viso šito yra penktas etapas, nes mūsų visuomenėje du vaikai yra normalus dalykas. Ir visi žmonės pasitelkdami psichologinį smurtą stengiasi jus įstumti į tą dviejų vaikų „teisingą“ kelią. Tačiau nekaltinkite žmonių, su jais elgėsi lygiai taip pat, kaip jie elgiasi su jumis.
Pavydas. Anglai turi du žodžius pavydui envy ir jealousy, tuo tarpu lietuviai bando išsiversti su vienu sakydami, kad yra baltas pavydas (geras) ir juodas pavydas (blogas). Niekada nesupratau, kaip pavydas gali būti geras, tačiau, jeigu jūs žinote skirtumą, tai aš kalbėsiu apie juodą pavydą.
Pavydas – tai baimė prarasti daiktą, kuris tau priklauso. Pavydas santuokoje arba apskritai santykiuose reiškia, jog tu manai, kad kitas žmogus priklauso tau ir bijai jį prarasti. Pavydas priveda prie įvairiausių keistų dalykų, kaip pavyzdžiui draudimas bendrauti su kitu žmogumi. Pavyzdys iš mano gyvenimo. Senai, senai, kai gyvendamas Vilniuje turėjau kambarioką, tai jo pusseserei buvo uždrausta su juo bendrauti, nes, neduok dieve, ta pusseserė ims dar bendrauti ir su manimi. Aš ne macho aš tik IT specialistas.
Jei kito žmogaus nelaikai savo turtu, tai pavydo net neturėtų kilti. Aišku, tai lengviau pasakyti, nei padaryti, kai mums taip ilgai buvo plaunamos smegenys.
Gėjai ir visi kiti, kurie neatitinka klasikinio apibrėžimo (aš nesivarginsiu jų vardinimu). Gėjų problema parodo kas iš tiesų santuoka yra – finansiniai įsipareigojimai ir paveldėjimo užsitikrinimas. Santuoka nėra tai kaip vaizduoja pasakos: atjojo princas ir jie ilgai bei laimingai gyveno.
Ar gėjai nori bažnytinės santuokos? Gal kai kurie nori, bet tai tik vyšnia ant ledų kokteilio. Ko jie iš tiesų nori, tai teisinio pagrindo. Skyrybų atveju, kad turtą galėtų pasidalinti. Partnerio mirties atveju, kad tą turtą paveldėtų be problemų. Kai pažiūrim iš grynai techninės pusės, tai santuoka nėra apie vaikus, nei apie meilę, o tik apie turtą. Kam jinai ir buvo išrasta.
Juk dar visai nesenai santuokos buvo planuojamos siekiant pagerinti šeimos vardą, gauti pinigų ar titulų. Karališkų šeimų nariai negalėjo tuoktis su žemesnio sluoksnio žmonėmis. „Santuoka iš meilės“ yra visai naujas išradimas (nors apie jį rašė dar Šekspyras).
Visokie demagogai nori pavaizduoti gėjus kaip amoralius, lyg jiems priklausytų išskirtinės teisės į moralę. Tačiau visos tos demagogijos kas su kuo ir ką daro, nukreipia dėmesį, nuo tikrosios tiesos apie santuoką, į kurią visi bijo pažvelgti: tai tik finansiniai įsipareigojimai.
Ką daryti? Atvirai pasakius: aš nežinau. Aš buvau išauklėtas taip pat neteisingai kaip ir jūs. Pirmas žingsnis būtų – nesmerkti žmonių: jeigu jie nori santuokos – tai gerai, jeigu jie nori būti vieniši – tai gerai (ir nevadinti jų žigolo, kalėmis ir kitais neigiamais žodžiais), jeigu jie gėjai – tai gerai. Tai nėra lengva, bet tai yra pradžia.
Šios mintys nėra mano, aš jas išgirdau šitame podcast, suvirškinau ir pateikiau jums, nes manau, jog tai yra svarbu. Jeigu nepatiko tai viršuje yra toks X, paspauskite ant jo. Jeigu jums patiko perklausykite podcast ir pasidomėkite kitais autoriaus darbais.
PS. Paradigma - prielaidų, sąvokų, vertybių ir veiklų visuma, atspindinti tam tikros bendruomenės pasaulėžiūrą ir tikrovės suvokimą.