Ramybė...
Balta, balta, kur darais. Kiek už matai iki horizonto tik sniegas ir nieko daugiau, kad ir kur be pasisuktum. Šviesiai mėlynas dangus ir niekas nei joks medelis, nei joks kitas objektas ar padaras neužstoja žvilgsnio.
Ramybė. Vėjelis beveik nepučia... Kartais kokia viena snaigė pasiklydusi nukrinta, jeigu įžūlesnė, tai bando nutūpti ant nosies, jei ne tai tiesiog praskrenda pro akiratį ir įsimaišo baltame fone...
Balta, balta, kur dairais... Kiek besidairytum aplinkui tik purus baltas sniegas ir tik jeigu pasisuktum atgal pamatytum pėdsakų virtinę... Tai kelias kuriuo tu atėjai.
Ne, tai ne kelionė po Laplandija, ne tai žiemos vizija. Tai ramybė. Mano vidinė ramybė. Mano kūno ramybė. Mano minčių taika.
Niekada nesupratau meditacijos, netgi priešingai kaip sunkesnės muzikos gerbėjas mėgstu triukšmą, bet...
Kartais reikia pailsėti nuo visko, nuo pasaulio, nuo nuotykių, nuo darbo, nuo žmonių, nuo gyvenimo...
Tuomet atsisėdi ramiai, įsitaisai patogiai fotelyje tarp pagalvių, užsikeli koją ant pufiko ir lėtai grukšnodamas sultis atsijungti nuo šito pasaulio. Persikeli į kitą pasaulį, tiesa tik mintimis, bet tiems kas turi gerą vaizduotę tai padaryti nesunku ir pojūčiai atrodo gana tikri...
Kiek jūsų pagal pateiktą aprašymą pakankamai vaizdžiai įsivaizdavo mano nupieštą pasaulį? Kiek iš jūsų persikėlė kartu su manimi?
Žinot, man patinka ta vieta, toli nuo civilizacijos, ten gali pabėgti nuo problemų. Ten gražus vaizdas į horizontą. Romantiška. Kokia gi romantika, jeigu ten būnu tik aš? Ten aš būnu ne vienas, ten dar būna aš, kitas aš, dar vienas aš, dar vienas kitas aš....
Ta vieta, kur parodžiau jums tai ką aš matau pabaigoje prieš pasiruošdamas kelionei atgal į Žemę, atgal į šį gyvenimą...
Iš pradžių viskas atrodo ne taip. Iš pradžių pučia vėjas, stiprus vėjas ir snaigės krenta įnirtingai, taip, kad iš tiesęs ranką negali matyti, kur jinai baigiasi. Ir eini nevienas, tave seka... Ir jų daug... Jie visi slepia savo veidus. Jie visi užsidėję kapišonus, apsimuturiavę šalikais, o akys slepia po tamsūs akiniai... Kartais norisi pabėgti nuo jų, tiesiog pasileidi ten kur kojos neša, nes akys nemato, tačiau stiprus vėjas ir sniegas trukdo bėgti. Galiausiai netenki jėgų ir griūni į sniegą. Atrodo, kad tau atsiplėšei, bet jie visuomet suranda, kaip šuo suranda savo namus...
Tuomet belieka vienas kelias, susitikti su kiekvienu akis į akį. Vienas prieina, nusiima akinius, atsivynioja šaliką ir nusikelia kapišoną... Juk tai aš! Po to prieina kitas... Ir taip susitikti turi su kiekvienu... Tai įgrįsta, ir pasileidi bėgti, ir vėjas jau kiek aprimęs ir snaigės krenta rečiau, nebetokios didelės.... Tačiau visur balta, balta, kur dairais... Visur sniegas ir tik atsisukęs atgal pamatai labai platų kelią, labai daug išmintų pėdsakų... Keista, bet žvelgiant nuo pradžios link savęs matai, kaip tas kelias siaurėja, vis mažiau ir mažiau jų persekioja tave... Ne, jie neatsilieka, su kiekvienu reikia susitikti asmeniškai... Nuo savęs nepabėgsi...
Bet tu vis eini į prieki, eini. Ir vėjas nutyla, snaigės pradingsta. Ir lieka tik ramybė. Tu ir Ramybė. Šalta žiema ir balta, balta kur dairais. Kiek už matai iki horizonto tik sniegas ir nieko daugiau, kad ir kur be pasisuktum. Šviesiai mėlynas dangus ir niekas nei joks medelis, nei joks kitas objektas ar padaras neužstoja žvilgsnio.
Ramybė. Vėjelis beveik nepučia... Kartais kokia viena snaigė pasiklydusi nukrinta, jeigu įžūlesnė, tai bando nutūpti ant nosies, jei ne tai tiesiog praskrenda pro akiratį ir įsimaišo baltame fone...
Balta, balta, kur dairais... Kiek besidairytum aplinkui tik purus baltas sniegas ir tik jeigu pasisuktum atgal pamatytum pėdsakų virtinę... Tai kelias kuriuo tu atėjai.
Kartais iš tiesų norisi nusiraminti, susivokti savyje ir tam nereikia daug laiko. Pabandykite, skirkite dešimt minučių ir pasinerkite į save. Ir žinote, kas šauniausia? Po to išneini nugalėtoju. Po to gali kalnus nuversti, bet kokią kliūti įveikti. Pabandykit.