Tai norite jūrų kiaulytės?

Ilgai gyvena zaraza.

Pradėsiu nuo to, kad auginau 4 jūrų kiaulytes. Ne vienu metu, žinoma. Nors du kartus buvo, kad vienu metu dvi, jauną ir vyresnę, laikydavau. Tiek patinus, tiek pateles.
1. Ne visada smirda. Tinkamai įrengus dėžę, galima 2 - 3 dienas be ypatingos smarvės gyventi.

2. Tik viena virš 8 metų gyveno, kitos iki 6 metų, o viena valgydama užspringo (keistas atvejis).

3. Labai priklauso nuo jūros kiauliuko charakterio. Vienas visada į vieną kampą dergtis eidavo, o kai ant lovos lakstydavo, visada bėgdavo į toliausią kampą pašikti, po to vėl grįždavo į švarųjį. Po kažkurio laiko išmokau atspėti specifinį elgesį, muistymasį, padėdavau atgal į dėžę, po 5 min., pasiimdavau, ir taip niekad nepridirbdavo ant lovos.

4. Jis privalo lakstyti ir kuo daugiau, kad sveikas būtų. Apgraužti tapetai, knygos ir net drabužiai yra normalu. Polietileninius maišelius irgi sugrauždavo. Beje, laikydavau kartoninėse dėžėse, o ne narveliuose, tai juos irgi grauždavo, tai kas kelis mėnesius dėžę tekdavo keisti.

5. Nedresuojamas, bet gerokai protingesnis už žiurkėną. Gerai atpažįsta žmones, suvokia aplinką. Pvz., gan dideliame bute puikiai orientuodavosi, paleistas balkone tiesiu taikymu bėgdavo į savo dėžę, per visą ilgą koridorių ir kitus kambarius. Visiškai nebijojo šuns. Mūsų agresyvus šuo pats bėgdavo nuo jūros kiauliuko, nes kiauliukas šuniui į nosį įkandęs ir vis norėdavo pagraužti šuniui nagus.

6. Bailus, nes toks instinktas, žinduolis, kuris neturi nei kanopų, nei ragų. Vienas turėtas kiauliukas (ne tas, kur šunį puldavo) į lauką išneštas paskui mane bėgdavo iš paskos, o palikus bet kur žolėje, ramiai valgydavo ir niekur nepabėgdavo, kai kiti nuolatos į krūmus lėkdavo, vos spėdavau pagauti ir daugiau į lauką nenešdavau. Taigi, nuo charakterio priklauso.

7. Dėmesį ir šilumą mėgsta, ne vien valgyt ir šikti. Skaitau knygą, kiauliukas ant kelių, sėdžiu prie kompo, kiauliukas ant kelių. Alkanas visada valgyti pasiprašydavo. Jeigu kartais per dėžės neiškuopdavau, taip kartoninę dėžę grauždavo, lupdavo skiauteles, mesdavo į krūvą ir ant tų popierinių draiskalų gulėdavo. Jeigu narve laikytum, nebūtų kaip kūrybiškumui pasireikšti. Visada skirtingose dėžėse laikydavau kiauliukus, kai vienu metu du turėdavau. Būdavo taip, kad vienas vis pabėgdavo iš dėžės ir pas kitą įlipdavo, nors abi patelės buvo. Tekdavo dėžę uždengti, aprišti su užuolaida (kad kvėpuotų) ir dar knyga sunkia užspausdavau kartoninį dangtį, bet vis tiek pabėgdavo, nes labai vikri budo, užuolaidas prasigrauždavo, ir eidavo "į svečius".

8. Kando tik 1 iš 4 turėtų kiauliukų. Ir žiauriai kąsdavo, visada iki kraujo. Čia juk graužikas, medines šakeles lengvai grauždavo, tai žmogaus oda yra vienas juokas įkandimui tokiems dantims, kurie gerokai didesni už žiurkės ar pelės. Vieną kartą net supūliavusi alkūnė man buvo, antibiotikais gydytis teko, vos sąnarį ištinusį galėjau lankstyti. Delnai nusėti būdavo šašais nuo įkandimų. O kiti niekada nekąsdavo, nebent provokuotum.

9. Valgo viską, daržoves, vaisius, uogus, košes, riešutus. Dėžę vadindavau šiukšliadėže, nes eidavo obuolių graužtukai, agurkų ir morkų lupenos, arbūzų žievelės ir t.t. Slyvos, agrastai, braškės irgi tinka. Ledų likučius nuo pagaliuko nulaižydavo. Vasarą geriausia tiesiog žole maitinti, ypač kiaulpienių lapais. Žiemą aš džiovinta žole maitindavau, kopūstais, morkomis. Grūdus nelabai mėgo, todėl tiesiog elementarias košytes virdavau, užpili vandeniu ir paverdi 5 min., nereikia jokių druskų, pienų ar prieskonių. Kuo įvairesnis maistas, tuo geriau, nes po to būna suserga, kailis plinka.

10. Kiaulytei reikia sąlygų, kad turėtų kažką veikti. Dėka instinkto mėgsta slėptis, todėl darydavau iš pagalvėlių "urvelius", kur ji bėgdavo iš vienos "pastogės" prie kitos. Kartais priplėšydavau krūvą laikraščio skiaučių ir paleisdavau ją į tą krūvą šmirinėti. Nešdavausi į kiemą, kad palakstytų. Kai pilnai priprasdavo prie žmogaus, paleista palakstyti po lovą, pati ateina, prisiglaudžia. Žiemomis labai mėgdavo po staline lempa (tada dar kaitrinės lemputės buvo) atsigulti. Sėdžiu, ruošiu namų darbus, o šalia jūrų kiauliukas šoną išvertęs knapsi. Būna, žviegia iš dėžės, duodi valgyt, vis tiek žviegia. Paimi, pasidedi ant kelių, išsitiesia ir miega, vadinasi žmogaus dėmesio norėjo. Vienu metu papūgą turėjau, tai mėgdavo tūptis jūrų kiaulytėms ant nugaros, tai jos bėgdavo, nes papūga savo aštriu snapu ausis kiauliukams gnaibydavo.

Jūrų kiaulytė idealus augintinis pradedantiems šeimininkams. Mažiau vargo, nei su šunimi ar kate, lengva ir patogi priežiūra. Ir daugiau malonumo ir bendravimo su gyvūnu, nei su amžinai miegančiu žiurkėnu ar žuvytėmis.

Tiesiog skaitytoja 2013-08-09 02:21:13 

Aš už katinus mieli, pukuoti ir nesmirda.... plius dėmesiu džiaugias :)

nesutinku,juru kiaulyte geras gyvunas,pati laikau ir ismokyt galima ir prieziuros daug nereikalauja, nors geriau zinoma suo ar kate.

2. matyt prailgintuvu uzspringo...

geras gyvunas,bet isdresuoti galima as isdresavau /apsisuk/ir apsisukdavo

o uz tai skanesta gaudavo

pati laikau juros kiaulyte ir zinau kaip ja rupintis ,visiskai nesunku.

exuss žinutė nėra itin teisinga. aišku, smagu, kad išgyvendavo 6-8 metus kiaulytės, bet jų mityba siūlyčiau labiau pasidomėti.. o ne į narvą mesti viską, lyg į šiukšlinę, nes na tikrai.. duodate ir to, ko negalima šiaip.. tai labai keista, kad tokia kiaulyčių auginimo patirtis, o nusimanymo nėra

Nereiktu subendrinti visu kiaulyciu. Jei neskiriate laiko, tai nieko gero ir nedaro. Pas mus ismoko iseiti pasiaikscioti ir gryzti pamyzti i narva. Taip iseiti gali daug kartu. :) Mielai laizo rankas zmonem kuriuos megsta. :) Be to paprasta rupintis, tai gerai mokyti vaikus atsakomybes. :) Nereikia vedzioti kaip suns, o bute kates dezute smirda labiau nei jurkiaule, taip kad tik nereikia jau cia varyt!

1 | 2 | 3 | 4 |