Mano ligos istorija
Kartais man atrodo, kad Lietuvos sveikatos sistema nepasikeitė nuo viduramžių, o gydytojų pagrindinis tikslas, ne rūpintis žmonių sveikata, bet juos praspirti.
Dalinuosi savo ligos istorija, kuria visai nesidžiaugiu, galbūt tai kam nors padės. Galbūt kas nors pasidalins savo patirtimi komentaruose.
Perspėjimas. Aš neturiu jokio supratimo apie žmogaus biologiją ar mediciną, tai ką čia aprašysiu yra mano asmeninė patirtis ir VBS (viena bobutė sakė), todėl mano teiginiai gali būti šiek tiek klaidingi ar net visiškai neteisingi.
Aš nelabai atsimenu datų ir sunkiai orientuojuosi laike, todėl pastabos gali būti netikslios.
Viskas prasidėjo maždaug prieš tris metus. Kuomet kreipiausi į gydytoją. Priežastis – pilvo skausmai. Labai sunku apibūdinti simptomus, bet aš pasistengsiu kiek galima tiksliau.
Paprastai pavalgius pajausdavau sunkumą, tarsi būčiau prarijęs balioną, tarsi būtų tempimas iš vidaus maždaug bambos srityje. Dar vienas simptomas – baltas liežuvis, aišku, jis ne pabalo, o tiesiog kaupdavosi daug apnašų.
Mane priėmė labai maloni senutė, iškamantinėjo viską ir nusiuntė pasidaryti du tyrimus: endoskopiją ir echoskopiją.
Endoskopija - tai žarnos rijimas, labai nemaloni procedūra. Be to reikia ateiti dvylika valandų nevalgius. Kartu stebint skrandį dar padaromas ir H. pylori bakterijos testas. Jeigu einate į privačią kliniką, tai dėl nieko sukti galvos nereikia: viską pasako ir padaro, tiesa, už bakterijos testą reikia primokėti papildomai. Jeigu einate į valstybinę, tai turite turėti medicinos diplomą ir viską žinoti patys. Einant į valstybinę reikalauja atsinešti savo rankšluostį ir pačiam nusipirkti bakterijos testą. Testai būna kelių rūšių, vieni geresni, kiti blogesni.
Echoskopija – tai definų ieškojimas ten kur jų nėra. O jeigu rimtai tai brauko per pilvą kažkuo panašiu į kainų skaitytuvą ar kokį nors feną ir daro nuotraukas. Gal kam nors gali būti nemalonu, kad visą pilvą išmozoja kremu, bet tai turbūt pati maloniausia procedūra šiuolaikinėje medicinoje. Čia reikia ateiti nevalgius ir negėrus mažiausiai šešias valandas.
Taigi, padarė man tyrimus. Pirmiausia pradėsiu nuo to ko nerado – bakterijos – gerai, jei būtų radę tuomet būtų tekę porą mėnesių gerti antibiotikus.
Dabar ką rado: man nustatė refluksą. Jis gydomas geriant vaistus iš ryto pusvalandį prieš valgį (omeprozol) ir vakare (mažinančius rūgštingumą). Kiek truko gydymas aš neprisimenu maždaug du – tris mėnesius. Gydymo metu reikia žiūrėti ką valgai ir valgydavau tik maždaug trečdalį porcijos palyginus su tuo ką valgiau anksčiau. Todėl išalkdavau maždaug kas dvi valandos. Ir dar reikia pastebėti, kad ne kiekvienoje kavinėje galima rasti tinkamo maisto.
Be mano minėtų simptomų, girdėjau, kad kitiems žmonėms pasitaiko nepraeinamas dusulys ir kosulys, todėl būna gydomas ne refklusas, bet gerklė ar dar kas nors.
Trečias dalykas, kurį nustatė – įtartina tulžies išvaizda ir galimas uždegimas. Nežinau, kodėl daktaras nepažymėjo, jog reiktų stebėti arba padaryti tyrimą po metų, bet... Nežinau, ar tokia pastaba būtų ką nors pakeitusi...
Pasveikau gana greitai ir grįžau prie valgymo viskas kas... žodžiu, kaip anksčiau.
Žinote pasakymą, jog žmogaus kūnas jo šventovė? Maždaug po metų pajaučiau kad mano šventovėje kažkokie ne tie vėjai pučia. Tai gi nuėjau pasikonsultuoti pas gydytoją (pas kitą gydytoją, malonios senutės daugiau niekada nemačiau), man pasiūlė neieškoti problemų ten kur jų nėra. Gydytoja sako, jog nėra ligos, vadinasi nėra. Aišku, aš tuo nepatikėjau, tiesiog, supratau, jog pagalbos iš gydytojų negausiu, reikia tiesiog laukti kol numirsi.
Ilgai laukti nereikėjo, maždaug po pusmečio prasidėjo... Aš tai vadinu priepuoliais. Skausmas atsiranda dažniausiai pora valandų po valgio. Aš sakau, kad skrandyje, bet tai maždaug toje vietoje kur šonkauliai prasiskiria. Iš pradžių būna labai stiprus skausmas trunkantis nuo kelių minučių iki kelių valandų, kai tiesiog negaliu rasti sau vietos. Vėliau prasideda antrasis etapas, kai beveik neskauda, jeigu nejudu, bet, jeigu tik sujudu, ima skaudėti. Viso to skausmo metu skrandis nevirškina ir skausmas nors silpnėja, tačiau galutiniai nepraeina, kol skrandis nepradeda virškinti. Viskam praeiti ir man atsigauti reikia kažkur poros dienų. Pirma tiesiog guliu ir nejudu, antrą dieną jau geriu vandenį, bet nieko nevalgau ir tik trečią dieną jaučiuosi kiek geriau.
Palyginus su tuo kas buvo anksčiau, tai pirmiausia pasikeitė skausmo vieta, dabar jinai aukščiau, antra pasikeitė skausmo stiprumas ir pobūdis, trečia pasikeitė skausmo pradžios momentas, nuo iš karto po valgio iki kelių valandų po valgio. Kartais netgi praėjus daugiau nei keturioms ar šešioms valandom, kai tiesiog pabusdavau iš miego vidury nakties ir imdavo skaudėti.
Vienas dalykas, kurio dar nepaminėjau, bet mane labai erzina, jog užsiregistruoti pas gydytoją Lietuvoje galima tik po dviejų savaičių, kai visi skausmai būna praėję, viskas būna pasimiršę ir kraujo tyrimai nieko nerodo.
Taigi, vieno tokio priepuolio metu aš pasivėžinau su greitąja. Nėra geresnio būdo įsitikinti kokios duobėtos Kauno gatvės nei gulėti greitojoje. Nerekomenduoju patirti, bet jeigu jau taip atsitiks, pagalvokite apie tai.
Mane nuvežė į trečiąją ligoninę, kažkas man pasakė, jog jinai vadinama mirtininkų ligonine, nežinau kodėl ir nenoriu žinoti.
Pirmiausia padarė rentgeną, nieko ten nepamatę paėmė kraują. Kaip žinia kraujo tyrimo rezultatų reikia laukti, taigi mane tiesiog paliko sėdėti koridoriuje kol kas nors atsitiks: aš numirsiu (kaip tuo metu atrodė) arba pasveiksiu. Prasėdėjus dvi valandas skausmas praėjo ir grįžau namo, bet čia aš truputi užbėgu įvykiams už akių.
Man turėjo padaryti endoskopiją, bet atvežė skubesnį pacientą, taigi, nepadarė. Ačiū Dievui. Aš nieko nesuprantu apie mediciną, bet kišti žarną į pilvą žmogui, kurio skausmo priežastis gali būti persivalgymas ir nevirškinimas man neatrodo visiškai logiška... Bet aš ne specialistas.
Man turėjo padaryti echoskopija, bet nepadarė. Kodėl nežinau. Neturiu supratimo. Nebuvo gydytojo? Neturėjo technikos?
Daktaras išklausęs mano simptomų pasakė, jog man opa. Kaip jis tai padarė aš neturiu supratimo. Išrašė siuntimą pas šeimos gydytoją ir paleido.
Nuėjus pas šeimos gydytoją man teko džiaugsmas dar kartą ryti žarną ir diagnozė pasitvirtino. Man tikrai opa ir jinai gydoma taip pat ir tais pačiais vaistais kaip refluksas. Tiesa, vienas dalykas, kurį paminėjo daktaras, tai kad opa yra pasekmė ir reikia ieškoti priežastis. Kaip manote ar kas nors tos priežasties ieškojimu užsiėmė?
Čia mes parašytume „ir visi laimingai gyveno per amžius“, bet deja...
Jeigu aš matau maistą, aš tiesiog negaliu jo nesuvalgyti. Tokia ubago filosofija: suvalgyk viską ką gali šiandien, nes nežinai kada sočiai galėsi pavalgyti kitą kartą. Man sunku palikti nebaigtą patiekalą, net jeigu aš esu sotus. Būčiau storas kaip trijų durų spinta, bet dabar galiu pasislėpti už manekenės. Jeigu ieškote dietos, kuri jums padėtų numesti svorį, tai nieko efektyviau nerasite. Per visą tą laiką numečiau maždaug apie penkiolika kilogramų.
Šita pasakius, sekantis dalykas yra tas, kad man priepuoliai kartojosi maždaug kas du mėnesius. Pageriu vaistus, pasveikstu, pagyvenu ir trukt už vadžių vėl nuo pradžių. Taigi ir vėl nueinu pas gydytoją, papasakoju jai savo simptomus. O gydytoja nesiūlo daryti jokių tyrimų, bet papasakoja tą pačią gražią pasakėlę. Refluksas yra nervinė liga, tai gyvenimo būdo liga, reikia žiūrėti ką valgai ir nevalgyti maisto, kuris tau netinka, vieniems žmonės jis praeina, kitiems ne.
Problemos su tais teiginiais yra, kad taip, mano gyvenime buvo labai nervuoto laikotarpio, bet paskutiniu metu aš ramus kaip rastamanas rūkantis žolę. Antra, aš pastebėjau kad mano skrandis priima visą maistą, svarbu tik kiekis. Svarbu nesuvalgyti maisto per daug, kas man, tiesa pasakius, labai sunku padaryti.
Paklausus ar nėra kokio kito patikrinimo metodo ar testo ar dar ką nors atsakydavo, jog visi simptomai rodo, jog tai refluksas. Aš praradau bet kokį norą bendrauti su gydytojais ir susitaikiau gyventi tokį gana ne produktyvų gyvenimą...
Po maždaug metų laiko besikartojančių mano priepuolių, motina neatlaikė ir nuėjo pasikolioti su gydytoja, tuomet gydytoja stebuklingai prisiminė, jog yra toks tyrimas kaip echoskopija.
Pasidarau echoskopija – BOOM – tulžies akmenys. Reikia operacijos.
Spekuliacijos. Kadangi aš negeriu ir nerūkau, tai vienintelis man likęs gyvenimo malonumas, mano silpnybė arba nuodėmė yra saldainiai. Aš juos dievinu. Aš juos valgau kilogramais. Saldainiai sukelia cholesterolį. Tulžis paverčia cholesterolį į akmenis. Taigi po operacijos niekada daugiau negalėsiu valgyti saldainių. Ar gali būti blogiau, kai pasaulyje egzistuoja tokia daugybė dar neragautų saldainių? Tiesa, taip pat negalėsiu valgyti burgerių, picų ir cepelinų. Taip sakant viso gero ir skanaus maisto. Galbūt man reikėtų tapti veganu?
Echoskopijos gydytojas radęs man akmenis buvo toks laimingas, lyg tik ką laimėjo milijoną. Aš nežinau, kaip dažnai gydytojai randa, turbūt nedažnai galbūt tas radinys buvo „made my date“ ar „made my month“ ar... Kad ir kokios jo džiaugsmo priežastys, mane tai nuramino ir aš išėjau atsipalaidavęs: reikia operacijos, nieko čia tokio...
Tuomet manęs laukė apsilankymas pas šeimos gydytoją. Gydytoja pamačiusi nuotraukas pasibaisėjo, bet tuoj pat paskubėjo mane nuraminti, kad čia viskas gerai, nieko baisaus. Taigi aš vėl išėjau ramus.
Pasirodo, jog Lietuvoje chirurgą, kuris operuos, turi susirasti pats. Tai geras dalykas, nes blogai pasirinkęs gali kaltinti tik save. Tai blogas dalykas, nes aš nesu girdėjęs, jog kur nors būtų chirurgų reitingai, kvalifikacija ar apskritai bendras sąrašas. Įsivaizduokit situaciją, kai gydytojo ieškai per pažįstamus, gal kam nors darė panašią operaciją?
Galiausiai užsiregistravau Kauno Klinikose. Tiek daug bobučių net bažnyčioje sekmadieniais nebūna, kiek jų yra klinikose. Užsiregistravęs telefonu, turi ateiti pasiimti talonėlio į registratūrą. Asmeniškai aš talonėlio laukiau net 35 minutes! Jeigu kas nors lankysitės, nepatingėkite atvažiuoti anksčiau. Gerokai anksčiau. Nuėjus prie kabineto paaiškėjo, jog chirurgas buvo kažkur iškviestas.
Kai grįžo, chirurgas pasakė, jog operacija po dviejų savaičių. Jis uždavė gal vos vieną ar du klausimus dėl ko atėjau pas jį ir viskas. Jis manęs nenuramino, nepapasakojo kaip vyks operacija, nepapasakojo koks gyvenimas manęs laukia po to (Už tai dabar aš pasakoju jums).
Taip, gydytojai turi efektyviai gydyti. Bet jie taip pat turi suteikti vilties. Visi esate girdėję apie placebo efektą? Kartais reikia tiek nedaug – žmogaus tikėjimo, noro gyventi ir to užtenka. Aišku, šiuo atveju neužtektų.
Iš kabineto išėjau visiškai sutrikęs. Manęs laukė dvi nervingos ir prasto miego savaitės.
Tiesa, prieš operacija dar reikėjo grįžti pas šeimos gydytoją ir pasidaryti įvairių tyrimų. Visų pirma tai išsamus kraujo tyrimas, ir šį kartą kraujo nuleido gerokai daugiau nei paprastai, antra – šlapimo tyrimas ir trečia – kardiograma. Tyrimai negali būti senesni nei dešimties dienų.
Kardiograma – tai daug vargo dėl nieko. Reikia nusirengti iki pusės, aplink širdį prisega daug... em... lipdukų, taip pat po porą užkabina ant riešų ir atitinkamoje vietoje ant kojų. Tuomet aparatas išspjauna popieriaus lapelį su širdies grafiku. Pasiruošimas procedūrai turbūt du kart ilgesnis nei pati procedūra.
Atvykimui į klinikas yra duotas keturiasdešimt penkių minučių langas. Atvykau aštuntą valandą, pasiėmiau kortelę iš chirurgo kabineto ir patraukiau į rūsį. Rūsyje yra priėmimas stacionarizacijai, kur tuoj pat liepė persirengti atitinkamais drabužiais. Drabužius, su kuriais atvykai galima palikti jiems saugoti arba lydintis asmuo gali išsinešti atgal.
Drabužiams yra tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui šlepetės gali būti tik odinės arba guminės. Dažniausiai ligonių naudojami drabužiai yra treningas ir chalatas.
Iš priėmimo patalpos grupę žmonių palydėjo į antrą aukštą ir liepė laukti. Laukimas prailgo, maždaug valandą teko sėdėti nieko nežinant. Be to visur koridoriuose atidarinėti langai, todėl dar ir baisiai šalta.
Laukdamas pastebėjau, jog visi kiti ligoniai yra tokie gyvenimo matę... Sekantis jauniausias po manęs žmogus turbūt buvo du kartus vyresnis už mane... Pasijaučiau toks visai vaikas...
Galiausiai man buvo paskirta palata, bet nesutvarkyta, todėl teko dar šiek tiek palaukti. Tuo metu prie manęs viena po kitos priėjo dvi gydytojos. Pirmosios pareigų neįsiminiau (tuo labiau vardo), todėl pavadinkim Rezidente iš didžiosios R. Iš pradžių jinai keliais magiškais žodžiais paaiškino ką darys, tuomet išvertė į žmonių kalbą. Tuo momentu, galvojau, kad labai svarbu viską atsiminti, kad galėčiau pasidalinti su jumis, tačiau neatsimenu nei vieno žodžio. Reikėjo atsakyti į keletą klausimų apie sveikatą, alergijas, jinai pasižymėjo savo popieriuose, vėliau dar už kažką reikėjo pasirašyti. Tas pats procesas pasikartojo, kai priėjo anesteziologė.
Po to atėjo seselė, kuri nuskuto pilvą, tai juokinga, kadangi, aš plaukuotas kaip gorila išskyrus pilvą ir davė nervus raminančią tabletę. Nežinau ar tabletė veikė, nes vos tik ją sučiulpus išvežė mane į operacinę.
Tiesa, prieš vežant į operacinę dar reikėjo persirengti vasariniais psicho drabužiais, ta prasme... labai panašu į tai kokiais apvelka psichiatrinėje ligoninėje tik trumpom rankovėm. Šitoje vietoje mane suglumino: kodėl tuomet iš pradžių reikėjo persirengti į treningus, jeigu po to juos vis tiek reikia nusivilkti? Tiesa, tas persirengimas irgi tik dėl vaizdo, kadangi, per operacija pilvo srityje vis tiek lieki nuogas... Be gluminančių daugybės persirengimų dar yra tokie patys gluminantys persėdimai iš vienos lovos į kitą, viena lova veža koridoriais, kita operacinėje, trečioje operuoja...
Operacinėje atsidūriau apie dešimtą valandą, tiek stipriai drebėjau, kad seselė net negalėjo pastatyti man lašelinės. Nuo nervų? Nuo šalčio? Greičiausiai abiejų mišinys. Vos tik pastatė lašelinę nugrimzdau į nebūtį. Beje, lašelinę dūrė į kairės rankos kumštį, o dešinę ranką apvyniojo pulsui matuoti.
Operacija užtruko apie dvi valandas. Operacijos metu padarė keturias skyles: viena ties skrandžiu, viena ties bamba ir dvi dešinėje pusėje. Po operacijos labai kuteno gerklę ir jausmas toks lyg ruoštumeisi sirgti peršalimu ar gripu. Taip yra todėl kad į gerklę statė kažkokius kvėpavimo vamzdelius. Blogiausia, jog negali kosėti ar čiaudėti, nes tuoj pat suskauda visas operuotas vietas.
Mane pažadino intensyvaus stebėjimo palatoje, man pasirodė, jog palatoje buvo daug lovų, kokios devynios, tačiau be mano tik dar dvi užimtos. Aš buvau visiškai apsvaigęs, manęs kažko paklausė ir aš vėl atsijungiau. Kitą kartą pabudau jau savo palatoje.
Nežinau kodėl esu įsitikinęs, jog stebėjimo palatoje pabudau apie penkioliktą valandą, o savo apie šešioliktą, juk aš neturėjau jokios galimybės to laiko sužinoti.
Visiškai atsigaivaliojau tik apie devynioliktą valandą ir supratau, jog turiu velnio uodegą. Tai plastikinis vamzdelis užsibaigiantis plastikiniu maišeliu – drena (ar nuo žodžio drenažas?), skirtas išvalyti pūliniams iš organizmo. Pradėjau aiškintis, kas tai yra, man pasakė, jog svarbu jo nenutraukti. Guliu, nejudu, dešinė pusė beveik nutirpo.
Kitą rytą atėjo Rezidentė, sako: kodėl čia guli? Reikia keltis Aš aiškinu, jog man sakė saugoti, kad nenutraukčiau dreną. Jinai pasižiūrėjo, sako: tai čia pririšta prie lovos, atsiriši pasiimi į ranką ir eini kur nori. Kur tu vakar buvai?!
Pabandžius atsisėsti man pradėjo suktis galva.
Po valandos atėjo chirurgas aprėkė kaip šunį:Ko čia guli? Kitus, operuotus vakar, jau išleidau namo, o tu net pajudėti nesugebi. Po dviejų dienų nori to ar ne tave išrašau. Chirurgas paminkė mano pilvą liepė ištraukti velnio uodegą. Kol ją traukė tai staugiau taip, kad varnos nuo gretimų namų stogų išsigandę pakilo ir išskrido, bet tikrai džiaugiausi jos atsikratęs.
Pirmą kartą atsistojęs vos ne nualpau. Palatą apeiti sugebėjau tik iš trečio karto, nueiti iki tualeto tik iš penkto karto.
Pakalbėkim apie palatą. Palatoje yra dvi lovos. Pirmą dieną turėjau kaimyną, antrą dieną jį išrašė. Kaimynas buvo po išvaržos operacijos. Esu labai jam dėkingas už visą pagalbą, kol aš gulėjau kaip skuduras.
Prie kiekvienos lovos teoriškai yra seselės iškvietimo mygtukas, praktiškai jis iškaltas belenkurioje vietoje sienoje ir yra labai nepatogu pasiekti. Apie mygtuką pakalbėsiu vėliau.
Man pasisekė, jog mano lova turėjo kabančią rankeną, tai tikrai fantastiškas dalykas, padeda atsisėsti, įlipti, išlipti iš lovos. Taip pat su ja galima žaisti, aš dabar puikiai suprantu, kodėl lėliukų lovos būna pakabintos žaisliukais.
Naudotis ančiuku yra žeminantis dalykas, kodėl tas dalykas apskritai vadinamas ančiuku?
Maistas. Atvykti į operaciją reikia nevalgius ir negėrus. Po operacijos valgyti negalima. Reikia išgerti dvi stiklines vandens, tačiau negreičiau nei gurkšnis kas penkiolika minučių, nes gali supykinti.
Pusryčiams atnešė ant pieno virtos grikių košės. Pietums neaiškių kruopų (perlinių?) sriubą su kietomis morkomis. Kaip morkos gali būti kietos sriuboje? Nebent netyčia įkrito jau išvirus. Tokių neskanių morkų per visą gyvenimą nesu ragavęs, jas turbūt specialiai Klinikoms augina. Antram patiekalui buvo virta mėsa (kiauliena?), labai sūri avižų košė ir labai rūgštus (obuolių?) kompotas. Vakarienei kolūkietiškai atpjautas pieniškos dešros šmotas, taip pat atpjautas batono gabalas ir sausainis smėlio juosta. Pirmą dieną po operacijos ligonį maitinti saldumynais? Aš šito nesuprantu.
Pusryčiams – neaiškių kruopų (avižų?) košė ir labai saldi kmynų arbata. Pietums – pieniška kruopų sriuba, vištienos skūrelės, teoriškai turėjo būti vištienos sparneliai, bet anksčiau tos vištos greičiausiai dirbo manekenėmis, todėl tik kaulai ir skūra... Garnyrui nevalgomos morkos su razinomis ir labai pervirta ryžių košė. Gėrimas – rūgštus kompotas. Vakarienei perlinė sriuba, smėlio juosta ir knynų arbata.
Pusryčiams grikių košė ant pieno.
Priešpiečiams taip pat galima gauti stiklinę pieno.
Mane tikrai stebina, jog ligoninėje nėra subalansuota dieta ligoniams. Visų pirma man rekomenduojama valgyti penkis kartus per diena mažas porcijas, o ne tris milžiniškas. Ir dar yra kitas dalykas...
Antrą naktį pabudau, tiesiog buvau išplėštas iš sapnų pasaulio, nes pradėjo stipriai gurguliuoti pilvas, taip sakant, bandė sugroti penktąją simfoniją, o vėliau tiesiog sustojo. Gulėti skaudančiu pilvu man visai nesinorėjo, todėl išbandžiau magišką mygtuką iškviečiantį seselę. Paaiškėjo, jog jokios magijos nėra.
Mano palata buvo priešais budinčios seselės kabinetą. Diena ten nuolatos kas nors būdavo, naktį kabinetas užrakintas, kur dingdavo seselės nežinau.
Paspaudus mygtuką pradeda koridoriuje kaukti įkirus pypsiukas, kuris pažadina kaimyninių palatų gyventojus, todėl būdamas mandagus inteligentas, nori tą jungtuką įjungtą laikyti kiek galima trumpiau. Galvoji, jog paspaudei, centre kur nors užfiksavo ir seselė tuoj pat atbėgs, bet deja taip nebūna. Mano kaimynui pirmą naktį suskaudo pilvą ir man pasirodė, jog iš dviejų bandymų jam seselės prisikviesti nepavyko. Nors negaliu būti tikras, nes tą naktį dažnai smigdavau.
Man pavyko prisikviesti seselę tik iš antro karto. Skrandžio problema buvo išspręsta lengvai. Seselė teigė, jog greičiausiai ėmė kilti rūgštys ir davė rantidino tabletę. Aš taip pasiskundžiau dėl širdies. Atėjo kita seselė padarė kardiogramą, po to dar viena pamatavo spaudimą, po to dar viena pamatavo spaudimą, po to dar viena paėmė kraują, po to dar viena... Galiausiai nusprendė, jog man viskas gerai, tačiau vis dėl to pastatė lašelinę. Nors gydytojai teigia, kad man viskas yra gerai, aš net ir dabar nesu tuo tikras...
Sekančią naktį vėl atsitiko tas pats, tik šį kartą prisikviesti seselės man nepavyko. Tai yra absurdiška, kai guli ligoninėje ir vis tiek nori turėti asmeninę vaistinėlę... Aš jos neturėjau, pagulėjau dvi valandas ir penktą ryto išgirdęs atrakinamas budinčių seselių kabineto duris nuėjau pasiprašyti tabletės.
Atėjo išleidimo diena. Atbėgo chirurgas dar prieš septynes, paminkė pilvą, pasakė, kad išleidžia ir pabėgo. Kiek vėliau atėjo Rezidentė, pakalbėjom apie mano būseną. Dėl operacijos yra padidėjusi išvaržos rizika, todėl vieną mėnesį negalima nieko kilnoti. Siūlus ištraukti reikia po savaitės.
Po aštuonių atėjo chirurgas su komisija ir mane oficialiai išleido, tačiau realiai dar turėjau palaukti kol atneš popierius, perriš, pamaitins. Kol aš laukiau chirurgas užbėgo trečią kartą ir atnešė dovanų.
Sakyčiau, labai malonus gestas, nors aš ir skeptiškai nusiteikęs tuo klausimu, kad kas nors operacijos metu juos specialiai renka, kad vėliau atiduotų ligoniui.
Mano kaimynas paskutinę savo dieną ligoninėje lakstė kaip leopardas, o aš vos galėjau pasivilkti kaip vėžlys. Ilgi nuotoliai man problema.
Čia reklaminis lapas dėl maitinimosi, kurį duoda išrašant iš ligoninės:
Mane glumina keletas dalykų. Galima valgyti saldainius, tačiau tik neriebius. Kokie saldainiai yra neriebūs? Ir kaip saldainių valgymas neprieštarauja cukraus mažinimui?
Kodėl nieko nėra apie riešutus? Aš mėgstu riešutus.
Ar remiantis tuo sąrašu aš galiu ką nors valgyti kavinėje? Gal žinote kokius patiekalus?
Grįžęs namo pirmiausiai pastebėjau, kad viskas (pvz. lova) yra mažiausiai dvidešimt centimetrų žemiau nei ligoninėje, todėl naudotis labai nepatogu. Ne gana to ligoninėje maždaug kas dvylika valandų suleisdavo nuskausminamųjų, todėl skausmo beveik niekada nejausdavau. Grįžus namo teko gyventi be vaistų. Man priimtinos yra horizontali ir vertikali padėtys, visos kitos yra gan skausmingos, padėties keitimas irgi.
Jaučiuosi kaip išlipęs iš mėsmalės, su sumaltais viduriais. Nors visi sako, jog tai labai nesudėtinga operacija, to patirti nelinkėčiau net savo priešams.
Ar tai viskas su mano ligos istorija? Aš nežinau, bet pabaigsiu pesimistine gaida: gyvenimas yra nesąžiningas.