Gyvenimas kai tau trisdešimt

Kai tau niolika, tai trisdešimtmetis atrodo baisiai senas, o kaip viskas atrodo kai tu atsiduri kitame gale? Norėtųsi pasidalinti paprasto žmogaus patirtimi su jaunesniais skaitytojais, tačiau aš nesu tinkamas dalinti patarimus, kadangi mano gyvenimas nesusiklostė, kaip „normalaus“ žmogaus.

Taigi, apie tai kas (ne)svarbu ir (ne)rūpi.

Pradžioje turbūt reiktų pradėti nuo perspėjimo. Žmogaus atmintis yra keistas dalykas. Mes atsimename, tai ką norime atsiminti, nebūtinai tai kas iš tiesų įvyko. Du žmonės apie tą patį įvykį gali turėti visiškai kitokius atsiminimus.

Vaikystės svajonės – neišsipildė. Paprastai vaikystėje žmonės svajoja būti kosmonautais ir gaisrininkais, o užaugę tampa kasininkais ir valytojais. Turbūt pas retą ką išsipildo ankstyvos svajonės, jos būna naivios ir kvailos. Kokios jos buvo pas mane?

Viena svajonė labai keista, kažkodėl įstrigo man atmintyje. Reikėjo nupiešti kuo norėtum būti užaugęs, aš nupiešiau automobilį ir pasakiau, jog noriu būti taksistas. Nežinau kodėl. Paprastai vaikai nori būti užaugę tuo pačiu kuo ir jų tėvai ar bent jau giminės. Aš neprisimenu, kad nors vienas giminaitis būtų dirbęs taksistu. Šita svajonė keista dar ir dėl to, kad teises išsilaikiau visai nesenai.

Bet pati didžiausia mano svajonė buvo kurti multikus. Užaugau su sovietine „gerąja animacija“, ypatingai patiko filmukas apie vilką ir kiškį - „Na palauk“. Neatsimenu, bet greičiausiai amerikietiškų analogų „Tom and Yerry“ nebuvau matęs. Net ir dabar mėgstu animaciją.

Tai keista svajonė, kadangi niekada neskyriau piešimui daugiau laiko nei kad privaloma. Nelankiau piešimo būreliu ir neprisimenu, jog būčiau tiesiog sėdėjęs ir paišęs. Taip, dabar aš kuriu komiksus, bet aš juos „kuriu“, o ne „piešiu“, nes piešti nemoku.

Teoriškai mano svajonės dar gali ir išsipildyti, nors šiuo metu tikrai nenorėčiau dirbti taksistu. O kokios vaikiškos svajonės buvo pas jus?

Mokykla, universitetas – buvo, nebuvo. Kai baigiau mokyklą, niekada ten nebuvau užėjęs. Nesuprantu tokių žmonių, kurie mėgsta grįžti ar sako, jog mokykla buvo geriausias laikas. Kai vaikštai į mokyklą, tai mokykla atrodo kaip visas tavo gyvenimas, tačiau, kai pažvelgi iš perspektyvos, tai tik didelis laiko švaistymas.

Būdami mokykloje mes dažnai nepatenkinti burbame, jog integralai nepadės nusipirkti duonos ir yra visiškai beprasmiai, tačiau mes pamirštame (arba nepastebime), jog visi kiti mokomi dalykai yra tokie pat beprasmiai. Vienas iš klasės stos į aukštąją matematiką ir jam reikės to ko mokė per matematikos pamokas, vienas stos į mediciną ir jam reikės to ko mokė per biologiją, visi kiti dirbs kasininkais ir viską ko mokė yra visiškai nereikalinga. Galbūt aš truputėli sutirštinu spalvas, bet kasininkais kažkas juk turi dirbti.

Paklauskite manęs to ko mokė mokykloje, chemijos, biologijos, fizikos ir aš jums neatsakysiu. Neturiu žalio supratimo. Vienintelis dalykas, kurį moku dundukas plius lygiu yra anglų kalba ir ne todėl kad turėjau fantastišką mokytoją, o todėl kad daugiau ar mažiau tenka susidurti kiekvieną dieną.

Tai mokykla man nieko nedavė? Kaip tik priešingai davė net gi labai daug: išmokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Taip, čia pradinėse klasėse, vėliau... Hm...

Jeigu reiktų duoti vieną patarimą moksleiviams, jis būtų – dalyvaukite. Jeigu kas nors organizuoja klasės/mokyklos vakaronę/varžybas/renginį prisidėkite prie organizatorių. Tai duoda praktinės naudingos patirties galinčios praversti ateityje, tai duoda smagių akimirkų ir prisiminimų. Turiu prisipažinti, jog aš pats dalyvavau labai negausiai, tačiau tai yra geriausi (vieninteliai?) prisiminimai iš mokyklos. Kontrolinių, dvejetų, pastabų ir kitų eilinių dalykų neprisiminsite.

Po mokyklos stojau į universitetą, kur priešingai nei mokykloje tikrai nieko naudingo neišmokau. Viską ką galima pritaikyti ir panaudoti gyvenime išmokau iš draugų arba savarankiškai. Jeigu viskas taip blogai, kodėl aš stojau? Mano laikais buvo tik du pasirinkimai: armija arba universitetas. Manau, kad pasirinkimas yra akivaizdus.

Baigę mokyklą moksleiviai sprendžia labai sunkų klausimą: kur stoti? Tačiau tai neteisingas klausimas. Teisingas klausimas būtų: kuo nori tapti? Vienintelė problema, kad, kai reikia atsakyti į šitą klausimą, atsakymą iš tiesų žino gal tik koks 1%.

Paprastai chebra, kuri renkasi vakare prie garažo (išgerti butelį alaus ar odekolono) ir dieną kompiuterių klasėje, neturi nieko bendro. Nusprendę stoti į informatiką (ar kitur) jūs pasirenkate, jog norite bendrauti su tais, kurie renkasi kompiuterių klasėje, o ne prie garažo. Su jais jūs praleisite daug laiko, jie formuos jūsų požiūrį, pasaulį (kaip ir jūs formuosite jų). Akivaizdu, jog padaręs tokį pasirinkimą tapsite kitokiu žmogumi, nei pasirinkęs alternatyvą.

Pats diplomas vertas maždaug tiek, kiek popierius ant kurio yra atspausdintas, tačiau grupiokai, dėstytojai ir kiti susiję asmenys – neįkainojami. Ne veltui lietuviška patarlė sako: su kuo sutapsi, tuo ir tapsi.

Jeigu galite stoti užsienyje – stokite. Ne todėl, kad mokymo kokybė yra geresnė nei Lietuvoje. Į tuos universitetus, kuriuose mokymo kokybė geresnė nei Lietuvoje gali įstoti tik vienetai. Tačiau įstojus užsienyje išsiveršite iš gimtųjų prietarų, papročių ir praplėsite savo akiratį.

Jeigu studijuojate ir nebėgate iš paskaitų darote kažką neteisingai. Tačiau turiu perspėti, jog įsismaginę galite per vėlai suprati, jog praleidote per daug paskaitų. Ta linija, kiek galima praleisti yra labai nepastebima.

Universitetas - tai laikas naujoms patirtimis, eksperimentams ir pažintims. Universitetas – tai laikas susirasti antrą pusę. Baigus universitetą ir pasirinkimas, ir galimybės sumažėja. Nebeturėsite laiko romantiškiems padūsavimams ypač, jeigu kiekvieną dieną teks dirbti viršvalandžius.

Studijuokite tol, kol pavyks susirasti.

Vienatvė. Daugelis iš tiesų nežino kas yra vienatvė. Tokiame amžiuje dažniausiai būna sukūrę šeimas ir leidžia vaikus į darželius.

Nemanau, kad kas nors sąmoningai renkasi vienatvę (galbūt išskyrus Tibeto vienuolius). Nemanau, kad kas nors atsisako įdomių pažinčių. Mano pašto dėžutė visuomet laukia jūsų laiškų. Man būtų įdomu padiskutuoti apie žaidimus ir jų kūrimą, stalo žaidimus, knygas, fantastiką, komikus, kryžiažodžius, startupus...

Vienatvė – tai kas atsitinka, kol tu domiesi kitais dalykais, o ne žmonėmis.

Ar vienatvė yra baisu? Taip, jeigu visa diena tėra darbas, televizorius ir miegas tarpus užpildant žygiais į parduotuvę ir maisto ruošimais. To niekam nelinkėčiau.

Kokia yra mano vienatvė? Kartais norisi dėmesio, kartais norisi staugti, kartais jaučiuosi liūdnas, kartais jaučiuosi tiesiog laimingas, kartais jaučiuosi linksmas... Taip, kaip ir bet kuris kitas žmogus turiu gerų ir blogų dienų. Svarbiausia pasiekti, kad gerų dienų būtų stipriai daugiau, nei blogų, nes ir pas patį sėkmingiausią žmogų pasitaiko juodų dėmių.

Kaip pasididinti gerų dienų skaičių? Vienas dalykas, kurio nemokina mokykloje, nors turėtų – tikslai. Kai turi tikslus, viską kas neveda link jų stengiesi padaryti kiek galima greičiau, kad galėtum užsiimti tuo, kas veda prie tikslo. Pasiekus tikslą visuomet užplūsta geras jausmas.

Puikiai suprantu, jog tikslai nėra kiekvienam žmogui. Kad galėtum išsikelti tikslus, pirmiausiai turi kažko norėti, turėti svajonių ir ambicijų, tačiau kai kurie žmonės neturi ko tikėtis iš ateities ar tiesiog jau turi viską ko gali norėti. Ką daryti tuomet? Galima pamėginti atrasti dievą arba pilna galva pasinerti į kokią nors kitą veiklą. Kol smegenys užimtos nėra kada pastebėti vienatvės.

Laikas. Kartą studijuojant universitete vienas draugas pasakė: Turiu gerą idėją, bet dabar neturiu laiko. Tikiuosi, kai pabaigsiu studijas, laiko bus daugiau ir aš tą idėją įgyvendinsiu. Daugiau laiko neatsirado.

Žinote, kada mes turime daugiausiai laiko? Kai einame į mokyklą, vienintelė problema, kad mes nežinome ką su tuo laiku daryti. Kiekviename sekančiame gyvenimo etape laiko žmogui lieka vis mažiau. Universitete vis dar būna daugmaž tokios pačios atostogos kaip mokykloje, tačiau pradėjus dirbti nieko panašaus negausite. Jums tikrai pasisekė, jeigu iki darbo tik 15 minučių kelio, tačiau daugelis žmonių vien kelionei sugaišta valandą laiko, plus pats darbo laikas (ir viršvalandžiai) galiausiai paaiškėja, jog darbo dieną nelabai turite laiko sau.

Draugai. Draugai ateina ir išeina. Žmonės keičiasi, keičiasi jų gyvenimo būdas, pomėgiai, vieta, atsiranda šeima, lieka mažiau laiko kitiems dalykams. Tai natūralu.

Neturiu nei vieno draugo iš mokyklos laikų ir dėl to visai nesuku galvos. Visi mano draugai yra iš universiteto.

Šiais laikais, kai yra socialiniai tinklai ir kitos priemonės, draugus išlaikyti yra lengviau, tačiau, kad ir kokios gudrios priemonės būtų sukurtos, tikrai draugystei reikia realaus bendravimo. Nebūtina bendrauti su visais ką jūs įtraukėte į savo virtualių draugų sąrašą, tačiau dėl kelių pačių geriausių draugų visuomet pasistenkite surasti laiko susitikti realybėje bent jau kartu suvalgyti picą per pietus.

Amžius. Aš nežinau kiek man metų. Savo amžių prisimenu tik tuomet, kai pildant kokią nors formą reikia įvesti gimimo datą. Kodėl? Todėl kad amžius yra nesvarbu. Nustojau skaičiuoti sulaukęs dvidešimt kažkelių.

Kai tau niolika, tai labai nori būti vyresnis, kad galėtum išsilaikyti teises ar nusipirkti alkoholio, bet kai pasieki tą ribą, tai iš esmės pasidaro nebesvarbu. Sekanti riba – tai nuolaida 80% viešajam transportui - labai toli.

Iš tiesų amžius pasijaučia tik dviem atvejais. Kai tenka bendrauti su pensininkais, kurie pasakoja kaip „sovietmečiu buvo geriau“, tuomet susiimi už galvos ir bandai išnykti. Antras atvejis, kai tenka bendrauti su kvailu jaunimėliu, tuomet galvoji: nejaugi ir aš buvau toks debilas jų amžiaus?

Ir paskutinis dalykas, kurį matyt reikėtų pasakyti: sveikata – brangiausias turtas. Žinau, kad tai nuvalkiota frazė, bet nedarykit kvailysčių sveikatos sąskaita, nes kaip svarbu supranti, tik kai jos neturi.

Brukštelk žinutę