Motyvacija
Motyvacija gali būti vidinė arba išorinė. Aš neturiu vidinės motyvacijos. Aš nepažįstu nei vieno žmogaus, kuris gali kalnus nuversti vien tik vidinės motyvacijos dėka, taigi, aš nekalbėsiu apie tai. Aš pakalbėsiu apie išorinę motyvaciją.
Išorinė motyvacija gali būti skirtinga. Pradėkime nuo pačios paprasčiausios ir silpniausios motyvacijos. Kartais, kai nenoriu nieko daryti, aš pasileidžiu muziką. Kokią muziką? Šito aš jums pasakyti negaliu, visų skoniai yra skirtingi. Muzika, kurią aš klausau pasižymi dviem savybėmis: jinai yra greita, jinai yra pozityvi. Sunku būti negatyviam ir greitam. Paprastai depresinės dainos yra lėtos. Bet galbūt būtent tai ko jums reikia? Žodžiu, aš turiu dainų sąrašą ir paklausius vieną ar dvi dainas atsiranda pakankamai motyvacijos padaryti tam tikrus darbus. Kalnų su tokia motyvacija nenuversi ir jinai trumpa - geriausiu atveju – viena, dvi valandos, bet tam tikriems darbams daugiau nereikia. Na, o kitą dieną reikės motyvuotis iš naujo.
Viena iš geriausių motyvacijų, man kaip kūrėjui, ir, manyčiau, visiems kūrėjams yra komentarai. Jeigu žiūriu video, visuomet stengiuosi pakomentuoti man patinkančių kūrėjų darbus, kad jie žinotų, jog nekuria veltui. Nesvarbu kiek peržiūrų turi video, ar kiek žmonių perskaitė tavo tekstą. Kūrybą darai dėl vieno iš dviejų dalykų: pinigų (tai tavo darbas) arba hobio. Antruoju atveju tai turi teikti kokį nors pasitenkinimą. Peržiūrų kiekis yra tik skaičius, o komentaras reiškia, kad kažką tavo turinys tikrai sudomino, buvo naudingas. Kažkada kuriančių turinį nebuvo daug, bet dabar, kai visi turi instagram, tiktok ir panašius įrankius, kūrėjais staiga tapo daugybė žmonių. Komentarai yra vertingesni labiau nei bet kada anksčiau. Ir, jeigu jūs galvojate, kad visą tai yra tuštybės mugė. Taip, negaliu su jumis ginčytis.
Beje, komentarai yra tik nauja forma labai seno motyvavimo būdo – pagyrimų. Aišku, rašant komentarą nebūtina rašyti „koks tu fainas“, galima iškelti rimtą klausimą, pasidalinti savo patirtimi arba įsivelti į intelektualią diskusiją. Kita vertus, pagyrimas yra tiesiog pagyrimas. Pasakytas laiku ir vietoje jis tikrai gali motyvuoti nuversti kalnus.
Kartais išsikeltas tikslas (nubėgti 10k, parašyti knygą) gali būti motyvacija pati iš savęs. Su tuo yra keletas problemų. Pirmiausia, labai svarbu, kad išsikeltas tikslas nebūtų per didelis, ilgas, tolimas, sudėtingas. Jeigu tikslą pasieksite po mėnesio, visai gali būti, kad tikslas išlaikys jūsų motyvaciją. Jeigu tikslui pasiekti reikės metų ar daugiau, labai mažai tikėtina, kad tikslas sugebės išlaikyti jus motyvuotą iki finišo ir tuomet reikės papildomų motyvacijų pakeliui arba jūs tiesiog mesite nepasiekę tikslo.
Antras dalykas yra gerokai žiauresnis. Kas bus kai pasieksite tikslą? Motyvacija dings kaip oras iš pradurto baliono ir tuomet žiūrėsite kaip ožys į naujus vartus. Naudoti tikslus motyvacijai yra pavojingas dalykas.
Jeigu žmogus, kuriuo jūs žavitės (ir tas žmogus gali būti įžymybė ar kaimynas Petras) pasiekė kokį nors tikslą pavyzdžiui nubėgo maratoną, tai gali jūs taip pat motyvuoti imtis bėgimo.
Yra daug būdų/šaltinių iš kurių galima pasisemti išorinės motyvacijos. Visą tai pasakius, jums nereikia būti visą laiką užsimotyvavus arba kitaip perdegsite. Yra laikas nuversti kalnus ir yra laikas ilsėtis. Net dievas septintą dieną ilsėjosi, ne tai kad mums rūpi ką jis veikia.
Kartais tiesiog reikia sustoti ir nieko neveikti. Kartais reikia pažiūrėti serialą. Visą. Iš karto. Kartais reikia eiti pasivaikščioti į parką. Be technologijų. Kiek laiko poilsis turėtų trukti? Kaip dažnai jis turėtų įvykti? Šito aš jums nepasakysiu, kiekvienam pagal situaciją. Vieną kartą per savaitę praleisti dieną nieko neveikiant, nesiekiant jokių tikslų ir būti nemotyvuotam pajudėti iš lovos yra sveika, net jeigu kiti žmonės jums sakys priešingai. Būti nemotyvuotam savaitę ar dvi kartą į ketvirtį irgi skamba kaip gera idėja. Nieko neveikimas yra baterijos pakrovimas sekančiam maratonui.
Išorinė motyvacija yra reikalinga ir tai normali gyvenimo dalis, bet poilsis taip pat yra reikalingas ir tai yra taip pat normali gyvenimo dalis.
Ar galima ką nors pasiekti be jokios motyvacijos? Taip. Negano to, tokiu būdu pasieksite gerokai daugiau nei naudodami bet kurią motyvaciją. Koks tas magiškas būdas? Rutina. Jeigu kiekvieną dieną parašysite po vieną puslapį, tai metų gale turėsite 365 puslapius arba, kitaip sakant, daugiau nei daugelis standartinių knygų. Rutinai nereikia motyvacijos, nes tai dalykas, kurį darote kiekvieną dieną, pavyzdžiui valotės dantis. Ar valytis dantis reikia motyvacijos? Ar, kai buvote vaikas, jums kas nors davė saldainį už dantų išsivalymą?
Aš pateikiu pavyzdį su rašymu, nes jį lengviausia įsivaizduoti. Lengviau nei duobės kasimą kiekvieną dieną, tačiau rutina gali būti pritaikoma bet kokiems dalykams. Ir, jeigu rutina jums skamba kaip negražus žodis, galite vartoti sistema. Sistema nereiškia, kad kažką darote kiekvieną dieną. Sistema gali veikti kartą per savaitę, ar nelyginėmis savaitės dienomis. Kaip jums patogiau, kaip jums geriau. Sistema visuomet paprasta: 14:15 mes visuomet šluostome dulkes. Yra dulkių ar ne, nesvarbu. Turim motyvacijos ar ne, nesvarbu. Tai yra dalykas, kurį mes darome tuo konkrečiu metu, nes mes esame būtent toks žmogus. Tai neturi nieko bendro su motyvacija ar darbo kokybe. Taip, užsimotyvavęs žmogus, galimai padarytų darbą geriau, bet galiausiai visuomet bus tik vienas klausimas: ar darbas buvo padarytas?
Galbūt jums reikia motyvacijos, o galbūt jums reikia rutinos. Skirtingiems dalykams – skirtingi įrankiai. Svarbiausia žinoti, kokie įrankiai egzistuoja.
Photo by Jaime Serrano on Unsplash