Aš nemoku piešti

Nesuprantu Tavo pozicijos, NePo. Kaip mokinys gali nuspręsti, ketina jis ar neketina tapti profesionaliu menininku, jei mokykloje jam niekas net nedavė prisiliesti prie akademinio piešimo? Bent jau mano mokykloje reikalavimai buvo tokie, kad su jais susitvarkė visi -- ir būsimieji dailininkai, ir visiškai negrabūs peckiotojai. Va. O kitas dalykas yra tas, kad jei ir nesiruoši ten kažką ateity paišyti, turėti bendrą supratimą apie meną yra naudinga. Plečia akiratį.

Aš manau, kad vidurinėje mokykloje per mažai dėmesio skiriama menams.

meno istorija yra gerai. daug jos ten ir nebudavo, tiek kiek reikia. as irgi megau eksperimentuoti(ryskiausiai prisimenu "stickman'u" kova prie televizijos boksto sausio 13 d. buvo ten ir bazuku ir sprogimu ir kraujo ir tanku zinoma :) mokykloje per daile ir ivertinimus vistiek gaudavau gerus, nors piesti "nemoku". taip pat ir "juodus apvedziojimus" pas mus mokytoja netoleravo. tai vat gal tau nelabai su dailes mokytoja buvo nusiseke, man daile buvo idomi ir naudinga pamoka. ar ji reikalinga? zinoma, reikalinga, kad visi bent pabandytu piesti, tada jau kaip dievas duos. didzioji dalis supras, kad jie tam neturi dovanos, o keletas galbut pagalvos apie savo ateities siejima su menu.

Oni, mano pozicija paprasta, tokia dailė kokią turėjau aš yra tik laiko švaisytimas.
Kiekvienas gali tapti geru dailininku, jeigu yra tinkamai mokinamas.

Aš nesekiau švietimo reformos, bet mano laikais reikėjo pasirinkti tu nori būti tiksliukas ar humanitaras ir pasirinkti reikėdavo sąlyginai anksti. Taip pat reikia pasirinkti kur nori studijuoti baigęs mokyklą. Gal mokinys ir negali nuspręsti ko jis nori, bet sprendimus jis yra priverstas kažkokius priimti.

asdasd, vaizduotės lavinimas labai reikalingas, vienintelis klausimas kaip teisingai tai padaryti t.y. kokia turėtų būti ideali dailės pamoka?

nesusilaikiau:

http://enorca.blogas.lt/bet-kodel-butent-rozinis-877.html

NePo, tikrai ne tokia, kokią apturėjai paskaitą, 'per 5 minutes daugybę žmonių pavertusių profesionaliais dailininkais'. Vaizduotės tokie dalykai nė velnio nelavina.

Ačiū už drabliuką, Enorca.

Oni, nesutinku su tavimi. Gyvenime bet kurioje srityje yra svarbiausia šablonai. Dailėje kuo daugiau moki šablonų, tuo gražiau gali piešti. Sekantis etapas tik tavo mokamų šablonų įvairios kombinacijos.

Manau, kad dailės pamokų kokybė visiškai ir tiesiogiai priklauso nuo pedagogo. Pvz, aš turėjau dailės mokytoją, kuri virš visko (net ir virš meno istorijos) iškeldavo saviraišką. Nemoku piešt ir aš: erdvės, šviesos ir panašių dalykėlių nesuprantu ir perteikti negebu, bet! Mokykloje turėjau netgi kokias keturias "personalines parodas" :) "Kalėdų proga mokyklos vestibiulį puošiame Justinos darbais!" :D
Mokytoja užsiimdavo kiekvienu, parodžiusiu bent menkiausią norą piešti, kalbėdavo apie emocijas, svajones, ir net nunešus jai, pripažinkim, visišką mėšlą, ji sakydavo "ooo, kaip įdomiai Tu čia spalvom sužaidei!" ar pan., visada net ir labiausiai nevykusioj keverzonėj rasdavo "gerų vietų" ir siūlydavo "toliau judėti ta linkme". Ji mūsų nemokė tų šablonų ir netgi atvirkščiai, kalbėdavo apie juos kritiškai, nes jie įspraudžia protus.
Svarbiausia, pasak jos, kad Tau būtų smagu, kad pieštum tai, ką nori, ir kad tai teiktų džiaugsmo. Ir ką, piešėm. :) Kas su talentu buvo, dabar ir architektais, ir dailininkais patapo, o kas be - šiaip žmonėm su fantazija liko. :)

Bent aš tai manau, kad mokykla man davė daug.
1. Aš tik per dailės pamokas ir supratau, kad galiu piešti, galima sakyt aš save ten ir atradau.
2. Norėjimas būti geresniu už kitus privertė daugiau piešti
3. Daugiau dirbdamas daugiau ir tobulėjau.
Čia aišku tavo nuomonė, bet aš nemanau, kad dailės istorija yra nereikalinga. Žinai ta senoji dailė tai tikrus talentus parodo bent. Ne taip kaip dabar. Rimtas, tikras, talentingas dailininkas ne tas, kuris sukuria tikrai kažką tikro, reikalaujanti daug daug darbo ir įdėtų pastangu, bet tas kuris sugeba parodyt kažką naujo ir nesvarbu, kad tai net nemeniška. Pažiūrėjus į kai kurių modernistų darbus atrodo, kad jie net nesugeba piešti, bet jie yra vertinami, nes daug pabaigę mokslų ir panašiai (todėl šiuo atveju sutinku iš dalies su tavimi).
Įsivaizduokime. Paimamas iš gavtės paprastas žmogus ir liepiama jam ant drobės paprasčiausiai pritaškyti dažų, jis tai padaro ir tai šiuolaikinio meno žinovams, jie pasakys, kad čia nieko nėra kas būtų panašu į meną. Bet jeigu tą žmogų pristatytume, kaip superinį dailininką, kuris jau nusipelnęs meno srityje (apgautume meno žinovus) tai tie meno žinovai pasakytų, kad čia genealus darbas, kažkas nepaprasto, nes jie galvotų, kad tas paprastas žmogelis daug pabaigęs mokslų. Jis nutapė tą "paveikslą" negražų, todėl, kad taip norėjo.
Ai užteks rašyt. Manau supratot ką norėjau pasakyt.
Nepagalvokit, kad aš negerbiu teksto autoriaus pozicijos, aš tik pasakiau savo nuomonę.

Dėl tų šablonų gal ir sutinku, bet ne visiškai.
Paimkim paprastą pavyzdį. Vaikai piešdami eglę piešia tarsi trikampius, juos sujungdami. Eglė panašiai ir sudaryta, bet iš kur sužinoma, kad būtent taip reikia piešti? Kuo mažiau pieši tuo paprasčiau ir viską matai. Iš pradžių žmogus piešdamas atitinkamą daiktą, kad ir tą eglę. Ją gamtoje pamato kaip ji atrodo iš tikrūjų, bet kai jau reikia piešti, susiformuoja pati pati paprasčiausia jos forma. Kuo daugiau pieši, tuo tikroviškesnę formą "turi" pasamonėje.
Pvz aš taip pat seniau labai paprastai egles piešdavau, bet po ilgo studijavimo gamtos supratau ir pamačiau iš ko ji sudaryta. Tada galvoje tarsi atsirado trimatis vaizdas.
Na nežinau ar čia galima pavadinti šablonus, bet dailėje manau viskas ateina nuo ilgo darbo. Kuo ilgiau pieši, tuo tobuliau viskas gaunasi.

Nežinia, tikrai priklauso nuo pedagogo, bet kaip įvertinti dailės mokytojos kvalifikaciją/tinkamumą?

Aurelijau, šiuolaikinio meno aš dažniausiai nesuprantu ir man jis nepatinka.
Tris trikampiai pats paprasčiausias eglės šablogas. Kaip ir tris apskritimai ir trikampis yra pats parasčiausias senio besmegenio šablonas, bet jeigu nori kad jis atrodytų tikorviškiau, gražiau, reikia daugiau detalių, detalesnio šablono.

1 | 2 |