Aš nemoku piešti
Aš noriu piešti, bet nemoku... Manęs niekas nemokino. Tas paukštis yra mano šedevras. Čia ne pingvinas, čia turėjo būti varna...
Keista, aš, kaip žmogus, kuris nemoka piešti, esu lietuvis nupiešęs daugiausiai komiksų (skaičius dideliais tempais artėja prie tūkstančio).
Taip bedėliojant savo mintis draugas paklausė: o kam mokykloje reikalinga dailė? Rimtai, o kam jinai reikalinga?
Mokyklą aš baigiau prieš visą amžinybę ir tikrai prisimenu nedaug, bet pabandysiu nupūsti dulkes nuo savo prisiminimų ir jais pasidalinti.
Mokykloje mus mokino meno istorijos (dėjau ant Da Vinčio, Pikaso, Dali ir urvinio žmogaus). Mokykloje mus mokino kompozicijos ir perspektyvos (neįsivaizduoju, ką tie žodžiai reiškia). Ant stalo padėdavo vazą, dar kokių nors trikampių, keturkampių figūrų ir reikėdavo nupiešti kaip teisingai krenta šešėlis, apšvietimas... Ar to reikia? Tikrai ne, ne kiekvienas iš mūsų ruošiasi tapti profesionaliu menininku.
Dailės metu išmokau dvi labai svarbias pamokas. Gal kas atsimena, kad būna tokios kvailos pamokos, kai sako: reikia nupiešti ką nors nepriklausomybės tema. Nu ir visi vaikai paišo Gedimino bokštą su trispalve, o ką dar gali nupiešti žmogus, kurio niekas nemokino piešti? Aš esu linkęs į eksperimentus ir atėjus vienai tokiai pamokai sugalvojau idėją paprastą iki genialumo: iš toli tai atrodytų kaip tiesiog Lietuvos trispalvė, o priėjus iš arti, būtų galima trispalvės fone įžiūrėti lietuviško kaimo vaizdą. Kai parodžiau įdėjos įgyvendinimą mokytojai, jinai pasiūlė man parašyti du. Pirmoji pamoka: dailės pamokose niekas meno nekuria. Bet jeigu ne dailėje tai kur dar? Tikyboje? O gal apskritai mokyklose menas nėra kuriamas?
Iš kart po pirmosios pamokos sekė ir antroji. Nepriklausomai ką nupieši visas linijas reikia apvedžioti ryškiai storai juodai. Mano piešiniai tapo, švelniai kalbant, negražūs, tačiau nuo to laiko, priešingai nei mano klasiokai, aš visuomet gaudavau nemažiau nei dešimt.
Tokie mano prisiminimai apie mokyklą.
Kartą teko dalyvauti Algirdo Karaliaus paskaitoje ir jis per penkias minutes tris šimtus žmonių pavertė puikiais dailininkais. Mano piešinys nebuvo toks tobulas kaip Karaliaus, bet gavosi pakankamai gražus, kad aš galėčiau juo didžiuotis. Jeigu mokyklos veiktų gerai, tai tokie žmonės kaip Karalius turėtų badauti... Ką žinojo Karalius ir ko nežinojo dailės mokytoja? Svarbiausia yra šablonai. Bet kurį piešinį galima išskaidyti į: apskritimus, trikampus, keturkampius ir pagražinimus. Kai moki išskaidyti belieka tik teisinga tvarka juos nupiešti. Neatsimenu, kada atsiranda dailė: penktoje ar aštuntoje klasėje. Bet jeigu aštuntoje klasėje dailės mokytoja kiekvieną pamoką mokintų kaip piešti šablonus pradedant nuo pačių paprasčiausių, dešimtoje jau visi būtume puikūs dailininkai. Bet to nemokino, kodėl?
Jūs manote, kad tai nesvarbu? Pakalbėkime, kodėl tai labai svarbu.
Penktoje klasėje manęs matematikos mokytoja paprašė nupiešti šuns būdą. Ką aš nupiešiau matote paveikslėlyje, o ką būtumėte nupiešę jūs?
Paaiškėjo, jog aš turiu erdvinį mąstymą. Kaip gerai man, aš turiu erdvinį mąstymą... Bet aš neturiu vizualinės vaizduotės (norėjau sugalvoti terminą, kuris skambėtų labai baisiai). Kas tai yra ir kodėl tai svarbu? Pateiksiu savo mėgstamiausią pavyzdį: įsivaizduokite rožinį drambliuką šokantį baletą. Kaip detaliai jūs galite jį apibūdinti? Kokios jis spalvos? Ar jis su sijonu? Kokius auskarus jis nešioja? Kokios spalvos jo nagai? Ar jis su karoliais? Kokios spalvos scenos grindys? Ar lengva buvo atsakyti į tuos klausimus? Tikiuosi, kad lengva, nes dabar pereisim prie sunkusios dalies. Pabandykite nupiešti tai ką įsivaizdavote. Kas atsitiko? Staiga jūsų įsivaizduojamas drambliukas dingo kaip dūmas, papūtus stipresniam vėjui. Tai problemos su vizualizacija? O jeigu jūs negalite įsivaizduoti tokio paprasto dalyko, tai kaip tuomet jums sekasi įsivaizduoti savo ateitį? Arba savo svajonių namą? Jeigu skaitėte bent vieną sėkmės mokytoją, tai tuomet žinote, jog viena iš sėkmės prielaidų iš ankstinis jos įsivaizdavimas.
Ką gi... mokykloje manęs to nemokino...