Beždžioniškas mąstymas arba kaip kuriamas pasaulis
Buvau pabendrauti su savo magistrinio darbo vadovu. Reikėjo, kad jis pasirašytų ant vienos ataskaitos, kuri įrodytų, jog aš kaip ir visa grupė neatsilieku nuo darbo grafiko. Kaip visada jis mane maloniai pasveikino žodžiais: „Tai vėl neturi ką parodyti?“. Ką aš galiu pridurti? Man irgi malonu jį matyti. „Tu pasirinkai kelią kaip ir vienas čia toks herojus, jis manė, kad čia lengvai gaus pažymį, bet mes jam vos penkis pasirašėm. Aš matau, kad čia negerai darai.“ Šaunu, kaip optimizmas trykšta iš vadovo lupų. Jis man piešia ateitį rožėmis klotą, fantastika. Aš džiaugiuosi, kad vyresni žmonės yra tokie supratingi ir protingi. “Kaip tave priversti dirbti?“ Dabar aš susilaikysiu nuo komentarų, bet šį klausimą aptarsiu atskirai žemiau. „Jeigu ir toliau nieko nedarysi, paskųsiu tėvams.“ Ką gi, nepasisekė man, jis pažysta mano tėvus. Bet aš džiaugiuosi, jog vadovas žino, kad aš nieko nedarau. Beje, o kodėl turėtų mano tėvams rūpėti, ką jis pasakys? „Žinau! Atimsim iš tavęs stipendiją kaip iš nepažangaus studento.“ Pagaliau, koks išradingas sprendimas! Beje, priminkit man kiek studentų vis dar pretenduoja į rožinį diplomą( t.y. mokosi tik 9 ir 10) ? Aš, vat matot, nepažagus, daugiau nebepretenduoju. Iš tiesų šis grasinimas, turėtų būti gana skaudus, juk 200 litų tikrai neblogas priedas prie algos, smulkioms išlaidoms. „Gerai, pažiūrėkim tavo ataskaitą.“ Pagaliau po pusvalandžio moralizavimo pereinam prie reikalo. „Čia kas ataskaita? 20 puslapių? Pasižiūrėk kaip turi atrodyti ataskaita“ Jis parodo poros metų senumo 50 puslapių ataskaitą. Savaime suprantama, nepasirašė ir liepė ateiti po savaitės. O atsisveikindamas palinkėjo geros dienos: „Ir nenervink manęs, jei neturi ką parodyti.“ Na gerai, prisipažįstu, mano ataskaita tikrai nebuvo kokia nors labai stebuklinga, ar auksu blizganti, bet tikrai nenusileido daugelio grupiokų ataskaitoms, kurie gavo parašus iš savo vadovų. Vat, va toks va gyvenimas universitete....
Dabar turbūt reiktų atsakyti į klausimą: „Kaip priversti tave dirbti?“. Iš tiesų aš džiaugiuosi, kad mano vadovas toks išradingas ir sugalvoja vis naujų prievartos būdų. Deja, jis neturi kuo pagrasinti. Paskųs tėvams, ką jau padarysi, manykim, kad šiuo atveju tėvai mane turėtų palaikyti. Atims stipendiją, na.... tai tik pinigai ir dėl jų aš plėšytis nesiruošiu. Nepasirašys, sukirs per darbo gynimą, parašys blogą pažymį? Ką padarysi, bet juk visi žinos, jog tai padarė dėl asmeninių problemų, o ne todėl kad mano darbas blogas. Aišku, diplome matysis tik pažymys ir darbdaviui nepasakysi, jog čia specialiai sukirto. Bet kam rūpi diplomas, kai gali parodyti savo realizuotus projektus?
„Kaip priversti tave dirbti?“ Gal vertėtų imtis smurto? Aha, vėl neturi ką parodyti? Į snukį, į snukį. Tie laikai, kai buvo ką nors galima priversti dirbti jau praėjo. Grasinti buvo galima gyvenat Sovietų Sąjungoje – nedirbsi išveš į Sibirą. Viskas, Sovietų Sąjungos nebėra, mes visi – laisvi žmonės ir mums nepagrasinsi. Tie laikai praėjo (Hm, arba tik atėjo jeigu gyvenate JAV. Nedirbsi? FTB apkaltins terorizmu ir išveš į savo kaleimus Afganistane). Deja, žmonės liko ir jų mąstymas nesikeičia.
„Kaip priversti tave dirbti?“ NIEKAIP! Norit kažko pasiekti reikia negąsdinti, o motyvuoti. Aišku šiuo atveju vadovo motyvacinės priemonės gana ribotos - gali parašyti gerą pažymį. Jeigu, gali grasinti, kad atims stipendija, tai galėtų pasiūlyti ir piniginį priedą prie stipendijos už gerą darbą. Galų gale visada galima pasitelkti fantaziją – pvz. nupirkti saldainį.
Ir tai tik universitetas. O kaip gyvenime? Negi mes eisim į darbą ir drebėsim, kai mums grasins? Kiek yra tokių viršininkų, kurie mano jos grasinimais galima pasiekti daug? Kiek dar viršininkų nežino apie tai, jog geresnių rezultatų galima pasiekti pasitelkus motyvacines priemones?
Negi grasinimais ir prievarta mes kuriam pasaulį? Geresnį pasaulį? Juk negalim pasiteisinti, jog gyvenimas žiaurus. Kaip mes galime būti laimingi, jeigu patys skatiname prievartą?