Blogio šaltinis - Mokykla
Kaip jau supratote praleidžiu darželį. Tai darau dėl kelių priežasčių: pirma – nevisi vaikai lanko darželius, antra – tai ta pati mokykla tik kitas pavadinimas ir pastatas.
Atėjęs į mokyklą vaikas patenka į visiškai naują aplinką, čia jam reikia susipažinti su kitais bendraamžiais. O kas jeigu vaikas nepritaps? Kartais klasėse pasitaiko atstumtųjų, bet taip būti neturėtų. Įdomiausia jog, jeigu vienoje mokykloje vaikas būna atstumtasis tai perėjęs į kitą jis gali tapti lyderių.
Atstumtasis vaikas mokykloje neturi draugų, būna vienas, jis neišmoksta bendrauti. O kas gali pasakyti, jog šiais laikas bendrauti nėra svarbu?
Antroji problema – tai mokytojo požiūris į mokinį. Jeigu mokytojui vaikas nepatinka tai ką daryti tuomet? Sakykim, kad vaikas dar tik pradinukas, dar tik mokosi skaityti ir mokytojas visiems girdint pareiškia, jog jis yra kvailys. Po to tą patį pasako tėvams. Ką daryti vaikui? Pirmiausia, be abejo vaikui labai svarbus tėvų palaikymas, o jeigu jo nėra?
Kitas dalykas, tai visai logiška manyti, jog niekas nenorėtų būti išvadintas kvailiu, taigi vaikas pabandys kažkaip nesutikti su šiuo teiginiu, jam pasipriešinti. Tačiau kaip gali pasipriešinti mažas vaikas dideliam baubui? Pagalvokit patys, ką darydavote kai nebelikdavo jokių variantų. Vienas variantas lieka visada – tylusis protestas. Tokiu atveju vaikas nieko nesako, tačiau būtinai nedaro taip kaip liepia mokytojas. Prisipažinkit, jog ir patys kartais taip elgdavotės, galbūt ne tokioje situacijoje, ne tokiomis aplinkybėmis.
Visai kitaip elgtųsi sakykim koks nors dešimtokas ar vyresnis. Toks pilietis jau moka nevieną užsienietišką, be abejo, necenzūrinį žodį, kuriuo gali išvadinti savo mokytoją. Aišku ir mokytojas skolingas neliktų, ir jau ne pastabas rašytų, bet greičiausia mažintų pažymius.
Tiek vienu, tiek kitu atveju pasirodo, kad vaikas yra blogas, jis tarsi atsiduria už įstatymo ribų. Tačiau, man kažkodėl neteko girdėti nei vieno oficialaus atvejo, kai blogu būtų pripažintas mokytojas.
Ne kartą teko girdėti istorija, kai mokytojas pareiškė, jog pakelsiu tau pažymį ir išvesiu šešis, jeigu stosi į profkę. Ką daryti tokiu atveju? Juk tai akivaizdus spaudimas.
Lietuva neturtinga šalis ir vaikai negali turėti po dvi knygas – vienas namuose, o kitas mokykloje. O juk būtų tikrai neblogai ar ne? Nereiktų tampyti didelių kuprinių. Neiškryptų vaikų stuburas. Kiekvienam mokytojui rūpi tik, jo dalykas ir jeigu bandai daryti kompromisą - neštis nevisas knygas, tai mokytojas, tuoj pat tave apšauks, arba net išvarys iš klasės.
Tęsiant temą, dėl to kad kiekvienam mokytojui rūpi tik jo dalykas, pažiūrėkim kiek namų darbų reikia padaryti. Kiekvienas mokytojas užduoda tiek, kad rodos, prie jo vieno galėtum sėdėti visą dieną. O kada vaikams džiaugtis gyvenimu ir jaunyste? Jeigu seniai pirdžiai nesidžiaugia tai ir kitiems nereikia?
Viena iš įdomesnių praktikų mano laikais buvo užklasinis skaitymas, nežinau ar jinai dar taikoma kur nors, bet mano laikais per trimestrą reikėjo perskaityti 10 knygų. Iš vienos pusės mes buvom priverti išmokti skaityti, tačiau iš kitos... kas galėtų pasakyti, jog tai ne akių gadinimas? Aišku, jeigu skaityti tokias knygas kaip „Du gaideliai“, tai didelės problemos nesusidaro, bet jeigu paėmus kokia rimtesnę nuo 100 puslapių ir daugiau... Daugoka ane? Prisipažinsiu, kad tada niekaip nesugebėdavau perskaityti tiek rimtų knygų.
Be mokinių tarpusavio problemų, ir mokinių ir mokytojų santykių yra ir dar vienas „didžiulis džiaugsmas“ – taip, tai baigiamieji egzaminai. Nervų tampymu kitaip ir nepavadinčiau. Aukšti valdžios vyrai nusprendė, jog nervų sugadinta būtų mažiau, jeigu egzaminai vyktų dažniau... Todėl nutarė, kad reiktų juos laikyti po ketvirtos, aštuntos, ir dvyliktos klasių. Įdomu kodėl aš abejoju tokio sprendimo efektyvumu?
Iš tiesų pasiūlyti ką nors geresnio sunku, bet galima pabandyti. Visi puikiai žino posakį „ir savo sienos padeda“, tai kam gi tie egzaminų centrai? Kodėl nebūtų galima laikyti mokykloje? Ko dar norėtųsi? Kad elgtųsi kaip su žmonėmis. Visos tos kratos, mobiliujų atėmimas, nepadeda, bet prideda streso. Po to visus suvaro į kokią nors sporto salę, kur taip dušna, kad neįmanoma sėdėti ir prašau spręskit matematinius galvosūkius.
Kol kas tai utopija, bet pabandykit pasvajoti, jog ateinate į patalpą, kurioje egzaminą laiko tik jūsų klasė, patiestas kilimas, minkštos kėdės, kompiuteriai, mineralinio buteliukai. Ir visa tai stovi ir laukia jūsų egzamine. Manau, kad ir nervų mažiau ir rezultatai būtų geresni. O jeigu dar rezultatų nereiktų laukti pora savaičių...