Blogio šaltinis - tėvai
Šią seriją norėjau pradėti nuo pasakojimo apie mokyklą, tačiau pagalvojęs supratau, kad atėję į darželį vaikai jau turi savo nuomonę. Darželyje paklausus vaikų ko jie nori būti užaugę, jie jau žino. Antanukas užaugęs norėtų būti statybininku, Onutė – siuvėja, Jonukas – bomžu…
Po didelės traumos – gimimo (jeigu tai malonumas, tai kodėl nei vienas neatsimena?), vaikas iš mažos uždaros erdvės patenką į didžiulę.. beribę... Pirmoji klaida, kurią padaro tėvai – tai vaiko kambarys. Jūs tikrai manote, kad mažas net metų neturintis pyplys džiaugiasi turėdamas savo kambarį?
Turbūt visi žino posakį „miega kaip kūdikis“. Aš nenorėčiau taip miegoti. Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad tas posakis turėtų reikšti ramų miega, bet juk iš tiesų taip nėra, kūdikiai nemiega ramiai. Miegas tai tik stresinė reakcija į siaubą. Norėdamas nematyti pavojaus strutis kišą galvą į smėlį, vaikas irgi elgiasi panašiai, jis stengiasi užmigti, kad nematytų tos beribės erdvės. Vis kas ko kūdikis trokšta, tai jausti motinos šilumą. Pažiūrėkime į gyvūnus nei katės, nei šunys nesitraukia nuo savo vaikų nė per žingsnį, o kai kas nors nori jos vaikus paimti į tą žiūri labai nedraugiškai. Tačiau žmonės kažkodėl savo vaikus paguldo lovytėje dideliame nuosavame kambaryje...
Vaikas auga, jis dar nemoka kalbėti, tačiau jis supranta kas vyksta aplinkui ir mokosi. Kas būtų jeigu tėvai pakeltų ginčą vaiko akivaizdoje? Čia prisimenu vieną pasaką iš vaikystės. Tėvai žiema pasikinkę arklius išvežė senelius į mišką. Grįžę žiūri - vaikas tampo rogutes, ir klausia jo: „ką tu čia darai?“ o vaikas paaiškina, kad treniruojasi ir kai tėvai pasens juos išveš į mišką. Moralas turbūt aiškus, net jeigu vaikas ir nemoka kalbėti, jis viską dedasi sau į galvą ir suaugęs taip jis gali elgtis su savo tėvais, bet blogiausia jeigu tai atsisuks prieš jo vaikus.
Vaikas jau moka kalbėti, tačiau pasaulio jis nepažysta ir tenka remtis tuo ką sako tėvai, tačiau ar visuomet tėvai būna teisūs? Pažystu šešių metų vaiką, kuris nevieną vyresni aplenktų rungtyje „kas greičiau išgers bokalą alaus“. Taigi kokia ateitis laukia tokio vaiko?
Pasidairykime aplinkui, kiek daug šeimų gyvena išsiskyrę ir pasidalinę vaikus. Įsivaizduokit, kad vienišas tėvas augina mergaitę ir ką jis gali papasakoti apie moterų pasaulį? O jeigu vieniša moteris augina berniuką? Kas su juo loš krepšinį, kas važiuos žvejoti, kas padės sukalti inkiliuką?
Nenoriu pasakyti, kad visi tėvai yra blogi, tačiau mes suaugusieji labai dažnai nepagalvojam ką sakom vaikams. Kažkur skaičiau (kai noriu pasirodyti rimtas ir solidus visą laiką užmirštu svarbiausius dalykus) teiginį, jog žmogaus charakteris, elgesys ir kitos savybės kurios lemia sprendimus ir žmogaus ateitį susiformuoja iki septinių metų. Taigi, gaunasi kad tėvai labai įtakoja savo vaikų gyvenimą.
Vaikai idealizuoja pasaulį, kuria svajones, tačiau labai dažnai tėvai pasirėmę savo patirtimi jas griauna sako, kad tai neįmanoma. Kažkada aš buvau užsirašęs į jaunųjų žurnalistų būrelį, bet kai tėvai pareiškė, jog aš nemoku rašyti. Kas žino galbūt dabar būčiau garsus žurnalistas? Nepagalvokit - nesiskundžiu. Tiesiog kartais tėvai elgiasi tikrai neapgalvotai.
Grįžkim nuo to ko pradėjom t.y. prie Jonuko. Jeigu vaikas šeimoje buvo nepageidaujamas, tai jis kas diena girdės piktus tėvų niurnėjimus, jam kasdiena sakys jis nevykėlis, kad jis nieko negali pasiekti ateityje. Kas kuo taps toks žmogus užaugęs?
Ir pabaigai nuoroda į panašią temą pas Petrą