Bulvių istorija
Cepelinai, kūgelis, vėdarai, jeigu esate tikras lietuvis, tai žinote kas tarp šių patiekalų yra bendro. Juos visus galima vadinti nacionaliniais lietuvių patiekalais, jie visi taip pat yra iš bulvių. Bulvės tikrai nusipelnė nacionalinio augalo statuso. Tačiau ar dažnai susimąstote, jog bulvės yra kilę ne iš Lietuvos ir net ne iš Europos?
Bulvės užkariauja Europą
Manoma, jog pirmasis bulves parsivežė ispanų užkariautojas Francisco Pizarro 1532 metais. Pirmąjį mokslinį aprašymą padarė Gaspard Bauhin 1596 metais. Tačiau bulvės europiečių ypatingai nesužavėjo.
1744 metais, kai Prūsiją užpuolė badas, karalius Frederick Didysis įsakė valstiečiams valgyti bulves.
Bulvėms užkariauti Prancūziją padėjo Antoine-Augustin Parmentier. Septinių metų kare jis tarnavo kariuomenėje ir buvo paimtas į prūsų nelaisvę – net penkis kartus. Kalėjime jis valgyti gaudavo ne daug, bet bulvių dieta padėjo jam palaikyti gerą sveikatą. Pasibaigus karui Parmentier nusprendė paskirti savo gyvenimą bulvių vartojimo skatinimui. Tai buvo pats geriausias laikas tokiam darbui.
Po karūnacijos 1775 metais Liudvikas XVI pakėlė grūdų mokesčius. To pasekoje šoktelėjo duonos kainos ir kilo tai kas dabar vadinama Miltų maištu: įvairūs neramumai Prancūzijos miestuose. Tuo tarpu Parmentier skelbė, kad nereiktų kovoti dėl duonos, jeigu žmonės pamėgintų valgyti bulves.
Jis taip pat nusprendė atlikti dar vieną triuką: įtikino karališkąją šeimą savo drabužius bei šukuosenas puošti bulvių žiedais bei paprašė leidimo apsodinti 40 hektarų žemės netoli Paryžiaus bulvėmis žinodamas, kad alkani žmonės jas išvogs.
Iki XVIII amžiaus pabaigos bulvės paplito visoje Europoje. Manoma, jog tik 40% airių valgė kitą maistą nei bulves, tuo tarpu Nyderlanduose, Prūsijoje, Belgijoje, Lenkijoje šis skaičius svyravo tarp 10% ir 30%.
Šiuo metu yra suskaičiuojama daugiau nei penki tūkstančiai bulvių rūšių.
Iš kur kilo bulvės?
Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Jos ilgis - apie 7500 km, plotis – iki 600 km, vidutinis aukštis – apie 4000 m. Aktyvus ugnikalniai išsibarstę per visą jo ilgį sukelia žemės drebėjimus, nuošliaužas, potvynius. Net kai žemė yra seismiškai rami, klimatas pasirengęs iškrėsti siurprizų. Oras per kelias valandas nuo dvidešimties laipsnių šilumos gali nukristi žemiau nulio.
Kalnuose gyveno daugybė nuolat tarpusavyje kariaujančių indėnų tautų: kečujai, aimarai, muiskai, močikai, čimu, činčai, čankai, huankai, diagitai, araukanai ir kitų. Tačiau jas visas vienijo vienas dalykas – jie valgė įvairias bulvių rūšis. O receptų su bulvėmis buvo tikrai nemažiau nei dabar. Indėnai jas virė, kepė, džiovino, šaldė įvairiais būdais.
Sunku patikėti, jog būtent tokia nedėkinga aplinka yra bulvių gimtinė.
Bulvės – ne gamtos dovana
Kai kalbame apie įvairius augalus tarkim obuolius ar braškes, tai sakome, jog jie laisvai augo gamtoje, pirmykštis žmogus paragavo, jam patiko ir jis tuos augalus sukultūrino. Tačiau taip negalima sakyti apie bulves.
Laukinėse bulvėse gausu solatino ir tomatino – toksiškų junginių, kurie manoma turėtų augalus ginti nuo grybelių, bakterijų ir galbūt žmonių. Virimas dažnai panaikina tokius nuodus, tačiau net verdant virš 170 Celijaus temperatūros, bulvėse tie toksiniai junginiai yra panaikinami tik iš dalies.
Bulvės niekaip natūraliai negalėjo iš toksiškų tapti tinkamomis žmonėms. Kažkas turėjo imtis sudėtingo darbo ir išvesti tinkamas valgymui rūšis. Vien tik pradėjus galvoti apie tai - rauna stogą. Kodėl žmonės nusprendė, jog bulvės bus tinkamos valgyti ir verta apskritai su jomis prasidėti? Kaip jie suprato, jog sumažino toksinų skaičių iki tinkamų valgyti? (Jeigu būtų ragavę, būtų apsinuodiję.) Kiek laiko naujos bulvių rūšies išvedimas užtruko? Bulvės buvo žinomos maždaug 5000 metų prieš mūsų amžių. Tais laikais žmonės tikrai neturėjo tokių modernių priemonių eksperimentams, kokias turime mes dabar.
Kalnuose gyvenantys lamų giminaičiai laižydavo molį prieš užkasdami nuodingo augalo. Toksinai apspinta molio daleles ir pasišalina iš organizmo nepažeisdami gyvūno skrandžio. Spėjama, jog tai pastebėję vietiniai ėmė sodinti bulves specialiuose „vazonuose“ pagamintuose iš molio ir vandens. Tačiau kodėl žmonės būtų to ėmęsi? Galiu sugalvoti tik vieną priežastį – aplinkui nebuvo jokių kitų augalų tinkamu maistui (kuo aš netikiu). Ir vis tik bulvės buvo gana neišrankios vietai ir gana gerai užderėdavo lyginant su kitais maistui vartojamais augalais.
Greičiausiai tikroji bulvių kilmės istorija taip ir liks paslaptyje, tačiau tai puikiai atskleidžia kokiame neįtikėtiname, pilname atsitiktinumų pasaulyje mes gyvename. Kaip atrodytų pasaulis be bulvių? Gerokai kitaip.
Apie bulves sužinojau iš Bill Bryson knygos Namie: trumpa privataus gyvenimo istorija.
Nuorodos
How the Potato Changed the World