Čempionas
Įsivaizduokite, jog esate krepšinio, futbolo ar kito komandinio žaidimo komandos narys. Klausimas: kas geriau, ar kad visą laiką sėdėtumėte ant suoliuko čempionų komandoje, ar kad būtumėte lyderis komandoje, kuri net nepatenka į pusfinalį?
Pagalvokime apie pliusus ir minusus kiekvienos situacijos. Pradėkime nuo nevykėlių komandos. Komanda, kuri nepatenka į pusfinalius greičiausiai (dažniausiai, bet ne visuomet) turės gerokai mažesnį biudžetą nei čempionų komanda. Taigi, žaisdamas joje gausi gerokai mažesnę algą, nei žmogus sėdintis ant suoliuko čempionų komandoje. Kadangi, būsi lyderis, tai gausi daugiausiai žaidimo laiko, tuo pačiu ir patirties, tačiau tai nėra tik pliusai. Daugiausiai laiko praleidžiant aikštelėje reiškia didžiausia traumų rizika, taip pat priešininkai skirs didžiausią dėmesį, jog tave sustabdytų, kartais tie metodai gali būti šiek tiek nelegalus bei skausmingi.
Jeigu būsi geriausias žaidėjas nevykėlių komandoje, tai greitai sulauksi pasiūlymų iš vidutiniokų ir galėsi padaryti karjerą. Aišku, kai kuriais atvejais galima sulaukti pasiūlymų iš čempionų, tačiau gali būti, kad niekada čempionu ir netapsi. Ar tapti čempionų yra labai svarbu?
Dabar pažvelkim iš čempionų pusės. Kad patektum į čempionų komandą, turėtum būti šiek tiek geresnis nei vidutinis žaidėjas. Tačiau dėl įvairių priežasčių, kažkodėl jie nusprendė tave laikyti ant suoliuko ir neleisti žaisti, galbūt tau trūksta kažkokių įgūdžių? Visai tikėtina, kad tavo alga yra gerokai didesnė, nei bet kurio ne čempionų komandos žaidėjo. Čempionų komanda greičiausiai turi geriausius trenerius, masažistus, medicinos personalą bei viešbučių kambarius. Niekur kitur tu negausi progos treniruotis su tokio aukšto lygio žaidėjais kaip šioje komandoje. Per treniruotes čia gali išmokti daugiau nei bet kur kitur, bet… To ką išmoksi negali pritaikyti… Ar žaidimas tikrai svarbus?
Jeigu tu visą sezoną prasėdėjai ant suoliuko padavinėdamas rankšluosčius ir komanda tapo čempionais, ar džiaugsiesi?
Būkim sąžiningi, pirmą kartą tapdamas čempionu džiaugsiesi, nesvarbu prie kokių sąlygų juo tapai. Tai man primena mano knygos leidimo istoriją. Turiu pripažinti, jog man pasiūlė pakankamai geras sąlygas. Ta prasme, šiek tiek geresnes, nei statistiškai leidyklos siūlo, tačiau tai man nerūpėjo. Man svarbiausia buvo, kad jie sutiko mano knygą išleisti. Jeigu būtų pasiūlę blogesnes sąlygas aš vis tiek būčiau sutikęs. Jeigu būtų pasakę, jog turiu sumokėti tūkstantį eurų, kad išleistų, tuomet jau nebūčiau sutikęs... Žmonės kažkur turi brėžti ribą.
Jeigu taptum čempionu du kartus iš eilės sėdėdamas ant suoliuko ar džiaugtumeisi? Čia, aišku, priklauso nuo žmogaus ego, bet, manau, jog daugelis žmonių nesidžiaugtų. Paprastai, kai žmonės renkasi profesiją, t. y. stoja studijuoti, jie renkasi būti stomatologais, programuotojais, nes jie (arba jų tėvai) mano, jog uždirbs daug pinigų. Tie kas renkasi krepšinį ar futbolą, negalvoja apie tai, jog jie vieną dieną uždirbs krūvas pinigų. Galbūt dėl to, kad tai padaryti labai sunku?
Paprastai tie kas renkasi sportą, jį renkasi dėl meilės žaidimui. O jeigu yra meilė žaidimui, tai yra ir noras išeiti į aikštelę. Prasėdėjęs vieną sezoną ant suoliuko, nenorėsi sėdėti antro, norėsi žaisti. Sutiksi gauti mažesnę algą. Ir čempionų titulas nebus svarbu, nes jį jau gavai. Nors realiai nieko nepadarei…
Na, bet ką aš čia filosofuoju, aš nesu sportininkas. Ką pasirinktumėte jūs?